7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Diagnozė: trauma

Kaip neseniai sakė teatrologė Šarūnė Trinkūnaitė, teatre vis daugėja baimės, siaubo apraiškų. Po truputį daugėja ir socialiai angažuotų spektaklių. Bendrumo tarp siaubo ir socialinio angažuotumo šiuo metu, rodos, nemažai: abu kalba apie traumines patirtis, bando apmąstyti, parodyti patirtą / patiriamą smurtą. Tik socialiai angažuotas teatras atviresnis: kalbėdamas apie tai, ką skauda, jis mėgina rasti ir įvardyti socialines priežastis, nesislėpdamas po estetizuota forma ir išgalvota fabula.

 

Vienas naujesnių tokių angažuotų spektaklių, mėginančių atskleisti, iš kur kyla žmogaus žiaurumas, − Aido Giniočio režisuotas „Atviro rato“ darbas „Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“. Spektaklis sukonstruotas iš nebylių scenų, rodančių vieno vyro kelią nuo gimimo iki nusikaltimo, antraščių, minimalistinės Ramunės Skrebūnaitės scenografijos ir Piotro Čaikovskio „Gulbių ežero“ fragmentų. Beveik dvi valandas vis keičiasi scenos, atskleidžiančios vieno žmogaus kelionę iš vienos traumuojančios, represyvios institucijos į kitą: šeima su smurtaujančiu, geriančiu tėvu, mokykla, santuoka, darbas zoologijos sode. Kad istorija būtų įtikinamesnė, įsiterpia ir šviesių, malonių fragmentų. Vis dėlto aplinka, socialinis spaudimas nugali, visos artumo, švelnumo apraiškos greitai baigiasi, o žmogus yra taip paveiktas trauminės patirties, kad nieko nebenori ir nebegali keisti.

Ryšys su tradicija

Ne paslaptis, kad daugumos menininkų siekis būti originaliems, laužyti tradicijas, kurti naujai yra tapęs kliše. Ir tik vienetams pavyksta sukurti absoliučiai savitą, tradicijas paneigiantį kūrinį, tačiau neretai jis telieka vienkartinio, eksperimentinio pobūdžio. Nuo tradicijų, nuo pamatų, ant kurių pastatyta sava kultūra ir jos formos, įaugusios į mūsų (pa)sąmonę, pabėgti vargu ar įmanoma. Ir vargu ar reikia, nes kūrybiškas požiūris į ankstesnių epochų (arba kartų) palikimą, pasinaudojant gyvenamajam laikui būdingomis priemonėmis, nulemia, kad mūsų dienoms pritaikoma tradicija tampa mums aktuali, o pats kūrinys, išsaugojęs savo kultūros pagrindus, – artimas suvokėjui. Bendravimas su tradicija – būtent tokia buvo kovo 18 d. Nacionalinėje filharmonijoje vykusio koncerto teminė gija. Smuikininkė Rūta Lipinaitytė, pianistas Darius Mažintas ir Čiurlionio kvartetas parengė programą, kurioje iš XIX a. pabaigos – XX a. kūrėjų prizmės žvelgiama į liaudies, baroko bei ankstyvojo romantizmo muzikinį palikimą.
 

Svarbiau parodyti, ką turi ištverti meilė

 1980 m. žurnale „Film Critic“ perskaičiau Haruno Farocki (pernai miręs vienas svarbiausių vokiečių dokumentininkų, šiuolaikinių menininkų ir visų Petzoldo filmų scenarijų bendraautoris, – red. past.) esė apie Pigmaliono fenomeną. Po penkerių metų susipažinome ir jis man davė Hubert’o Monteilhet romaną „Sugrįžimas iš pelenų“ („le Retour des cendres“). Monteilhet pasakoja apie gydytoją prancūzę, kuri išgyveno Aušvicą ir nori pakeisti savo veidą Šveicarijos klinikoje prieš sugrįždama į Paryžių. Romanas parašytas intymaus dienoraščio forma. Ši literatūrinė forma labai prancūziška. Tada nemaniau, kad įmanoma ekranizuoti šį romaną Vokietijoje. Jis buvo svarbus vienam Farocki projektui ir mes supratome, kad Vokietijoje nedaug filmų prabyla apie koncentracijos stovyklų kalinių sugrįžimą į juos sunaikinti norėjusių vokiečių sociumą. Mudu su Harunu nusprendėme, kad pagaliau tai tikra istorija. Idėja mus lydėjo dvidešimt penkerius metus, kol atsirado filmas. Gilindamiesi į su šia tema susijusius filmus, pasakojimus, istorijas, konstatavome, kad jie visados susiję su vyrų, atkuriančių moterų veidus, perspektyva, Pigmaliono mito modeliu. Mes norėjome papasakoti istoriją būtent atvirkščiai. Kai 2012 m. sukūriau filmą „Barbara“, pamatęs pirmuosius kadrus, kuriuose buvo Nina Hoss ir Ronaldas Zehrfeldas, Harunas pasakė: „Štai tikra įsimylėjėlių pora. Būtent juos turi išsiųsti į žiaurią kelionę.“ Taip ir pradėjome dirbti.

