Asmeninis-visuotinis pasakojimas

Išgirdusi tuomet dar būsimos naujausių Eglės Vertelkaitės darbų parodos pavadinimą, pirmiausia pagalvojau, kad šis garsų sąskambis kažkuo panašus į harmoninio, virštoninio giedojimo, kai garsas kuriamas rezonuojant iškvepiamą orą, šūksnį. Šis žodis skambėjo ir tarsi paslaptingas šnabždesys aidžioje erdvėje, kurio mistinis poveikis, rodos, stiprėja ir stiprėja jį kartojant, ar kažkokio užkeikimo garsas, galbūt – dėl duslių priebalsių sąskambių... Pamatyta parodos ekspozicija ir pačios Vertelkaitės komentarai atvėrė ir visai kitus jos mąstymo principus, perteikiamus ne tiek subjektyvios akustinės patirties, kiek racionalia logikos, sąvokų ir jų junginių kalba. Be to, juk menininkė čia ir „vaizduoja“ archyvus, katalogus, sąvokų ir reiškinių rinkinius. Tačiau mistinių sutapimų, metafizinių poteksčių čia taip pat apstu. Toks yra šios menininkės būdas, kūrybos pasaulėvaizdis – asmeniška čia yra ir visuotina, mokslas ir mistika, ezoterika ir logika tarpsta greta. Ne veltui siūlydama bičiuliams, kolegoms tarsi kortą iš kaladės išsitraukti autorinį rankų darbo parodos kvietimą, ji paslaptingai šypsodamasi aiškino, kad pagal kamputyje įspaustą numerį nesunkiai rastų jo atitikmenį parodoje pateikiamame fotografijų archyve. Taigi tariamas atsitiktinumas gali būti laikomas pranašyste, pasąmonine, neartikuliuota trauka konkrečiam vaizdui...

 

Archajiškas žodis glossos, tapęs Eglės Vertelkaitės parodos koncepcija ir visaapimančiu leitmotyvu, turi bent keletą plačiau žinomų reikšmių. Senovės graikai glōssa vadino kalbą, liežuvį, kaip jos padargą, arba tiesiog žodį. Lotynų k. glossa – tai senas arba retas žodis, terminas, reikalaujantis paaiškinimo, komentaro veikalo paantraštėje ar tarp eilučių. Naujausioje šios menininkės kūryboje glosa tapo laiko slinkties ir detalės, kaip visumos reprezentanto, metafora. Kitaip tariant, tai pasakojimo, istorijos „išnaša“ – nebesuvaldomame, chaotiškame dabarties informacijos sraute galima skaityti tekstą tik per jas arba pasitelkus išnašą – apibendrinantį paaiškinimą – perteikti asmeninę patirtį kitiems.

 

Prisiminus 2012 m. Vertelkaitės darbų parodas, kuriose vešėte vešėjo kiek viduramžiška, barokinė vaizdinija – viena greta kitos stovėjo didžiulės žmogaus ūgio giltinės, poškėjo kirviai, plyšinėjo širdys, o visa apvalančiame sniege tarsi skaistykloje braidė neatpažįstami veikėjai, – tai parodoje „Glossos“ karaliauja matematinis, geometrinis, fizikinis, antropologinis mąstymas, perteikiamas itin lakoniškais ir santūriais, pasak pačios menininkės, „negražiais“ vaizdais. Preciziškai apmąstyta ir išgryninta iki smulkiausių detalių ekspozicija atskleidžia, kad Vertelkaitei vizualinė idėjų išraiška rūpi nebe kaip atskiri paveikslai, o kaip tam tikra reikšmių sistema. Ji itin asmeniška, pagrįsta autentiška patirtimi, tačiau kartu įgyjanti daugiaprasmio, universalaus naratyvo matmenį. Tiesa, tai Vertelkaitės kūryboje nėra visiškai nauja – ir anksčiau ji yra sudarinėjusi lietuviškų sutartinių „schemas“, buvo ne kartą pasinėrusi ir į atkaklų, kone maniakišką laiko skaičiavimą. Tačiau ši kolekcija radikali tuo požiūriu, kad menininkė čia remiasi beveik vien antrine tikrove ir pati nekuria beveik jokių autentiškų „meninių“ vaizdinių.

 

Parodą sudaro kelios tarpusavyje glaudžiai susijusios dalys. Tai iškoduotas, atvertas menininkės tėvo fotografijos archyvas (1954–1964 m.), kuriame jos šeimos istorija susipina su įvairiausiais istoriniais, geopolitiniais, socialiniais kontekstais. Į nebylų filmą sujungti 2200 fotografinių kadrų slenka prieš žiūrovo akis tarsi linijinio laiko metafora, iliustracija. Tačiau ši slinktis autorės valia įgijo kintantį ritmą ir tempą, o ją kartkartėmis pertraukia atskiri vaizdai, tarsi išnašos, paaiškinimai, arba – glosos, kurios praeities įvykiams simboliškai suteikia dabartiškumo. Visumos dalis arba išnaša Vertelkaitės projekte – tai būdas skaityti istoriją, pažinti praeitį ir ją sudabartinti.

