Kaip neseniai sakė teatrologė Šarūnė Trinkūnaitė, teatre vis daugėja baimės, siaubo apraiškų. Po truputį daugėja ir socialiai angažuotų spektaklių. Bendrumo tarp siaubo ir socialinio angažuotumo šiuo metu, rodos, nemažai: abu kalba apie traumines patirtis, bando apmąstyti, parodyti patirtą / patiriamą smurtą. Tik socialiai angažuotas teatras atviresnis: kalbėdamas apie tai, ką skauda, jis mėgina rasti ir įvardyti socialines priežastis, nesislėpdamas po estetizuota forma ir išgalvota fabula.
![]() | ![]() | ![]() |
1980 m. žurnale „Film Critic“ perskaičiau Haruno Farocki (pernai miręs vienas svarbiausių vokiečių dokumentininkų, šiuolaikinių menininkų ir visų Petzoldo filmų scenarijų bendraautoris, – red. past.) esė apie Pigmaliono fenomeną. Po penkerių metų susipažinome ir jis man davė Hubert’o Monteilhet romaną „Sugrįžimas iš pelenų“ („le Retour des cendres“). Monteilhet pasakoja apie gydytoją prancūzę, kuri išgyveno Aušvicą ir nori pakeisti savo veidą Šveicarijos klinikoje prieš sugrįždama į Paryžių. Romanas parašytas intymaus dienoraščio forma. Ši literatūrinė forma labai prancūziška. Tada nemaniau, kad įmanoma ekranizuoti šį romaną Vokietijoje. Jis buvo svarbus vienam Farocki projektui ir mes supratome, kad Vokietijoje nedaug filmų prabyla apie koncentracijos stovyklų kalinių sugrįžimą į juos sunaikinti norėjusių vokiečių sociumą. Mudu su Harunu nusprendėme, kad pagaliau tai tikra istorija. Idėja mus lydėjo dvidešimt penkerius metus, kol atsirado filmas. Gilindamiesi į su šia tema susijusius filmus, pasakojimus, istorijas, konstatavome, kad jie visados susiję su vyrų, atkuriančių moterų veidus, perspektyva, Pigmaliono mito modeliu. Mes norėjome papasakoti istoriją būtent atvirkščiai. Kai 2012 m. sukūriau filmą „Barbara“, pamatęs pirmuosius kadrus, kuriuose buvo Nina Hoss ir Ronaldas Zehrfeldas, Harunas pasakė: „Štai tikra įsimylėjėlių pora. Būtent juos turi išsiųsti į žiaurią kelionę.“ Taip ir pradėjome dirbti.
![]() | ![]() | ![]() |
VDA tekstilės galerijoje-dirbtuvėse „Artifex“ nuo kovo 17 iki balandžio 4 d. eksponuojamas Aurelijos Maknytės projektas „Tėvų kambarys“. Nors autorė jau yra mūsų šiuolaikinio meno senbuvė, tai jos pirmoji personalinė paroda. Joje kalbama visuotinai nepatogia tėvų tema, ją pateikiant tiek nepažįstamų žmonių gyvenimo liudijimais, tiek labai asmeniškais pačios autorės tėvų objektais. Dailės kritikė Birutė Pankūnaitė užduoda keletą klausimų menininkei.
![]() |
Metų pradžioje paskelbta, kad Bernardinų bažnyčios chorui „Langas“ skirtas apdovanojimas „Aukso paukštė“ nominacijoje „Ryškiausios Lietuvos žvaigždės“. Ši žinia beveik sutapo su kita choro švente – rudenį bus paminėtas choro įkūrimo 25-metis. Ta proga choro vadovę Ritą Kraucevičiūtę kalbina Rita Markulienė.
Kovo 13 d. mirė Izraelio sinematekų Haifoje, Tel Avive ir Jeruzalėje, Izraelio kino archyvo ir Jeruzalės kino festivalio steigėja Lia van Leer. Jai buvo 90 metų.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Tiesą sakant, visai neįdomu svarstyti, koks galėtų būti Oskaro Koršunovo „Kankinys“ pagal naują Mariuso von Mayenburgo pjesę. Juolab kad viskas jau buvo pasakyta prieš premjerą... Nėra taip jau dažna, kad išankstiniai lūkesčiai (publikos, teatralų, visos spektaklius kuriančios, žiūrinčios ir vertinančios bendruomenės) būtų tokie konkretūs, apibrėžti. Neturiu omeny reklaminių interviu ir pristatymų, kuriuos akis jau filtruoja kaip prekybos centrų akcijų maketus interneto portaluose. Betgi šiuo atveju teritorija a priori rodėsi visiškai aiški: juk Koršunovas, juk Mayenburgas, juk „Ugnies veidas“, „Parazitai“, „Šaltas vaikas“ (aštru, stipru, ritmiška, aktualu, ryšku, gilu), juk naujausia pjesė, kurią tarsi estafetės lazdelę vienas kitam perduoda šiuo metu žymiausi Europos režisieriai („Kankinį“ jau statė pats Mayenburgas Vokietijoje, Kirilas Serebrennikovas Maskvoje, Grzegorzas Jarzyna Lenkijoje, premjeros taip pat vyko arba planuojamos Prancūzijoje, Vengrijoje, Latvijoje, tikrai bus dar); juk pjesės tema labai aktuali visomis kryptimis radikalėjančiame pasaulyje, kuriame Breivikas leidosi į Kryžiaus žygį vieno dievo vardu, ISIS džihadistai kito dievo vardu nukryžiuoja karo belaisvius, kerta jiems galvas, homoseksualus meta nuo daugiaaukščių pastatų, o nemažiau sužvėrėję moksleiviai tarsi mažieji modžahedai terorizuoja savo pedagogus be jokios ideologijos, tiesiog taip...
![]() | ![]() | ![]() |
Sezono koncertų sraute, jų programų įvairovėje (o šioji kartais savaip tampa perdėm monotoniška) iš anksto kažkaip maloniai nuteikė Vienos klasikų kūrybai skirtas kovo 14 d. vakaras Nacionalinėje filharmonijoje. Kodėl? Gal dėl kartais sustiprėjančio ilgesio pamatinėms muzikos struktūroms, išgrynintoms estetinėms formoms, glūdinčioms jose pačiose, podraug ir savaimingam muzikalumui ar tiesiog vientisai koncerto kompozicijai. Tik, žinoma, viskas priklausė ne tik nuo to, kas skambės, bet ir kaip skambės. Tą vakarą griežė Lietuvos kamerinis orkestras, kuris senosios Vienos mokyklos muzikos keliais, regis, vaikštinėja nuosekliausiai iš mūsų orkestrų. Ne pirmą kartą orkestrui dirigavo zalcburgietis –Georgas Markas. Savotišką debiutą čia patyrė ir pianistas Lukas Geniušas, pirmąkart skambindamas Wolfgango Amadeus Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 20 d-moll, KV 466.
![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |