7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Asmeninis-visuotinis pasakojimas

Išgirdusi tuomet dar būsimos naujausių Eglės Vertelkaitės darbų parodos pavadinimą, pirmiausia pagalvojau, kad šis garsų sąskambis kažkuo panašus į harmoninio, virštoninio giedojimo, kai garsas kuriamas rezonuojant iškvepiamą orą, šūksnį. Šis žodis skambėjo ir tarsi paslaptingas šnabždesys aidžioje erdvėje, kurio mistinis poveikis, rodos, stiprėja ir stiprėja jį kartojant, ar kažkokio užkeikimo garsas, galbūt – dėl duslių priebalsių sąskambių... Pamatyta parodos ekspozicija ir pačios Vertelkaitės komentarai atvėrė ir visai kitus jos mąstymo principus, perteikiamus ne tiek subjektyvios akustinės patirties, kiek racionalia logikos, sąvokų ir jų junginių kalba. Be to, juk menininkė čia ir „vaizduoja“ archyvus, katalogus, sąvokų ir reiškinių rinkinius. Tačiau mistinių sutapimų, metafizinių poteksčių čia taip pat apstu. Toks yra šios menininkės būdas, kūrybos pasaulėvaizdis – asmeniška čia yra ir visuotina, mokslas ir mistika, ezoterika ir logika tarpsta greta. Ne veltui siūlydama bičiuliams, kolegoms tarsi kortą iš kaladės išsitraukti autorinį rankų darbo parodos kvietimą, ji paslaptingai šypsodamasi aiškino, kad pagal kamputyje įspaustą numerį nesunkiai rastų jo atitikmenį parodoje pateikiamame fotografijų archyve. Taigi tariamas atsitiktinumas gali būti laikomas pranašyste, pasąmonine, neartikuliuota trauka konkrečiam vaizdui...

Apie Dievą ir neegzistuojančią prasmę

Prieš gegužės 14-ąją – Kanų kino festivalio atidarymą – kritikai sudarinėjo didžiausius lūkesčius žadinančių filmų sąrašus. „Snob.“ kino apžvalgininkas Vadimas Rutkovskis tarp laukiamiausių paminėjo „naują genialiojo lietuvio Šarūno Barto filmą“. Tačiau „svajonių sąrašuose“ dažniausiai minėtos Paolo Sorrentino, Guso Van Santo, Nanni Moretti, Miguelio Gomeso, Matteo Garrone’s, Arnaud Desplechino, Jacques’o Aumont’o pavardės. Nors Kanuose planuoti peržiūras sunku, – „Gazeta Wyborcza“ festivalio išvakarėse net išspausdino sąmojingą žodyną, kuriame įvardytos visos akredituotųjų laukiančios kliūtys ir išbandymai (pavyzdžiui, atstumais, nemandagiais budinčiaisiais ar akreditacijos kortelės spalva), – Kanai lieka svarbiausiu kino festivaliu, nes, nepaisant nieko, svarbiausias čia geras kinas. Kas šiemet taps laureatais, nuspręs brolių Coenų vadovaujamas žiuri, kuris paskelbs verdiktą jau šį sekmadienį. Pristatome kino kritikų pirmųjų įspūdžių fragmentus.

Pokylis Verkių dvare

Gegužės 24 d. rengiamas pokylis – Verkių dvaro rūmuose bus netradiciškai papasakota „Eugenijaus Onegino“ istorija, į kurią pasinerti kviečia Baltijos kamerinis operos teatras. Apie artėjančią premjerą ir kolektyvo planus kalbamės su šio renginio idėjos autoriumi, dainininku Jonu Sakalausku.