 

Kitas vizualinis ir prasminis parodos sandas – bibliotekos kartoteka. Jos stalčiukuose sutelktą nematomą informaciją, paslėptą po apibendrinančiomis sąvokomis, menininkė vartoja dar plačiau. Kartotekos „išnašos“ nurodo į genofondą, etninę savastį, antropologinių arba istoriškai susiklosčiusių anatominių požymių visumą, kuri įgyjama paveldint, t.y. į populiacijos fenomeną. Klasifikuotos informacijos saugyklą menininkė pateikia ir kaip subjektyvios, asmeninės atminties laikmenas. Todėl kartotekos stalčiukai slepia daug skirtingos informacijos: kraujas, šafranas, infekcinių ligų pavadinimai, etc. Žiūrovo akims atsiveria ir tuščios dėžutės – dingusi, o gal dar neegzistuojanti, nesuklasifikuota informacija. Kai kurie stalčiai visai neturi pavadinimų, tačiau yra prikimšti kartotekinių kortelių, tarsi užuomina apie nepažinius, neprieinamus ar slaptus duomenis.

 

Vertelkaitės parodoje svarbi ir erdvės bei pačių kūrinių „geometrija“. Nufotografuotos laikmenos – fotografinių juostų ritinėliai – uždara forma, kompaktiškas apskritimas. Juostos įvijos – tarsi koncentriniai ratilai arba apskritimai, panašūs į tuos, kurie pasklinda įmetus į vandenį kokį nors sunkesnį daiktą. Parodos visumoje jie veikia tarsi grimzdimo į mirties vandenis ir išnirimo iš jų vaizdiniai. Be to, apskritime juk nėra nei pabaigos, nei pradžios, nei krypties. Taip tarsi sakoma, kad ir informacijos suvokimo procesas slėpiningas, ne iki galo aiškus, subjektyvus, priklausantis nuo mūsų pačių tikslų ir galimybių. Be to, Vertelkaitė savo darbuose dažnai naudoja horizontalią „juostinę“ kompoziciją. Štai vienas dešinės salės kūrinys – tarsi tamsėjantis ir vėl vos regimos šviesos pažadintas horizontas, arba – ta pati fotojuostelė – apskritimas. Uždarą formą menininkė išskleidžia tarsi atlenkdama juostos galus, kad šį įgautų horizontaliai įtemptos stygos pavidalą. Ir nebylaus fotografijų filmo kadruose nuolat praslenka greta suolo arba horizontaliai stoviniuojantys, sėdintys kadaise nufotografuoti menininkės artimieji ar nepažįstami žmonės.

 

Kartotekos dėžutės, paprasti metaliniai darbų rėmai čia įgauna ir sarkofago, karsto, atminties saugyklos pavidalą. Archyvas – tarsi vaizdų ir informacijos kapinės. Tokia prieiga prie artefaktų kažkuo siejasi ir su archeologija, kurioje praeitis rekonstruojama remiantis radiniais – žmonių liekanomis, materialiais veiklos pėdsakais. Vertelkaitei daiktai taip pat rūpi ir kaip informacijos nešėjai bei saugotojai. O atradimas, kaip ir archeologijoje, jos kūrybos sistemoje neįmanomas be interpretacijos, faktų jungimo ir apibendrinimo.

 

Taigi, šioje parodoje menininkė yra mediumas, transliuotoja, (per)pasakotoja. Kartu Vertelkaitė atkakliai eksperimentuoja su technologiniais kūrybos procesais ir ką nors atranda. Cianotipija, fotografija, skenuotas fotokadras, stalių naudojama medžiaga šelakas, suteikianti plokščiam paviršiui trimatės erdvės įspūdį, – tai tik keli parodoje naudoti technologiniai sprendimai. Tai nėra savitiksliai eksperimentai ar tiesiog asmeninė medžiagų, procesų, technologijų laboratorija. Sudėtinga ir nelengvai iššifruojama autorinių technikų suma virsta alchemija, negyvą paverčianti gyvu, praėjusį – svarbiu dabar, prakalbinanti archyvą ir suteikianti jam metafizinių parametrų.Taip menininkė antrinei tikrovei suteikia individualių, autentiškų charakteristikų.

 

Vieni iš nedaugelio parodoje eksponuojamų „autentiškų“ pačios Vertelkaitės kūrinių – fotografiniai atvaizdai su blizgiais veidrodiniais paviršiais, kuriuose paslaptingai susikerta šešėliai ir atspindžiai. Veidrodis čia – ne atspindžio laukas, o tikrų tikriausias ekranas. Arba – širma, už kurios stovi pati menininkė. Ji ne tik atspindi, kas buvo praeityje, bet ir vienintelė gali tai parodyti bei paaiškinti, asmeninius potyrius paversdama bendrais, visuotiniais.

Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 12–15 val.