Rečitalis – koncertinis žanras, reikalaujantis ypatingos koncentracijos ir, ko gero, atsiribojimo nuo išorinės aplinkos, idant menininkas visiškai įsigyventų į atliekamą muziką ir sugebėtų tą susitelkimą išlaikyti porą valandų. Tad rečitalis – ryški žymė bet kurio muziko kūrybiniame kelyje, simbolizuojanti tam tikrą meninio ir dvasinio tobulėjimo etapą. Šį svarbų įvykį kai kurie atlikėjai dar labiau sureikšmina, dedikuodami jį brangiems žmonėms. Gegužės 17 d. Taikomosios dailės muziejuje įvyko pianisto Leonido Dorfmano, gyvenančio Frankfurte prie Maino, rečitalis, menininkas jį paskyrė savo tėvų – Lidijos ir Michailo Dorfmanų – atminimui. Simboliškai gegužės viduryje, tarp Motinos ir Tėvo dienos, pianistas įprasmino savo veiklą, padėkodamas šį pasaulį jau palikusiems tėvams.
Pirmoje koncerto dalyje skambėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio trys preliudai, klasicistinių raiškos formų kūrėjų Domenico Scarlatti bei Josepho Haydno sonatos ir klasicizmo tradicijas puoselėjusio Johanesso Brahmso fantazijos. Antroje dalyje girdėjome kanoninių romantikų Roberto Schumanno, Fryderyko Chopino, Ferenco Liszto opusus, kiek modernesnę Leošo Janáčeko Sonatą ir XX a. tango korifėjo Astoro Piazzollos tris tango (ketvirtasis paskambintas bisui). Jau nuo pirmųjų, Čiurlionio, kūrinių buvo justi savita, kiek patetiška grojimo maniera: preliuduose Dorfmanas išryškino dramatizmo pradus, juos perteikė akcentuodamas sodrią faktūrą ir pasinaudodamas forte dinamikos skale. Vėliau beliko įsitikinti, kad ypač sodrus, masyvus garsas – būdingas Dorfmano muzikavimo bruožas. Tai tiko tokiuose kūriniuose kaip minėtieji preliudai, Janáčeko Sonata ar Liszto „Petrarkos sonetas“ Nr. 104 E-dur, kur gausu akordinės, tirštos tekstūros. Tačiau suabejojau, ar to tikrai reikėjo, pavyzdžiui, Scarlatti bei Haydno sonatose: turint omenyje, kad šie kūriniai buvo parašyti klavesinui, vargu ar vertėjo skambinti tokiu masyviu garsu, be to, dar pridėti to meto muzikai nebūdingų agogikos priemonių. Žinoma, galima sakyti, jog tai interpretacijos laisvė arba stilistinis atlikimo vieningumas, tačiau bene visi koncerte atlikti kūriniai skambėjo panašiai. Maloniai kitonišku požiūriu pasižymėjo Schumanno Penkios variacijos iš „Simfoninių etiudų“, čia buvo galima justi subtilesnį, elegantišką garsą, pianistas reikiamose vietose išskleidė faktūros ir registrų diktuojamą trapų skambesį.