7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tai buvo „Kapitalo“ žodis

Ne visos patirtys Venecijos bienalėje

Agnė Narušytė
Nr. 19 (1125), 2015-05-15
Tarp disciplinų Dailė
Adrian Piper, „Viskas # 21“. 2010–2013 m. A. Narušytės nuotr.
Adrian Piper, „Viskas # 21“. 2010–2013 m. A. Narušytės nuotr.
Kiekvienas rytas Venecijoje prasideda taip pat, tarsi būtų iš anksto parašytas: visi (ir miestiečiai, ir turistai) užbėga išgerti kavos; kostiumuoti vyrai ir išsipusčiusios moterys vedžioja taikius šunis; valtimis atgabenami pūsti vyno buteliai mediniuose puskubiliuose; turguje ant prekystalių kraunamos žuvys ir vaisiai; virš jų skraido žuvėdros, vis klyktelėdamos; melodijų įmantrumu rungtyniauja varpinės. Šįkart bienalė prasidėjo anksčiau (kad sutaptų su „Expo“ Milane), todėl braidėme po akacijų žiedlapius.
 
Kiekvieną kartą su turistų minia žygiuodama link pagrindinių bienalės erdvių – Giardini sodų ir Arsenalo – žinau, kad bus neįmanoma nei pamatyti visų paviljonų, nei į ką nors įsigilinti, nei viską aprėpti keliais apibendrinančiais sakiniais. Šiemet buvo šiek tiek įmanoma – Okwui Enwezoras, pirmasis juodaodis kuratorius iš Nigerijos, pavertė bienalės erdves arena, kurioje inscenizuojamos pavadinime įrašytos „Visos pasaulio ateitys“. Trys „filtrai“ (ne temos) – „Netvarkos sodas“, „Gyvumas: apie epinę trukmę“ ir Karlo Marxo „Kapitalo“ skaitymai – turėjo „suburti visuomenes į žiūrėjimo, klausymo, reagavimo, įsitraukimo ir kalbėjimo aktus, kad suprastume dabartinius poslinkius“. Kitaip tariant, meno užduotis – politinė. Jam liepta sutrikdyti mėgavimąsi estetiniais malonumais atsiribojus nuo pasaulio problemų. Ir dar mieste, kuris sutvertas pramogoms, meilei ir užmarščiai. Bienalė užgriuvo viso pasaulio neteisybių, skurdo, ekologinių katastrofų lavina. Todėl žiūrėti buvo ir lengva, ir sunku, nes skundų ir kritikos polilogas lipdėsi į tankų kamuolį. Aišku, kiekvienam tai buvo asmeninis Sizifo akmuo.
 
Kažkur Arsenalo viduryje aptikta belgų menininkės Chantal Akerman videoinstaliacija „Dabar“ (2015) tarsi įstumia į Enwezoro minimą dabartį kaip į „tragišką erdvę“. Penkiuose ekranuose vaizdas lekia per dykumas, pajūrius ir miestus, ausis užtrenkia klyksmų, trepsėjimų, važiavimo triukšmas. Ir garsas, ir vaizdas gana abstraktūs, kad nuo jų atsispirdama vaizduotė nupieštų bet kokį šių dienų konfliktą ar konkurencijos karštinę. Poveikis bemaž fiziologinis – jaučiu, kaip vis tankiau dunksi širdis ir norisi bėgti. Bet reikia eiti pirmyn, užeiti už ekranų – ten rasi užmirštos vaikystės užkaborį, kur tūno akvariumai su žuvytėmis ir žaislai.
 