Moore’as, vėlyvas pripažinimas ir ukrainiečių „okupacija“

Nuo gegužės 22 iki liepos 11 d. Londone, „Waddington Custot Gallery“, parodoje „Rodenas, Brancusi, Moore: skulptoriaus akimis“ („Rodin, Brancusi, Moore: Through the Sculptor’s Lens“) pirmą kartą viešai bus rodomos neįgyvendintų Henry Moore’o skulptūrų, jau neegzistuojančių molinių eskizų, nuotraukos. Britų dailininkas 1957 m. pristatė apie dvidešimt kūrinių UNESCO rengiamam skulptūros konkursui, vienas jų įgyvendintas ir tapo neatskiriamu Paryžiaus peizažo elementu (nuo 1958 prie UNESCO pastato). Šios paties autoriaus atliktos nuotraukos siūlo ne tik įžengti į „garsaus skulptoriaus kūrybos virtuvę“, bet ir mintyse pasiginčyti su tuometinės komisijos atrankos kriterijais. Prieš porą metų aukcione nuotraukas įsigijęs Davidas Grobas sako, jog būtų pasirinkęs motinos su vaiku skulptūrinę kompoziciją. Įdomu ar jis susipažinęs su vaikų psichologiją tyrinėjančios psichoterapeutės Alice Miller Mooro skulptūrų interpretacija, kur aptakiose skulptūrose su mažomis, neišreikštomis galvomis ji atpažįsta skulptoriaus vaikystės matymo perspektyvą ir patirtį – valdingos ir ligotos motinos nugaros tepimą vaistais.

Išgelbėta muzika

Paskutinė šį sezoną Kauno valstybinio muzikinio teatro premjera – Antano Jasenkos dviejų dalių muzikinis spektaklis vaikams „Dryžuota opera“, kurią teko matyti balandžio 26 d. Idėjiniu požiūriu opera galėtų būti gretinama su Astrid Lindgren knyga „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Dažnas vaikas svajoja susirasti paslaptingąjį draugą, stebinantį tėvelius savo neregėtais sugebėjimais. „Dryžuotoje operoje“ (Agnės Dilytės libretą adaptavo Vaidotas Martinaitis) užsimezga šiltas, vaikiškas Zebro Indigo ir Princesės Melodijos bendravimas.
 
Kompozitorius sakė: „Sugrįžęs į vaikystės prisiminimus ėmiausi operos vaikams, kurioje dalyvauja muzikinė atributika: natos, pauzės, bemoliai, diezai... Be to, dar Zebras ir labai svarbi būtybė – Melodija. Melodija nuo senų senovės buvo tarsi žmogaus siela muzikoje, ji būtinai turi būti graži...“. Žmogaus siela Jasenkos operoje atsispindėjo ir kitų pasakos personažų kuriamose charakteristikose. Muzikinės karalystės būtybių sužmoginimas tapo svarbiausia priemone, padėjusia pasiekti subtilų realybės ir fantastikos derinį. Vaikai scenoje regėjo paprastos mergaitės jausmus išgyvenančią gražiąją Princesę Melodiją (Ingrida Kažemėkaitė), kartu su ja patyrė liūdesį dėl tėvų Karalienės Harmonijos (Giedrė Juknevičiūtė) ir Karaliaus Ritmo (Andrius Apšega) konfliktų. Karalystės vartų raktininkai – Smuiko ir Boso raktai (Ieva Goleckytė ir Giedrius Prunskus) – tapo kone politikais, svarstydami, ar mergaitė gali valdyti muzikos šalį. Tuo pat metu tarsi balerinos ant pirštų galiukų vaikštančios, keliaaukščius „tortus“ primenančias pūstas sukneles vilkinčios pauzės visada laiku sustabdydavo nesibaigiantį natų plepėjimą ir auklėdavo princesę Melodiją, o juodąsias nindzes primenančios natos pamiršdavo darbuotis ir vis stebėdavo muzikos karalystės gyventojus bei aptarinėdavo karališkos šeimos narių nesutarimus.

Kino naujienos trumpai

Po ilgų derybų su „Showtime“ televizija dėl finansavimo vis dėlto buvo pasiektas kompromisas ir kultinį serialą, pasirodysiantį po 25 metų pertraukos, režisuos jo „tikrieji tėvai“ – Davidas Lynchas ir Markas Frostas. Taip pat pranešta, kad serijų bus net daugiau nei žadėtos devynios. Filmavimas jau prasideda, o Laura Palmer pažadėjo sugrįžti 2016 m. birželio 10-ąją – ir pažadą turėtų ištesėti.

 

Tarptautinio pripažinimo po filmo „Dėžutė pietums“ („The Lunchbox“) sulaukęs Riteshas Batra kuria filmą pagal britų rašytojo Juliano Barneso romaną „Pabaigos jausmas“ („The Sense of an Ending“).
 
