Vienas ryškiausių šiųmetinio „Kino pavasario“ filmų – „Eizenšteinas Gvanachuate“. Apie tai, kas paskatino jį sukurti, Berlyne, kur įvyko pasaulinė filmo premjera, Peteris Greenaway’us papasakojo „Ogoniok“ žurnalistei Tatjanai Rozenštain. Pateikiame jų pokalbio fragmentus.
Kodėl nusprendėte kurti filmą būtent apie Eizenšteiną?
Man 72-eji ir esu įsitikinęs, kad kinas miršta. Todėl skubu paminėti pačius garsiausius jo atstovus. Sergejus Eizenšteinas – vienas iš jų. Atradau Eizenšteiną septyniolikos. Buvau sukrėstas, kad savo ankstyvuosius kūrinius jis nufilmavo vos dvidešimt kelerių. Viename Londono kino teatrų dar paauglys pasižiūrėjau „Streiką“ ir nuo tada susirgau Eizenšteinu. Bet ar ne visi mes juo persirgome? Turiu galvoje savo režisierių kartą – Francisą Fordą Coppolą, Woody Alleną, Brianą De Palmą. Nuo tada pradėjau pirkti visas knygas apie Eizenšteiną, perskaičiau visas jo biografijas, geras ir blogas, bent jau tas, kurios buvo prieinamos Vakaruose. Ėjau į retas jo filmų peržiūras avangardiniuose kino teatruose, kur vis dar vertinamas tikras menas. Prieš greitą ir dinamišką Eizenšteino montažą, jo įspūdingą intelektą ir vaizduotę nublanksta ašaringos ir naivios Holivudo melodramos, pompastiškai depresyvus vokiečių ekspresionizmas ir intelektualiai literatūriški prancūzų darbai. Eizenšteinas tapo mano pirmuoju kino dievaičiu. Išvykau jo pėdsakais į Maskvą, Sankt Peterburgą, Odesą ir net į Kazachstaną, į Almatą, kur jis buvo evakuacijoje. Norėjau kvėpuoti jo oru, matyti vaizdus, kuriuos matė jis. Galbūt esu jam dėkingas už tai, kad tapau režisieriumi. Regis, tą patį jau kalbėjo Francis Coppola...
Kodėl Jus sudomino Eizenšteino kelionė į Meksiką 1931-aisiais?
Manau, kad apsilankymas Meksikoje, beje, kaip ir apskritai režisieriaus kelionė į Vakarus 1929–1931 metais, buvo jo gyvenimo ir kūrybos lūžio momentas. Kiekvienas keliautojas, atsidūręs toli nuo kasdienybės, sąlyginumų ir įpročių, tampa kitu žmogumi, dažnai net atranda sau naujas vertybes. Eizenšteinas iš pradžių atvyko į Niujorką, iš ten važiavo į Holivudą, kur buvo šiltai sutiktas Chaplino, Disney’aus ir net priimtas į Amerikos kino akademijos narius. Iš pradžių Eizenšteinas norėjo ekranizuoti Theodore’o Dreiserio „Amerikoniškąją tragediją“, bet reakcingi JAV sluoksniai buvo nepatenkinti, kad sovietų režisierius gyvena jų šalyje, ir reikalavo jį išsiųsti. Nepratęsus vizos, Eizenšteinas išvyko į Meksiką filmuoti „Que viva Mexico“, kurio taip niekad ir nesumontavo. Filmavimas truko vos dešimt dienų, bet per tą laiką Eizenšteino gyvenime daug kas pasikeitė. Režisierius atvyko į Meksiką spalio 21 dieną, po kelių dienų jo tėvynė šventė revoliucijos metines, o Meksika minėjo „mirusiųjų dieną“. Įdomus sutapimas, tiesa? Vakaruose filmas „Spalis“ buvo pavadintas „10 dienų, kurios sukrėtė pasaulį“. Kartą Eizenšteinas taip pasakė apie savo kelionę į Meksiką: „Tai dešimt dienų, kurios sukrėtė Eizenšteiną. Man reikėjo atvykti į Meksiką, kad pažinčiau rojų.“
Jūsų filme meksikietis gidas Palominas tiesiog atakuoja Eizenšteiną savo išlaisvintu erotizmu. Iš esmės juk filmas labiau apie tai, o ne apie kūrybą.
Suprantu jūsų nusivylimą. Taip pat ir rusų drovumą. Nemanau, kad filmas artimiausiu laiku bus parodytas Rusijoje. Net manau, kad Rusijoje ant manęs supyks. Tačiau paklausykite: mano filmas – ne apie seksualines preferencijas. Peržiūrėjau daugybę archyvinės medžiagos, skaičiau Eizenšteino pokalbius su sekretoriumi, kurie patvirtina mano spėliojimus apie Eizenšteino meilės intrigas Meksikoje. Sutinku, gal aš pernelyg sudramatinau istoriją, pateikiau ją kitaip, nei buvo iš tikrųjų. Bet taip dirba režisieriai. Jiems reikia, kad filmas patrauktų žiūrovus. Kinas – dirbtinis produktas, jame neturi būti vietos realybei. Jums reikia realybės?.. Eikite į gatvę. Norite istorijos buitine tema (beldžia į stalą)?.. Užeikite pas kaimynus, jie papasakos. Kokios temos labiausiai domina į kiną atėjusius žiūrovus? Nesvarbu, ar tai eilinis žiūrovas, ar išprusęs. Atsakau: seksas ir mirtis. Apie tai mano filmas. Kas tame blogo? Mes visi – sekso vaisiai. Argi tai nejaudina?! Mes taip išsilaisvinome nuo prietarų, kad galime savarankiškai organizuoti savo seksualinį gyvenimą ir rinktis bet kurį partnerį. Ir, atsiprašau, bet turiu jus nuliūdinti: kad ir kokios orientacijos būtų jūsų partneris, mes visi galiausiai mirsime. Su tuo taip pat prisieis susitaikyti ir kino žiūrovams, ir „oficialiems asmenims“. Tad kam visos tos audringos diskusijos?
Ar todėl, kad kai kurie „oficialūs asmenys“ Rusijoje buvo prieš Jūsų projektą, Eizenšteiną vaidina ne rusų, o suomių ir švedų aktorius?
Todėl, kad rusų aktoriai prastai kalba angliškai. Mano filme Eizenšteinas laisvai kalba ne tik angliškai, bet ir vokiškai, ispaniškai, prancūziškai. Be to, gerai žinomas faktas, kad sovietų režisierius gana vėlai pradėjo mokytis rusų kalbos, vaikystėje su tėvais jis kalbėjo vokiškai. Pirmiausia norėjau rasti rusų aktorių. Surengėme kelias atrankas Maskvoje ir Sankt Peterburge ir perklausėme apie šimtą aktorių. Tačiau jie arba apskritai nemokėjo anglų kalbos, arba kalbėjo labai prastai. Tiesa, buvo ir tokių, kurie turėjo filmavimo Amerikoje patirtį, tačiau, matyt, Holivude jiems teko vaidinti gangsterius ir sukčius, nes jų tartis buvo grubi kalifornietiška ir visai netiko intelektualo režisieriaus, kuris bendravo su Le Corbusier, Bunueliu, Brechtu ir Gertrude Stein, vaidmeniui. Taigi nusprendžiau dirbti su suomiu Elmeriu Bäcku, puikiai imituojančiu rusišką akcentą.
Ką pasakos Jūsų antrasis filmas apie Eizenšteiną?
Tai priklausys nuo finansavimo. Mano pirmasis sumanymas buvo televizijos projektas apie Eizenšteiną ir jo susitikimus su įžymiais žmonėmis Berlyne, Paryžiuje, Londone, Šveicarijoje, Niujorke. Paskui man kilo idėja papasakoti apie jo buvimą Holivude ir, ko gero, Amerikoje šiai temai būtų lengviau rasti finansavimą. Turiu ir rėmėjų iš Šveicarijos pasiūlymą, ten Eizenšteinas dalyvavo kino avangardo kongrese ir sulaukė neįtikėtinos sėkmės. Kol kas dar svarstau, bet man liko gal septyneri produktyvaus darbo metai, per kuriuos galiu sukurti keturis arba penkis filmus. Greitai reikės užleisti kelią kitiems – jauniems ir energingiems. Tai natūralus procesas – po 80-ies šedevrai sukuriami retai. Mane taip pat greitai išsiųs į muziejų, o žiūrovai nebevaikščios į mano filmus. Turiu skubėti!