Daugybė kūrinių konkretizuoja tą „dabar“. Demonstracijų, mitingų, politinių akcijų piešiniai ir fotografijos, skylėti, vienakojai, besigrabaliojantys kostiumai protestuotojams prieš Vladimirą Putiną (Natalija Jakimanskaja), kaukėtų, himną niūniuojančių Venesuelos menininkių žindomi kūdikiai, stendai su laikraščiais apie pažeidžiamas imigrantų teises Vokietijos paviljone ir t.t. Bet ne mažiau dabartį persekioja ir praeities konfliktai. Jiems skirtas ir „Aukso liūtu“ apdovanotas Armėnijos paviljonas, įrengtas Armėnų Sen Lazaro salos vienuolyne, kur 1915 m. (Turkijos vis dar nepripažinto) genocido palikuonys diskutuoja apie „armėniškumą“. Serbas Ivanas Grubanovas taip gailisi iširusios Jugoslavijos, kad, sukūręs paminklą mirusioms valstybėms, Tibeto okupaciją nejučia prilygina Sovietų Sąjungos žlugimui. Tačiau Rusijai atstovaujanti Irina Nachova savo kūrinio politinę potekstę maskuoja kalbėdama apie „tikrąsias“ paviljono spalvų reikšmes – visai kaip sovietmečiu, kai konceptualistų, kuriems ji priklausė, parodas vaikė buldozeriai. Iš tiesų ji taikliai perteikia anų laikų būseną, nors ne visi instaliacijos elementai reikalingi. Įėjęs pro vienas paviljono duris į tamsią patalpą išsigąsti, kad įkrisi į kirminų pilną duobę. Stoge atsidaro liukas – matai tarp tų kirminų vaikštančius žmones. Bet pro kitas duris patekęs į tą erdvę atsiduri tarsi sobore, kurio sienos „ištapytos“ išblukusiomis sovietinės tikrovės fotografijomis ir filmais. Viduryje ant grindų – nufilmuotas miškas, lyja. Kai atsiveria stogas, matai virš tavęs vaikštančius žmones, jų nutryptą stiklą, ir žinai, kad jiems atrodai lyg kirmėlyno gyventojas. Negali jiems pranešti, kad iš tiesų esi miške ir vis dar gyvas. Jie tiktai dėbteli į tave kaip į beždžionę narve ir eina sau toliau.
 
Kaip ir mes tik dėbtelime į kitose šalyse vykstančius karus. Pripratusiam prie kasdienės smurto dozės žiniasklaidoje juos lengva praeiti ir bienalėje. Todėl kartais menininkai gudrauja apsimesdami, kad sukūrė ką nors tiktai gražaus. Štai „nekaltas“ baltų blokelių pano – lyg modernistinė abstrakcija. Bet blokeliai – tai 1312 puslapių knygos. Per Libano karą (1975–1991) atviručių fotografas Abdallah Farah užsirašinėjo, ką nufotografavęs, nes neturėjo nei pinigų, nei galimybių išryškinti juostas, o paskui taip ir paliko. Menininkai Joana Hadjithomas ir Khalilas Joreige iš tų užrašų sudarė knygą „Latentiniai vaizdai. Fotografo dienoraštis“, kuri, skaitoma performansų arenoje, virsta karo kasdienybės kronika klausytojų vaizduotėje: „Šalia jo Rahibas pergalingai man rodo antraštę“ → „Omaras nuleidžia laikraštį ir taip pat nusišypso dešine ranka parodydamas V – pergalės ženklą“. Ir t.t.
 
Toje pačioje arenoje kasdien skaitomas ir Karlo Marxo „Kapitalas“. Tarsi šių laikų Šventasis Raštas, į kurio teiginius Enwezoras siūlo įsiskaityti iš naujo. Tokiems kaip mes tai reiškia: atsikratyti šleikštulio, kurį kelia net užuomina į šį veikalą, nes jį demagogiškai citavę „partiniai“ mus buvo pavertę vergais. Kapitalo kuriamą realybę bienalėje analizuoja daugybė kūrinių. Dažniausiai – didaktiškai, todėl jie tik pakartoja tai, ką jau žinome, susiliedami į purviną dokumentikos ir ašarų masę. Kiti įvilioja į marksistinio turinio spąstus užmesdami jauką. Pavyzdžiui, brito Jeremy Dellerio spalvomis sprogstantis automatinis patefonas masina pažadu pralinksminti praeities muzika: tiktai paspausk mygtuką. Bet pasirinkimų sąrašą sudaro vien akmens skaldyklų, staklių gamyklų, audyklų ir panašūs garsai, kuriuos girdėjo pramonės amžiaus pradžios darbininkai. O štai vokietis Alexanderis Kluge trimis kanalais transliuoja 9 valandų trukmės filmą „Naujienos iš ideologinės antikos: Marxas/Eizenšteinas/Kapitalas“ (2008), kur diskutuoja su Peteriu Sloterdijku, Borisu Groysu ir kitais, realizuodamas Eizenšteino dialektinio montažo idėją. Kaip tik užtaikiau, kai buvo rodomas Tomo Tykwero kinematografinis komentaras „Kapitalui“ – ekrane sustabdyta pati įprasčiausia gatvė su bėgančia mergina, o balsas analizuoja kiekvienos detalės – rankinuko, batų, bliuzelės, spynos, lango, grindinio plytelės ir t.t. – gamybos istoriją. Bežiūrint banalus vaizdas tirštėja, kol tampa geologiniu darbo santykių pjūviu. Tada žvilgsnis pakyla į dangų – ten, sako balsas, nieko nėra, tik iliuzija.
 