BAFTA ir „Oskaro“ premijų laureatas aktorius Jimas Broadbentas išgarsėjo vaidmenimis filmuose „Mulen Ružas“ ir „Airis“, rengiasi vaidinti į pensiją išėjusį ir ramiai gyvenantį Tonį. Netikėtai jis gauna laišką iš advokatų kontoros, priverčiantį jį vėl susidurti su praeitimi bei iš naujo įvertinti savo praeitį. Lietuvos skaitytojams jau pažįstamas Julianas Barnesas (į lietuvių kalbą išversti trys jo romanai) 2011 m. už romaną „Pabaigos jausmas“ buvo apdovanotas prestižine Didžiosios Britanijos Bukerio premija.

Tarp kalnų

„Kokiame pasaulyje tu gyveni?“, – klausia asistentė Valentina garsios aktorės Marijos Enders, Olivier Assayaso filmo „Zils Marijos debesys“ („Clouds of Sils Maria“, Prancūzija, Vokietija, Šveicarija, JAV, 2014) herojės. Režisierius taip sufleruoja, kad Marija atsidūrė tarp dviejų pasaulių – nueinančio, kuriame vis dar gali įžvelgti senosios Europos idėjas ir vertybes, ir naujojo – globalaus, kuriame toks svarbus Marijos nekenčiamas internetas, kur skandalai padeda aktorės karjerai, o filmai turi būti suprantami paaugliams. Assayasas, kuris prieš kelerius metus filme „Po gegužės sukilimo“ pabandė suformuluoti savo kartos, tikėjusios, kad po 1968-ųjų pasaulis taps daug geresnis, požiūrį į dabartį, regis, dramatiškai išgyvena Europos kultūros degradavimo ir pasidavimo masinei kultūrai laiką. Tuo nerimu jis apdovanojo ir Mariją.
 
Tačiau Marija visai nesijaučia „kitos epochos“ aktore, kuria taip žavisi kitas režisierius – filmo personažas. Ji neatsisako ir pozuoti spalvotiems žurnalams, vilkėdama „Chanel“ sukneles, ir vaidinti teatro scenoje. Marijos gyvenimo ritmas intensyvus: filmavimai skirtinguose žemynuose, repeticijos teatro scenoje, tobulai suplanuotas laikas, kuriam paklūsta prie fizinių ir profesinių išbandymų pripratęs kūnas. Žiūrint filmą ne kartą atrodys, kad Juliette Binoche tiesiog vaidina save – ambicingą, intelektualią, nebijančią veido raukšlių stambiu planu, stiprią, bet kartu ir lengvai pažeidžiamą aktorę. Iš dalies tai bus tiesa, nes aktorystė – viena pagrindinių filmo temų.

Visados laukiami

Baigėsi Lietuvos melomanų laukiami „Sugrįžimų“ koncertai, prasidėję kovo 30 d. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje ir pasibaigę Vilniaus arkikatedroje bazilikoje gegužės 10 d., ta pati programa dar pakartota Varėnos kultūros rūmuose gegužės 12 dieną. Jau septynioliktą kartą Lietuvos muzikų rėmimo fondo darnaus kolektyvo, vadovaujamo direktorės Liucijos Stulgienės, pastangomis organizuotas tarptautinis festivalis reikšmingas ne tik patiems po pasaulį išsibarsčiusiems mūsų jauniesiems muzikams, bet ir jų laukiantiems artimiesiems, mokytojams, paklojusiems savo auklėtiniams rimtus profesinius pagrindus, skatinusiems suprasti ir pajusti muzikos grožį, klausytojams, turintiems galimybę pasimėgauti gabių jaunų žmonių atliekamais kūriniais. Juolab kad sugrįžtantieji į savo programas įtraukia nemažai savo užsienio draugų, grojančių įvairiais instrumentais bei dainuojančių, taip pat pateikia įdomių ir prasmingų Lietuvoje dar negirdėtų autorių opusų.
 
Neturėdama tikslo smulkiai nagrinėti net dvidešimt penkiuose koncertuose skambėjusių kūrinių traktuotes, paminėsiu ryškiausią įspūdį palikusius „sugrįžusius“ ar jiems talkinusius mūsų „vietinius“ atlikėjus, savo įtaiga ir profesionalumu suteikusius daug malonių akimirkų. Čia nebus minimi ir trys „Mažųjų sugrįžimų“ koncertai Stasio Vainiūno namuose, kuriuos kruopščiai parengė bei turiningai vedė festivalio meninis konsultantas, muzikologas Vaclovas Juodpusis.

