7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Grįžtamasis ryšys

Pokalbis su džiazo pianistu Egidijumi Buožiu

Ieva Pakalniškytė
Nr. 13 (1119), 2015-04-03
Muzika
Egidijus Buožys. M. Raškovskio nuotr.
Egidijus Buožys. M. Raškovskio nuotr.
„Vienos kompozicijos rečitalis“, prasidėjęs kovo 26 d. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje, pristato Lietuvoje ir už jos ribų gerai žinomo džiazo pianisto bei pedagogo Egidijaus Buožio kūrybinę kelionę. Unikali improvizacija be pauzių klausytoją kviečia pakeliauti įvairiais džiazo evoliucijos keliais nuo klasikinio džiazo iki spontaniškų autorinių potėpių bei savos kūrybos fragmentų, prisiliesti prie Lietuvos džiazo istorijos. Prasidėjus šiam unikaliam projektui, kalbiname jo sumanytoją Egidijų Buožį.
 
Kokia buvo Jūsų džiazo mokykla? Ar ją galima lyginti su dabartine? Kaip jums atrodo tarpsnis nuo pirmųjų savo pamokų iki paties užaugintų mokinių?
M.K. Čiurlionio meno mokykloje, kai per pertraukas girdėdavau klasėje grojantį Petrą Geniušą, visada ta muzika mane pagaudavo ir užburdavo savo harmonija. Pirmasis mano oficialus mokytojas, supažindinęs su džiazo muzika, yra dabartinis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorius, profesorius Zbignevas Ibelhauptas. Jis man parodė septakordinius ir nonakordinius sąskambius bei bliuzo dermę improvizacijai. O pirmoji pamoka, pamenu, truko 10–15 minučių. Tuomet prasidėjo įrašų, kurių pasirinkimas tuo metu buvo skurdus, klausymas. Ačiū draugams, kurių tėvai grojo orkestruose – kažkas atsivežė plokštelę, o aš pasiskolinu, persirašau ir klausau. Kartais pavykdavo ir parduotuvėje kokią deficitinę plokštelę gauti, tada vėl – klausai, stengiesi pakartoti grodamas pats, nagrinėji: kaip pianistas groja, kokią harmoniją naudoja, natų juk tuo metu nebuvo, viskas tik iš įrašų. Kita vertus, tai lavino ne tik klausą, bet ir patį girdėjimą. Taip ilgainiui išsiugdžiau absoliučią klausą, kuri koncertuose man labai padeda. Neseniai buvau išsitraukęs savo mėgstamiausias senas plokšteles. Vietos, kurias dažniausiai klausydavau ir grojau iš klausos – nutrintos, šniokščia, braška ir dabar jau nebeturi to efektingo įspūdžio, tačiau labai malonu prisiminti, kuo žavėtasi: pavyzdžiui, rusų pianistu Leonidu Čyžiku ar amerikiečiu Oscaru Petersonu.
 
Šiandien turime begales įrašų, tačiau yra kita problema – tai improvizacijos dalyko nebuvimas muzikos mokymo procese. Muzikos mokyklose būtina mokyti jeigu ne džiazo improvizacijos, tai tiesiog improvizacijos. Į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Džiazo katedrą stoja žmonės faktiškai be pasirengimo, daugelį jau nuo pirmų dienų klampina per sunkūs reikalavimai. Pirmas dalykas, kurio linkėčiau pedagogams, tai skatinti, o ne drausti groti iš klausos: instrumentu atkartoti išgirstą melodiją, gebėti ją suharmonizuoti. Nuo tokių elementarių žingsnių ir pradedama trečia, ketvirta klasės. Jei būsimas muzikantas ir nepasirinks džiazo, improvizacijos pamokos jam suteiks pasitikėjimo grojant atmintinai, orientacijos harmonijoje. Kai studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje fortepijono specialybę, per egzaminus nė karto nesu sustojęs, nes mane ramino tai, kad pamiršęs tekstą pagrosiu savąjį. Tokie įgūdžiai suteikia emocinio stabilumo scenoje. Vidinis girdėjimas ir grojimas iš klausos atveria ir papildo patį atlikimo „mechanizmą“. Gaila, tačiau ši jungtis – improvizacija – pas mus vis dar apleista. Tiesa, džiugu, kad yra Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla su stipriu Džiazo skyriumi, keletas mokyklėlių Žemaitijoje, tradicija jaučiasi Klaipėdoje.
 
