7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Žmonės ir eksponatai

„Kino pavasario“ dienoraščio

Živilė Pipinytė
Nr. 12 (1118), 2015-03-27
Kinas
„Mėgėjai“
„Mėgėjai“
Jau ne pirmus metus lietuviška „Kino pavasario“ programa – rojus kino grafomanams. Viena vertus, tai, be abejo, programos sudarytojų bėda, bet kartu ir patvirtinimas, kad lietuvių kinas sukasi užburtame rate. Grafomanų gausa rodo, kad profesionalumas lietuvių kūrėjams jau nėra garbės reikalas. Per šešių trumpo metražo filmų programos pristatymą praėjusį šeštadienį „Forum Cinemas Vingis“ salėje skambėjo absurdiški terminai, pavyzdžiui, „audiovizualinis filmas“, o vieno premjerinio filmo autorius, regis, pasijuto lyg vakarėlyje ir dovanojo kitiems druskos maišelius. Beje, žiūrovai taip pat privertė pasijusti nejaukiai – audringa reakcija į kiekvieną banalų juokelį buvo akivaizdžiai neadekvati.
 
Filmo kokybę dažniausiai liudija jo kūrėjo požiūris į filmuojamus žmones, nesvarbu, ar tai dokumentinis, ar vaidybinis filmas. Ar režisierius rodo gyvus žmones, ar tik savo tezių iliustraciją, juoko ar užuojautos objektą, ar jis moka prakalbinti, atskleisti savo herojų unikalumą ir bent trumpam priversti pažvelgti į pasaulį jų akimis. Gyvi žmonės jau beveik išnyko iš lietuvių kino, liko tik tam tikrų socialinių sluoksnių „atstovai“, nors, paradoksas, sociumo permainos visai nedomina lietuvių kūrėjų. Todėl toks netikėtas Audriaus Antanavičiaus filmas „Mėgėjai“. Jo herojai – du kino mėgėjai iš Kėdainių: gydytojas Vitolis Laumakys ir inžinierius Adolfas Morėnas, 7-ajame dešimtmetyje įkūrę kadaise garsią kino studiją „Mėgėjas“. Tikiuosi, kad jų filmai pagaliau sulauks ir retrospektyvų, ir rimtų monografijų, nes tai vienas ryškiausių sovietmečio Lietuvos subversyviosios kultūros fenomenų, ir „Mėgėjai“ prie to prisidės, nors Antanavičius į šį fenomeną nesigilina, ir gal net gerai, nes tam reikėtų tikrai ne 20 filmo minučių, o daug daugiau. Bene įspūdingiausi „Mėgėjų“ kadrai, kai abu filmo herojai salėje žiūri senus savo filmus, iš kurių žiūrovams leista pamatyti Laumakio „Paukščio, kuris tupėjo“ fragmentus. Spindinčios filmo herojų akys paverčia ir žiūrovus tų nematomų kadrų liudininkais.
 
„Mėgėjai“ – tai dviejų šviesių žmonių, kurie puikiai papildo vienas kitą, portretas. Jautrus, nevengiantis pesimistinių minčių apie gyvenimo prasmę Laumakys ir visas savo svajones įgyvendinęs Morėnas. Pirmasis – tikras sinefilas, kine radęs galimybę patirti kažką svarbaus, antrasis nuo vaikystės domėjosi technika. Šių skirtingų asmenybių draugystė filme nuskamba lyg bendravimo meno pamoka. Apskritai iš „Mėgėjų“ herojų galima daug ko pasimokyti – darbštumo, autoironijos, mokėjimo išlikti savimi gilioje provincijoje, dvasios stiprybės. Bijau, kad režisierius dar ne visai gali juos suprasti, antraip neuždavinėtų abejotinų ir įmantrių klausimų apie mirtį, bet net tai, kaip save profesionaliais mėgėjais vadinantys filmo herojai atsakinėja į jauno režisieriaus klausimus, liudija jų išmintį.
 
