Kovo 11 d. Anapilin išėjo žymi architektūros istorikė, architektūros mokslų daktarė,habilituota humanitarinių mokslų daktarė Algė Regina Jankevičienė. Velionės mokslinės kūrybos palikimą sudaro daugiau kaip 280 mokslo studijų apie Lietuvos gotiką, neogotiką, etninę architektūrą. Už nuopelnus mokslui 1980 m. Algei Jankevičienei buvo suteiktas nusipelniusios architektės vardas, 2001–2002 m. paskirta Valstybės mokslo stipendija, o 2003 m. vasario 16 d. įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius.
Algės Jankevičienės gyvenimas apėmė tris skirtingus ir sudėtingus Lietuvos istorijos laikotarpius. Ji gimė 1930 m. nepriklausomos Lietuvos Respublikos sostinėje Kaune, gražioje inteligentiškoje šeimoje. Tėvas Stasys Grinevičius buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, mama Regina Fridman-Grinevičienė – odontologė, mokslus baigusi Sankt Peterburge, kur iki revoliucijos gyveno jos tėvai. Algės vaikystė prabėgo Kaune, Aleksote, ramioje, kultūringoje aplinkoje. Karo metai atnešė suirutę, nepriteklius. Grinevičiai persikėlė į būstą senamiestyje – kuklų, tačiau apsuptą paslaptingos sakralinės senųjų amžių architektūros. Veikiausiai šis pokytis ir nulėmė tolesnį gyvenimo kelią, o pokaris ir sovietinė okupacija žymėjo jo pradžią. Algė Grinevičiūtė mokėsi „Aušros“ mergaičių valstybinėje gimnazijoje (dabar Kauno Maironio universitetinė gimnazija). Jau nuo šeštos klasės žinojo, kad studijuos architektūrą. 1949 m. įstojo į Kauno universiteto Architektūros fakultetą. Studentiškas mokslinis darbas, paruoštas kartu su bendrakursiu, vėliau tapusiu žymiu restauratoriumi Antanu Pilypaičiu, buvo skirtas Kauno senamiesčio architektūrai. 1955 m. su pagyrimu ji baigė institutą, o nuo 1956 m. pradėjo dirbti ką tik sukurtame Architektūros ir statybos institute.
Algė Grinevičiūtė-Jankevičienė pirmoji ėmėsi išsamaus Lietuvos sakralinių gotikinių pastatų tyrimo. Temos pasirinkimas kėlė pavojų profesinei karjerai, nes sakralinė architektūra oficialiai traktuota kaip antisovietinė. Tačiau 1963 m. šia tema Algei Jankevičienei pavyko apginti daktaro disertaciją. Disertacinio darbo moksliniu vadovu buvo žinomas gotikos tyrinėtojas, Tartu universiteto profesorius Voldemaras Vaga, konsultantais – leningradietis prof. Vladimiras Piliavskis ir lietuvis dailėtyrininkas, architektūros istorikas dr. Klemensas Čerbulėnas. Algė Jankevičienė juos laikė savo mokytojais. Šiuo darbu pradėti ir kolektyvinės monografijos „Lietuvos architektūros istorija“I tomo (1987 m.) gotikos architektūrai skirtos dalies tyrimai. Septintajame dešimtmetyje mokslininkė dalyvavo ruošiant dvitomį veikalą „Lietuvių liaudies architektūra“ – tyrinėjo etninių bruožų sakralinius ir dvarų sodybų pastatus. Jos surinkta medžiaga jau tapo ikonografija, o pati knyga, kurioje, be Algės Jankevičienės, dalyvavo iškilūs Lietuvos mokslininkai – Juozas Baršauskas, Klemensas Čerbulėnas, Jonas Minkevičius, Kazimieras Šešelgis – iki paskutinių metų buvo vienintelė monografija, nušviečianti visas etninės architektūros sritis. 1970 m. darbas įvertintas Valstybine premija. 1988–1990 m. mokslininkė tyrinėjo istorizmo epochos neogotikines ir neoromanines bažnyčias. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę sugrįžo prie gotikos ir etninių sakralinių pastatų tyrimų. Medinės sakralinės architektūros tyrimai apėmė 265 bažnyčias, 220 varpines ir apie 100 koplyčių. Juos vainikavo Vytauto Didžiojo universitete 2000 m. apginta habilituoto daktaro disertacija.
Atkurtoje Lietuvos Respublikoje svarbių monografijų pavidalu buvo įkūnyti viso mokslininkės gyvenimo darbai. 1994 m. išleistas dar sovietmečiu pradėtas „Lietuvos architektūros istorijos“ II tomas, kurio mokslinė redaktorė ir dalies tekstų autorė buvo pati Algė Jankevičienė. 2000 m. tos pačios monografijos III tome sudėti tyrimai apie Lietuvos neogotikines ir neoromanines bažnyčias. Medinę sakralinę architektūrą visuomenei pristatė knygos „Žemaičių medinių bažnyčių architektūra“ (1996), „Vilniaus didžioji sinagoga“ (1996), „Lietuvos medinė sakralinė architektūra“ (1998), „Lietuvos medinės bažnyčios, koplyčios ir varpinės“ (2007). Naujai pažvelgti į LDK gotikinę architektūrą ir dailę Europos kontekste siekta knygoje „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: sakralinė architektūra ir dailė“ (2002). Algė Jankevičienė buvo jos sudarytoja ir didžiosios dalies tekstų autorė. 2004 m. mokslininkė kartu su menotyrininke Marija Kuodiene parengė monografiją „Lietuvos mūrinės koplytėlės“. Paskutiniai velionės darbai publikuoti 2014 metais. Tai etninei architektūraiskirto„Lietuvos architektūros istorijos“ IV tomo dalys apie bažnyčias, koplyčias, varpines ir mūrines koplytėles.
Algė Jankevičienė pagrįstai vadinama viena iš Lietuvos architektūrologijos mokyklos Kaune įkūrėjų. Jos bendražygiai 6–7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose buvo tyrinėtojai, profesinę veiklą pradėję pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu: Klemensas Čerbulėnas, Paulius Galaunė, Vladimiras Zubovas. Jos mokiniais tapo šiandienos mokslininkai Vytautas Levandauskas, Marija Rupeikienė, Dalė Puodžiukienė, Jolita Kančienė, Vaidas Petrulis. Viena ryškiausių jos mokinių, deja, palikusi šį pasaulį anksčiau už mokytoją, buvo menotyrininkė, istorizmo laikotarpio tyrinėtoja daktarė Nijolė Lukšionytė. Algės Jankevičienės veikla susiejo abi mokslininkų kartas Architektūros ir statybos instituto Architektūros istorijos sektoriaus darbuose. Nuo 1975 m. ji buvo šio sektoriaus vedėja, reikli, principinga ir teisinga vadovė. Dirbo nuosekliai ir kruopščiai. To paties reikalavo iš mokinių. Siekė tikslumo, mokė netuščiažodžiauti, gerbti lietuvių kalbą ir vengti svetimybių. Jai vadovaujant ir dalyvaujant buvo paruošti chrestomatiniai veikalai: „Lietuvos architektūros istorijos“ trys pirmieji tomai (1987, 1994, 2000), pradėtas ketvirtasis (išspausdintas 2014 m.), išleistos knygos „Vilniaus architektūra“ (1985), „Kauno architektūra“ (1991). Sektoriaus mokslininkai tyrinėjo architektūrinį paveldą ir ruošė straipsnius Lietuvos paminklų sąvadui, enciklopedijai. Vėliau pasklidę po aukštąsias mokyklas sukauptas žinias ir patirtį dalijo jaunesniems. Iki paskutinės dienos Algė Jankevičienė išlaikė šviesią atmintį, aštrų protą, domėjosi viskuo, kas vyksta visuomenėje ir moksle, vienijo savo mokinius. Netekome puikios specialistės, kuklaus, teisingo, atsidavusio savo darbui, aukštos kultūros žmogaus.