Tačiau tokio meno siūlomas susimąstymas yra tik dar vienas būdas atitrūkti nuo realybės į savąsias intelektualines aukštumas. Tiesa yra paprastesnė, jau daugiau nei prieš šimtą metų aprašyta „Kapitale“, todėl ją apnuoginti taip, kad sustabdytum įspūdžių persisotinusį žiūrovą, sunku. Mane sustabdė korėjiečio Im Heung-soono filmas „Fabrikų kompleksas“ (2014). Standartiniai klausimai jaunutėms siuvėjoms („kiek uždirbate?“ „ar žinote, kiek kainuoja jūsų siuvami drabužiai?“) skambėjo tarsi sociologinė apklausa, atskleidžianti ir taip gerai žinomą kelių kartų Azijos moterų išnaudojimo faktą. Ir 9-ajame dešimtmetyje, ir dabar jos dirba kone visą parą, uždirba mažai, beveik viską išsiunčia tėvams ir apie tai kalba susitaikiusios su šia vienintele įmanoma tikrove. Bet siuvyklos vaizdus pertraukia praeities ir dabarties sušaudytų protesto demonstracijų kronika. Pažiūrėjusi filmą toliau po bienalę nešiojausi dvi pesimistines išvadas. Pirmoji: kadangi globalizacijos ir liberalizuotos rinkos logikai nebeįmanoma priešintis (per daug gerai apsaugota pinigais ir įstatymais net nuo kritikos), menas liko vos ne vienintelė kovos priemonė. Antroji: ši priemonė silpna, kovos patosą nugesina žvilgsnis į bienalės atidarymo publiką – ji, pasipuošusi prabangiais drabužiais, atėjo ryti meno nemokamai ir kritiškai vertina jo koncepciją, kompoziciją, estetinį poveikį. Kalbėti apie meno objekto kančias – blogas tonas.
 
Panašu, kad skirdama apdovanojimus komisija pabandė įveikti meno vartojimo inerciją: jie šiemet buvo itin politiški. Mane įtraukęs Im Heung-soonas gavo „Sidabrinį liūtą“ jaunam menininkui. Paminėtas Abounaddara kolektyvas, kiekvieną penktadienį į savo svetainę įkraunantis filmus, kuriais analizuoja Sirijos protestus. „Auksinį liūtą“ gavo Adrian Piper, nuo seno erzinanti publiką savo, kaip neaiškios lyties, neaiškios rasės būtybės, pasirodymais. Bienalėje ji ragina pasirašyti moralinės atsakomybės deklaraciją ir nuolat primena, kad „viskas bus atimta“. Toliausiai nuo centrinių bienalės vietų nutolęs Armėnijos paviljonas net netelpa į Venecijos žemėlapį ir esu tikra, kad daugelis jo nepamatė dėl tos pačios priežasties kaip ir aš – kai turi nepakankamai laiko, stengiesi apeiti „svarbiausius“, jo nešvaistai ilgai kelionei į salą žiūrėti tau nežinomų, nežinia kaip atrinktų menininkų. Enwezoras mums davė per nosį.
 