Tai buvo „Kapitalo“ žodis

Kiekvienas rytas Venecijoje prasideda taip pat, tarsi būtų iš anksto parašytas: visi (ir miestiečiai, ir turistai) užbėga išgerti kavos; kostiumuoti vyrai ir išsipusčiusios moterys vedžioja taikius šunis; valtimis atgabenami pūsti vyno buteliai mediniuose puskubiliuose; turguje ant prekystalių kraunamos žuvys ir vaisiai; virš jų skraido žuvėdros, vis klyktelėdamos; melodijų įmantrumu rungtyniauja varpinės. Šįkart bienalė prasidėjo anksčiau (kad sutaptų su „Expo“ Milane), todėl braidėme po akacijų žiedlapius.
 
Kiekvieną kartą su turistų minia žygiuodama link pagrindinių bienalės erdvių – Giardini sodų ir Arsenalo – žinau, kad bus neįmanoma nei pamatyti visų paviljonų, nei į ką nors įsigilinti, nei viską aprėpti keliais apibendrinančiais sakiniais. Šiemet buvo šiek tiek įmanoma – Okwui Enwezoras, pirmasis juodaodis kuratorius iš Nigerijos, pavertė bienalės erdves arena, kurioje inscenizuojamos pavadinime įrašytos „Visos pasaulio ateitys“. Trys „filtrai“ (ne temos) – „Netvarkos sodas“, „Gyvumas: apie epinę trukmę“ ir Karlo Marxo „Kapitalo“ skaitymai – turėjo „suburti visuomenes į žiūrėjimo, klausymo, reagavimo, įsitraukimo ir kalbėjimo aktus, kad suprastume dabartinius poslinkius“. Kitaip tariant, meno užduotis – politinė. Jam liepta sutrikdyti mėgavimąsi estetiniais malonumais atsiribojus nuo pasaulio problemų. Ir dar mieste, kuris sutvertas pramogoms, meilei ir užmarščiai. Bienalė užgriuvo viso pasaulio neteisybių, skurdo, ekologinių katastrofų lavina. Todėl žiūrėti buvo ir lengva, ir sunku, nes skundų ir kritikos polilogas lipdėsi į tankų kamuolį. Aišku, kiekvienam tai buvo asmeninis Sizifo akmuo.

Banalybės aukos

Alexanderio Payne’o „Paveldėtojai“ (TV3, šiąnakt, 15 d. 01.20) – tikras George’o Clooney benefisas. Jis vaidina Matą Kingą – teisininką, turtingą žmogų, vienos garsių Havajų giminių palikuonį. Filmo pradžioje Mato laukia du išbandymai: jis turi atsisveikinti su komos ištikta žmona ir nuspręsti, kam parduos civilizacijos nepaliestą Havajų kampelį. Sprendimo laukia gausi Mato giminė – pusseserės ir pusbroliai, kurie pasirašius sandorį labai praturtės.
 
Netrukus prisideda ir trečiasis – pasirūpinti dukterimis, kurių jis beveik nepažįsta. Dešimtmetė Skoti dar nesupranta, kad mama nebeatsigaus. Septyniolikmetė Aleksandra mokosi internate, kur tėvai ją įgrūdo, matyt, nesugebėję susidoroti su potraukiu į kvaišalus ir vyresnius vyrus. Aleksandra pasako tėvui, kad mama jam buvo neištikima. Taip atsiranda dar vienas reikalas: Matas nori susitikti su žmonos meilužiu.
 
Banalybė – pagrindinė „Paveldėtojų“ spalva, kuria režisierius naudojasi tobulai, atskleisdamas daugybę atspalvių. Banalūs filme su žemiško rojaus įvaizdžiu siejami Havajai, kur namai, žmonės ir privalomos pramogos, regis, tiek lipa vieni ant kitų, kad net sunku kalbėti apie poilsį. Šis rojus degradavo iki prabangaus kurorto statuso. Banalumą paryškina kostiumai – beformės kelnės ir palmėmis išmarginti marškiniai. Tokiais rūbais vilkintis Matas dramatiškose scenose primena liūdną klouną. Clooney lengvai juda nuo vienos būsenos prie kitos, kol jo herojus supranta, kad pasaulis kitoks, nei jis buvo linkęs manyti, ir kad save įsivaizduoja greičiausiai klaidingai.
PUSLAPIS
IŠ
1003