Kokia yra kultūrinė ir socialinė profesionalaus džiazo padėtis Lietuvoje?
Manau, mūsų džiazo istorija yra nenuosekli. Pirmiausiai buvo štilis, o paskui staiga – kardinalus posūkis: Ganelino, Tarasovo ir Čekasino trio grojo absoliučiai avangardinę muziką. Nuo klasikinės džiazo muzikos iki to avangardo aš matau neužpildytą tarpsnį. Nuoseklumo stygių vėliau buvo bandyta kompensuoti pedagogine veikla Klaipėdos Menų fakultete, Vilniaus Juozo Tallat Kelpšos konservatorijoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Poslinkis, nors ir lėtai, vyksta. Aišku, norėtųsi greičiau, tačiau neleidžia tai, kad viskas matuojama pinigais. Palyginus, kokias muzikavimo bazes turi užsienio mokyklos, mes dar esame lopšelio stadijoje.
 
Jei žmogus iš džiazo valgo duoną, turbūt tai yra profesija. Turint omenyje, kiek mūsų atlikėjų su visokiais projektais sėkmingai pasirodo įvairiausiose scenose svetur, matyt, mūsų džiazo mokykla nėra beviltiška ir apie profesionalumą kalbėti galima. Tačiau trūksta sklaidos, kultūrinio puoselėjimo. Lietuvoje linkstama apsistoti ties vienadieniais komerciniais projektais, o džiazas, kaip žinia, niekada nebuvo „apsimokanti“ sritis, kaip ir klasika.
 
Labai pasigendu muzikinių klubų, į kuriuos būtų galima nueiti bet kurią savaitės dieną ir ten skambėtų džiazas. Sveikintina, kai ant scenos pasirodo jaunoji karta. Nesvarbu, ar groja geriau, ar prasčiau, bet erdvės jų tobulėjimui, kūrybiniams mainams būtinai reikia. Galiausiai reikia ugdyti patį klausytoją. Dar būtina paminėti ir verslumą. Kiek buvo džiazo klubų, kurie, vos tik pradėję funkcionuoti, turėjo užsidaryti: Radvilų rūmai, „Lango“, „Arkos“ galerijos, „Neringos“ viešbutis, Architektų sąjungos kavinė, „Holiday Inn“ viešbutis, „Jazz Kablys“ – tarsi visi ten ėjome, grojome, padėjome su geriausiomis intencijomis, ir vis tiek užsidarė. Džiazui akivaizdžiai reikia mecenavimo. O kaip skandinavai savo menininkus globoja, skatina! Valstybė yra stipri, kai stipri šalies kultūra.
 
Esate profesionalus pianistas, kompozitorius ir pedagogas. Ar neblėso entuziazmas ir nebuvo minčių keisti profesiją?
Tokių minčių buvo. Bet aš esu atviras ir dėkingas tiems žmonėms, kurie mane palaikė ir skatino judėti toliau. Tarp jų – ir mano buvusi fortepijono mokytoja Birutė Karosienė, ir profesorius Kęstutis Grybauskas. Taip pat dėkingas savo mecenatui Sauliui Karosui, kuris labai geranoriškai palaiko mano kūrybines idėjas. Muzika, džiazas yra kaip kosmosas – neturi ribų. Ir jeigu menininkas pasako: „Viskas, aš jau viską žinau“, tuomet tikrai „viskas“. Aš nebijau savo studentams sakyti, kad aš dar nežinau, ko nežinau. Nuolatos esu paieškose ir stengiuosi atrasti kažką sau, o kartu tai parodyti ir studentams, ir klausytojams.
 