Ir vis dėlto šiais niaurių pranašysčių laikais labai sveika žvilgtelėti į kitą pusę – tą, kuri nebūtinai kalba rimtai, nes galbūt juokas ir yra vienintelis likęs ginklas ar būdas išgyventi. Tai seniai suprato Jonas Mekas, šiemet Venecijoje atidaręs parodą „Burger King“ užkandinėje. Užuot, kaip dauguma, apgailestavęs ar bambėjęs, kad pasaulis sulindo į internetą ir pamiršo, kas yra draugystė, tikras menas ar lėtas pasivaikščiojimas į paštą išsiųsti laiško, jis kviečia į „Interneto sagą“, kurion gali pasinerti bet kada ir bet kur, patirdamas begalinio bendrumo jausmą. Taigi šią vasarą mėsainių valgytojus palies per Meko fotografijų vitražus perėjusi šviesa! Panašia dvasia argentinietė Mika Rottenberg nukenksmina Marxo ištarmių rūstį parodydama, kaip ankštoje patalpėlėje susispietusios azijietės neutraliais veidais energingai gamina perlus (magėjo iš jų krūvos nugvelbti nuo prekystalio bent kruopelę), o ilganosė blondinė iščiaudo patiekalus, kuriuos tiesiog krauna vieną ant kito. Per visą tą absurdišką darbymetį viena mergina miega įmerkusi kojas į perlų pilną dubenį – turbūt tai jos padai kyšo iš analogiško dubens ilganosės kabinete. Šioje veidrodžių karalystėje žmonės tik dirba, bet darbas niekam nereikalingas, neaišku, kas yra išnaudojamas, o kas išnaudoja. Kliūva ir politiniam korektiškumui, kuriam idealią aplinką be savybių sukonstravo Peru menininkai Gilda Mantilla ir Raimondas Chavesas: „norint būti miestu, galbūt reikia būti kartonu. Būti kartonu reikštų būti sugeriančiam, pralaidžiam, tvirtam, greitai yrančiam, slidžiam ar šiurkščiam, šiltam, atmosferiškam, eiliniam, niekada nebūti stabiliam ar nelanksčiam. Būti kartonu – tai stokoti apibrėžtos spalvos, būti šiek tiek tąsiam, būti drėgme, virtusia dulkėmis, perdirbtomis atliekomis, miesto mase.“ Kad Zygmunto Baumano „takios tapatybės“ galbūt yra ne siaubo, o džiaugsmo šaltinis, patvirtina pačiame Arsenalo teritorijos gale iš koplytėlės pasigirdęs Vokietijos himnas. Jį gieda juodaodžiai Afrikos kalbomis, sodrūs balsai griaudi taip, kad virsta kūnu ir ima grumdytis su nustėrusiais klausytojais dėl vietos.
 