Lino Ryškaus „Sigutė“ – taip pat bandymas parodyti išskirtinę asmenybę, dainininkę Sigutę Trimakaitę. Filmo leitmotyvas – Lietuvos miestų ir kaimų gatvėmis raudoną lagaminėlį iš paskos tempianti dainininkė – sužadina minčių ne tik apie kilnią filmo herojės misiją diegti aukštąją kultūrą ten, kur ją baigia išstumti televizija ir „popsas“. Tai ir filmas apie menininko situaciją šių dienų Lietuvoje, apie jo dalią būti amžinu klajūnu. Filme yra įsimenančių epizodų, kad ir tas, kur Trimakaitė, išlipusi iš traukinio, įeina į Varėnos geležinkelio stoties salę ir dainuoja, ar senelių namuose, kur vežimėlyje sėdinti moteris patiria nušvitimą, kartu su dainininke užtraukusi „Ulijoną“. Tačiau „Sigutei“ akivaizdžiai pristigo aiškesnės dramaturgijos, be to, režisierius gal per dažnai grožisi Vlado Naudžiaus puikiai nufilmuotais, bet ne visada filmui reikalingais kadrais.
Dramaturgiškai silpnas, bet užtat vizualiai įspūdingas pasirodė Igno Meilūno „Miškas“. Anekdotiško vaidybinio paaiškinimo apie gamtininką, kuris susiduria su keistu gamtos fenomenu, visai nereikia šiai animuotai šviesos ir gamtos fantasmagorijai, kurią galima stebėti didžiąją filmo dalį. Kita vertus, Meilūnas, matyt, numano, kokie yra lietuvių žiūrovai, kuriems kiti režisieriai kuria „Nepatyrusį“.
 
Į pastarojo žiūrovus orientuojasi ir filmo „Vaiduoklis, kurio neprisimenu“ režisierius Jonas Trukanas. Jis pratęsė jaunų lietuvių režisierių tradiciją komiškais herojais rinktis pagyvenusius žmones, kurie jiems savaime atrodo, švelniai tariant, prietrankos. Filme „Vaiduoklis, kurio neprisimenu“ Vaiva Mainelytė vaidina tokią tipišką jaunam lietuvių kinui pagyvenusią damą, kuri klausosi Šabaniausko, gyvena šunelių statulėlių užgriozdintame ankštame bute, tiki šventintu vandeniu ir apsimetėliais egzorcistais, apšvarinančiais jos namus. Trumpai tariant, tai dar vienas anekdotas, kuriame pasijuokta iš senų žmonių, nors žiūrint filmą kilo įtarimas, kad scenarijaus autoriai (Trukanas ir Gabija Siurbytė) gal norėjo parodyti, kas vyksta senatvine demencija sergančios moters galvoje, kai ji net savo dukterį palaiko vaiduokliu. Tačiau nugalėjo anekdotas, o gal tiesiog kūrėjų infantilumas ir neprofesionalumas, ypač dirbant su aktoriais, nors vaiduoklę suvaidino ir scenarijaus bendraautorė. Klausimas gal ne vietoje, bet negaliu suprasti, kodėl jauni režisieriai nekuria filmų apie savo bendraamžius? Kodėl jie nenori ir nesiekia suprasti keisto pasaulio, kuriame gyvena? Kodėl be paliovos daugina senus anekdotus ir stereotipus?
 
Andriaus Lekavičiaus „42“ – tai 8 minutes sulėtintai fiksuojami finišą pasiekusių maratono bėgikų veidai. Kataloge „42“ pristatytas kaip eksperimentinis filmas. Eksperimentu, matyt, laikoma tai, kad palaipsniui kadras nusidažo spalva, sklindant įkyriai ir patetiškai muzikai. Tačiau iš vieno triuko eksperimentinis filmas neatsiranda. Šiuo atveju net jokio skirtumo, ar jis trunka vieną, ar 10 minučių. Filmas baigiasi ten, kur prasideda, ta pačia gaida, o jo turinį išsemia vienas kadras, nes po kelių jau pradedi galvoti, kad „42“ – tai tik paslėpta banko reklama. Tačiau grožėjimosi savimi iš režisieriaus tikrai neatimsi.
Tokio pat manieringo grožėjimosi persmelktos Gabrielės Labanauskaitės ir Adomo Jablonskio „Tuštumos kilpos“: kamera slankioja po apleisto namo koridorius, sulėtintas vaizdas monotoniškai vis sureikšmina, išdidina kokią nors detalę – raktą, nuvytusią gėlę, batus, voratinklius: taip primityviai sufleruojama žiūrovui, kad tai prisiminimai ar pasąmonės baimės. Matyt, autoriai įsitikinę, kad kinas turi būti toks – pseudopoetiškas, pseudofilosofiškas, sumontuotas iš reklamas primenančių vaizdelių. Panašus kinas pasaulyje buvo madingas prieš keliasdešimt metų, dabar jis – lyg dulkinas muziejaus eksponatas, nors, ko gero, didžiųjų ambicijų kolekcijos visur ir visada tokios pat.

 

„Mėgėjai“
„Mėgėjai“
„Sigutė“
„Sigutė“