Visą gyvenimą kuriate muziką, ją atliekate, o ugdydamas jaunuosius atlikėjus kuriate ir Lietuvos džiazo istoriją. Ar Jūsų rengiamas koncertų turas po Lietuvą taip pat susietas su džiazo muzikos sklaida?
Daug yra tekę koncertuoti užsienyje ir taip puoselėti mūsų džiazo kultūrą svetur. Bet aš jaučiu pilietinę pareigą savo kraštui ir nepraleidžiu nė vienos progos, jei tik yra galimybė, vykti į mažesnius miestus, aplankyti muzikos mokyklas ir rengti atviras pamokas jauniesiems atlikėjams. Šio turo idėja taip pat yra susijusi su edukacine sklaida, todėl ten, kur grosiu (Klaipėda, Vilnius, Anykščiai, Biržai, Palanga), ketinu kartu rengti ir meistriškumo pamokas.
 
Jūsų naujausiame rečitalyje skamba tik viena kompozicija. Kaip kilo ši idėja?
Taip, skamba viena kompozicija, kuri trunka daugiau kaip valandą be sustojimo. Aišku, tai nėra vienoda muzika, o įvairių stilistikų persipynimai, įtraukiant ir mano paties kompozicijų citatas. Nežinau, kaip man kilo ši idėja. Galbūt tie tarpai tarp atliekamų kompozicijų kažkiek atvėsina mano santykį ne tik su muzika, bet ir su klausytoju, tuomet reikia kaskart iš naujo susikaupti kitam muzikiniam pasisakymui. Tad pagalvojau – o jeigu viską išsakyčiau vienu prisėdimu? Nežinau, ar kas nors Lietuvoje yra tai daręs. Siekiu paskęsti muzikos tėkmėje nuo pirmo iki paskutinio garso, o jei dar pavyksta įtraukti klausytoją – esu labai laimingas.
 
Vyrauja stereotipas, kad džiazas – kolektyvinė muzika. O Jūs dažniausiai grojate solo.
Džiazas yra ir kolektyvinė muzika, tačiau atlikėjai turi būti individualybės. Kita vertus, solinis grojimas yra labai populiarus, ypač tokiais instrumentais, kuriais galima išgauti raiškią harmoniją, pavyzdžiui, gitara ar fortepijonu. Puikūs to pavyzdžiai – pianistų Keitho Jarretto ir Chicko Corea soliniai koncertai. Džiazas turbūt tuo ir nuostabus, kad jis gali būti visoks.
 
Ar nuo klausytojų pajautos priklauso, kaip suskamba improvizacija?
Taip, nuo klausytojo daug priklauso. Iš publikos labai jaučiasi, kur patekai, kokia tvyro energija. Jauti, ar ateini į gerą, ar į skeptiškai nusiteikusią aplinką. Aišku, groti Lietuvoje daug sudėtingiau nei svetur. Kaip sakoma, savam krašte pranašu nebūsi. Čia nuolatos turi įrodinėti iš naujo, kas esi. Bet tai labiau grūdina nei liūdina. Kai išvažiuoju į užsienį, ten viskas vyksta kur kas lengviau, yra daugiau nuoširdumo. Ir, nors paradoksaliai skamba, jaučiuosi užgrūdintas saviškių ir esu jiems dėkingas.
 
Ką tikitės patirti per šį turą?
Tikiuosi, kad publika išklausys mano muzikinius samprotavimus, mano filosofiją, kad pajus visą atlikėjo gyvenimą. Norisi išjautimo, išgyvenimo, atgalinio ryšio. Juk jei poetas gyvenimą apdainuoja žodžiais, tai mes – garsais.
 
Kalbino Ieva Pakalniškytė
 
Egidijaus Buožio „Vienos kompozicijos rečitalis“ vyks balandžio 9 d. 19 val. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje; gegužės 21 d. 17.30 val. Anykščių koplyčioje; gegužės 28 d. 18 val. Biržų pilyje; liepos 4 d. 19 val. Palangos gintaro muziejuje. Turą organizuoja VšĮ „Cantus firmus“.

 

Egidijus Buožys. M. Raškovskio nuotr.
Egidijus Buožys. M. Raškovskio nuotr.