Minėtoje performansų arenoje savo kailiu patyriau gydomąją autoironijos galią. Į kroatės Ivanos Müller performansą „Mes vis dar žiūrime“ patekau tik su sąlyga, kad būsiu dalyvė. Kaip ir kiti 59 dalyviai, pasižadėjau išsėdėti valandą. Tai – daug laiko bienalėje, bet smalsumas nugalėjo. Šeši iš mūsų gavo scenarijus ir pradėjo skaityti tekstą apie pačią skaitymo situaciją. Parašytų personažų charakteriai po truputį pasiglemžė skaitytojus. Mes, neskaitantieji, jau stebėjome tikrą spektaklį. Bet staiga scenarijus skaitytojų balsais liepė jį perduoti kitiems. Iš žiūrovų masės išniro nauji veikėjai ir nauji charakteriai. Kai kurie nusivylę išėjo, bet likusieji tęsė – knietėjo sužinoti, kas bus toliau. Tekstas mūsų balsais svarstė egzistencinę vaidinimo prasmę, galimybę susitikti po dešimties metų, įsivaizduoti kažkur salėje slepiamą lavoną, o gal – meilės sceną, o gal sukelti revoliuciją ir išsilaisvinti iš teksto diktato, parašyti tekstą patiems. Džiaugiausi, kad pastarąjį pasiūlymą tekstas lėmė ištarti man. Bet mes toliau ištikimai skaitėme Ivanos parašytą tekstą – pusiau įsijausdami, pusiau išlaikydami ironišką distanciją. Juokingiausia ir kartu baisiausia buvo suvokti, kad tekste jau numatytos visos mūsų mintys, norai ir atsakymai. Balsų daugėjo, galiausiai visi gavo po scenarijų ir pradėjome skaityti unisonu. Nesisekė išlaikyti ritmą. Vienas balsas pasiūlė panaudoti metronomą. Kitas suabejojo. Trečias pasiūlė balsuoti. Visi (ir aš) pakėlė rankas „už“. Tai ir buvo vienintelis laisvas, scenarijuje neparašytas veiksmas. Bet rezultatas buvo numatytas: „už“ balsavo dauguma“, – perskaitė balsas. Taigi baigėme skaityti ritmiškai, išlaikydami pauzes, bet autorė nepamiršo kai kuriems balsams parašyti suklydimų ir leptelėjimų. Man tai buvo geriausias bienalės kūrinys, nors aš, kaip ir kiti, buvau tik „darbininkė“, atlikusi funkciją tiksliai kaip parašyta, nevaldžiau gamybos priemonių, pridėtinė vertė teko autorei. „Na, pone Karlai Marxai, ką į tai atsakysite?“ – paklausiau. „Kapitalas“ buvo trumpam netekęs žado.
 
Bienalė veikia iki lapkričio 22 d.
Giardini, Arsenale ir įvairios vietos Venecijoje

 

Adrian Piper, „Viskas # 21“. 2010–2013 m. A. Narušytės nuotr.
Adrian Piper, „Viskas # 21“. 2010–2013 m. A. Narušytės nuotr.
Adrian Piper, „Viskas # 2.3“. 2010–2013 m. A. Narušytės nuotr.
Adrian Piper, „Viskas # 2.3“. 2010–2013 m. A. Narušytės nuotr.
Natalija Peršina-Jakimanskaja, „Drabužiai demonstracijai prieš neteisėtus Vladimiro Putino rinkimus“, ekspozicijos fragmentas. 2011–2015 m. A. Narušytės nuotr.
Natalija Peršina-Jakimanskaja, „Drabužiai demonstracijai prieš neteisėtus Vladimiro Putino rinkimus“, ekspozicijos fragmentas. 2011–2015 m. A. Narušytės nuotr.
Ivan Grubanov, „Jungtinės mirusios tautos“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Ivan Grubanov, „Jungtinės mirusios tautos“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Irina Nachova, „Žaliasis paviljonas“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Irina Nachova, „Žaliasis paviljonas“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Irina Nachova, „Žaliasis paviljonas“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Irina Nachova, „Žaliasis paviljonas“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Joana Hadjithomas, Khalil Joreige, „Latentiški vaizdai. Fotografo dienoraštis“. 2009–2015 m. A. Narušytės nuotr.
Joana Hadjithomas, Khalil Joreige, „Latentiški vaizdai. Fotografo dienoraštis“. 2009–2015 m. A. Narušytės nuotr.
Jeremy Deller, „Šiandien tau išeiginė“, ekspozicijos fragmentas. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Jeremy Deller, „Šiandien tau išeiginė“, ekspozicijos fragmentas. 2013 m. A. Narušytės nuotr.
Jono Meko parodos „Interneto saga“ atidarymas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Jono Meko parodos „Interneto saga“ atidarymas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Jonas Mekas, „Interneto saga“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Jonas Mekas, „Interneto saga“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Mika Rottenberg, „Jokia nosis nežino“, instaliacijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Mika Rottenberg, „Jokia nosis nežino“, instaliacijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Gilda Mantilla, Raimond Chaves, „Griuvėsiai ne vietoje“, ekspozicijos fragmentas. 2010 m. A. Narušytės nuotr.
Gilda Mantilla, Raimond Chaves, „Griuvėsiai ne vietoje“, ekspozicijos fragmentas. 2010 m. A. Narušytės nuotr.