Teatro meistrų lengviau rasti toli nuo teatro. Tai žmonės, kurių nedomina teatras kaip klišių ir konvencijų dauginimo mašina. Būtent jie aptinka trykštančius šaltinius ir gyvas upių vagas, kurios dažniausiai aplenkia teatrų sales ir jose kasdien susirenkančius nesuskaičiuojamus būrius žmonių, bandančių mėgdžioti kitų pasaulius. Mėgdžiojame, užuot kūrę savus pasaulius, nutaikytus į žiūrovą, priklausomus nuo diskusijos su žiūrovais ir gilių jausmų, kurie būna nematomi ir kuriuos būtent teatras sugeba apnuoginti geriausiai.
Tokius vedlius dažniausiai randu prozoje. Kasdien vis mąstau apie rašytojus, kurie maždaug prieš šimtą metų pranašiškai, nors dar atsargiai, aprašė Europos dievų saulėlydį, panardinusį mūsų civilizaciją iki šiol neišsisklaidžiusion tamson. Turiu galvoje Franzą Kafką, Thomą Manną ir Marcelį Proustą. Dabar prie šių pranašų priskirčiau dar ir Johną Maxwellą Coetzee.