Pokalbis nepatogia tema

VDA tekstilės galerijoje-dirbtuvėse „Artifex“ nuo kovo 17 iki balandžio 4 d. eksponuojamas Aurelijos Maknytės projektas „Tėvų kambarys“. Nors autorė jau yra mūsų šiuolaikinio meno senbuvė, tai jos pirmoji personalinė paroda. Joje kalbama visuotinai nepatogia tėvų tema, ją pateikiant tiek nepažįstamų žmonių gyvenimo liudijimais, tiek labai asmeniškais pačios autorės tėvų objektais. Dailės kritikė Birutė Pankūnaitė užduoda keletą klausimų menininkei.

Mano filmai yra riksmas

„Kino pavasario“ atidarymo filmas „Mamytė“ pernai buvo vienas Kanų kino festivalio favoritų, jis pelnė Specialųjį žiuri prizą. Iškart po apdovanojimų ceremonijos su jaunu režisieriumi (g. 1989) kalbėjosi Pawełas T. Felisas. Pateikiame pokalbio fragmentus.


Ant „Aukso paukštės“ sparnų

Metų pradžioje paskelbta, kad Bernardinų bažnyčios chorui „Langas“ skirtas apdovanojimas „Aukso paukštė“ nominacijoje „Ryškiausios Lietuvos žvaigždės“. Ši žinia beveik sutapo su kita choro švente – rudenį bus paminėtas choro įkūrimo 25-metis. Ta proga choro vadovę Ritą Kraucevičiūtę kalbina Rita Markulienė.

Kino naujienos trumpai

Kovo 13 d. mirė Izraelio sinematekų Haifoje, Tel Avive ir Jeruzalėje, Izraelio kino archyvo ir Jeruzalės kino festivalio steigėja Lia van Leer. Jai buvo 90 metų.

 
Lia Greenberg gimė 1924 m. Belcuose, kurie tada priklausė Rumunijai, dabar Moldovai. 1940 m. ji išvyko į Palestiną aplankyti anksčiau ten įsikūrusios sesers ir daugiau nebepamatė savo tėvų, nes šie 1941 m. atsidūrė vokiečių okupacijoje ir žuvo. 1943 m. ji įstojo į Jeruzalės universitetą, 1952-aisiais ištekėjo už Wimo Van Leero – olandų inžinieriaus, piloto, dramaturgo ir kino prodiuserio. Jie apsigyveno Haifoje ir 1955 m. įkūrė pirmąjį šalyje kino klubą. Iš pradžių jis veikė poros, kuri turėjo 16 mm kino projektorių ir kiekvieną penktadienį kvietė draugus kartu žiūrėti filmus, namuose. Netrukus klubas tapo Haifos sinemateka. 1960 m. įkurto Izraelio kino archyvo pagrindu tapo privati Van Leerų filmų kolekcija. 1973 m. brazilų verslininkas George’as Ostrovsky paaukojo pinigų sinematekos pastato statybai, buvo kreiptasi į draugus Holivude ir visame pasaulyje, kad padėtų rinkti lėšas. Taip 1981 m. atidaryta Jeruzalės filmoteka, jos pirmoji direktorė buvo Lia van Leer. Už savo nuopelnus ji pelnė daugybę apdovanojimų šalyje ir užsienyje, 2011 m. Lia van Leer buvo apdovanota „Berlinalės kamera“.
 

Be teisės kankintis

 Tiesą sakant, visai neįdomu svarstyti, koks galėtų būti Oskaro Koršunovo „Kankinys“ pagal naują Mariuso von Mayenburgo pjesę. Juolab kad viskas jau buvo pasakyta prieš premjerą... Nėra taip jau dažna, kad išankstiniai lūkesčiai (publikos, teatralų, visos spektaklius kuriančios, žiūrinčios ir vert­inančios bendruomenės) būtų tokie konkretūs, apibrėžti. Neturiu omeny reklaminių interviu ir pristatymų, kuriuos akis jau filtruoja kaip prekybos centrų akcijų maketus interneto portaluose. Betgi šiuo atveju teritorija a priori rodėsi visiškai aiški: juk Koršunovas, juk Mayenburgas, juk „Ugnies veidas“, „Parazitai“, „Šaltas vaikas“ (aštru, stipru, ritmiška, aktualu, ryšku, gilu), juk naujausia pjesė, kurią tarsi estafetės lazdelę vienas kitam perduoda šiuo metu žymiausi Europos režisieriai („Kankinį“ jau statė pats Mayenburgas Vokietijoje, Kirilas Serebrennikovas Maskvoje, Grzegorzas Jarzyna Lenkijoje, premjeros taip pat vyko arba planuojamos Prancūzijoje, Vengrijoje, Latvijoje, tikrai bus dar); juk pjesės tema labai aktuali visomis kryptimis radikalėjančiame pasaulyje, kuriame Breivikas leidosi į Kryžiaus žygį vieno dievo vardu, ISIS džihadistai kito dievo vardu nukryžiuoja karo belaisvius, kerta jiems galvas, homoseksualus meta nuo daugiaaukščių pastatų, o nemažiau sužvėrėję moksleiviai tarsi mažieji modžahedai terorizuoja savo pedagogus be jokios ideologijos, tiesiog taip...

Rutinos nepalytėtas profesionalumas

Sezono koncertų sraute, jų programų įvairovėje (o šioji kartais savaip tampa perdėm monotoniška) iš anksto kažkaip maloniai nuteikė Vienos klasikų kūrybai skirtas kovo 14 d. vakaras Nacionalinėje filharmonijoje. Kodėl? Gal dėl kartais sustiprėjančio ilgesio pamatinėms muzikos struktūroms, išgrynintoms estetinėms formoms, glūdinčioms jose pačiose, podraug ir savaimingam muzikalumui ar tiesiog vientisai koncerto kompozicijai. Tik, žinoma, viskas priklausė ne tik nuo to, kas skambės, bet ir kaip skambės. Tą vakarą griežė Lietuvos kamerinis orkestras, kuris senosios Vienos mokyklos muzikos keliais, regis, vaikštinėja nuosekliausiai iš mūsų orkestrų. Ne pirmą kartą orkestrui dirigavo zalcburgietis –Georgas Markas. Savotišką debiutą čia patyrė ir pianistas Lukas Geniušas, pirmąkart skambindamas Wolfgango Amadeus Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 20 d-moll, KV 466.

Kosminės dulkės

Paprastai straipsnius apie parodas skaitome joms dar vykstant – įvykio epicentre. Šis įvykis jau tolsta horizonte. Beje, astronomijoje įvykių horizontu vadinamas juodosios bedugnės paviršius, susiformavęs sprogus supernovai. Žvelgdami į žvaigždes matome ilgus metus iki mūsų keliaujančią šviesą – matome praeities arba didingų kosminių vėlinių žiburius. Kosminis laikas mums sunkiai suvokiamas. Tiesa, kartais sunkiai susivokiame ir savo laik(uos)e. Savo sociokultūrinio konteksto visumoje. Į kai kuriuos reiškinius žvelgiame nelyg į žvaigždes (taip atsirado ir šis tekstas). Apie daugelį dalykų galime kalbėti tik post factum, kai tai jau įvykę, kai aptinkame ne patį įvykį, o jo paliktas žymes.
 
Vasario 18 – kovo 7 d. „Akademijos“ galerijoje vykusi Ričardo Nemeikšio paroda „Spektrinė analizė“ liko aplenkta (gal dėl artėjančios Kaziuko mugės?) dailės kritikų ir menotyrininkų. Tai tik darkart parodė, jog šio menininko kūrybos šviesa, rodos, keliauja į mūsų geografines beigi suvokimo platumas iš taip toli, jog nė nesistengiama atsekti, iš kur.
PUSLAPIS
IŠ
1003