7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Šokio loterija

Devynioliktasis tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“, gegužės 6–12 d. vykęs Vilniuje, galėjo nustebinti ne vieną nuolatinį ar atsitiktinį festivalio žiūrovą. Taip nutinka su dauguma festivalių, bet šį kartą „Naujasis Baltijos šokis“ tapo loterija. Ir ne tik perkeltine prasme.
 
Žiūrovai, negalintys ar nenorintys matyti visų festivalio spektaklių, turėjo rinktis vieną iš penkiolikos šokio įvykių: pavienių spektaklių, spektaklių duetų ar ne visai šokėjiško pasivaikščiojimo virtualybėje. Norintys taip pat galėjo šviestis filmuotose ir gyvose paskaitose, apsilankyti Lietuvos šokio „Pitch Session“, kas dieną diskutuoti po spektaklių su Vlada Kalpokaite ir Ada Paukštyte. Rašančiam žmogui retai tenka dalyvauti tinkamo spektaklio rinkimosi loterijoje: reikia pamatyti kuo daugiau. O perkančiam bilietus lieka pasitikėti kūrėjų bei rengėjų pateikiama informacija, taip pat ir sėkme, kad bilietas į pasirinktą spektaklį būtų laimingas.
 
Šiemet festivalis skelbė ne tik flamandų šokio gūsį, bet ir kreipė į save dėmesį šūkiu „energija, kuri keičia“. Nors jis galėtų būti naudojamas ir kaip vienas iš galimų šokio apibūdinimų, vis dėlto šiemet ta energija visų pirma keitė ne judančius šokėjų kūnus, o patį festivalį: devynioliktasis „Naujasis Baltijos šokis“ išsiskyrė spektaklių, kur šokis yra tik viena iš išraiškos priemonių (ir nebūtinai dominuojanti), gausa.

Kelionė po spalvingus šokio sapnus

 Naujas šokių studijos „Andredance” spektaklis „Trys sapnai. Viena naktis“ – tai kelionė į save, į emocijų ir instinktų pasaulį. Andrej Prociv (Ukraina) – ne vieną talentingą Lietuvos šokėją paruošęs choreografas. Ukrainoje netoli Donecko gimęs Andrejus savo gyvenimą su šokiu pradėjo sieti nuo vienuolikos metų. 17-os jis pristatė savo pirmuosius pasirodymus ir netrukus pavergė Sankt-Peterburgo, Maskvos, Minsko publiką. Lietuvoje jį sulaikė… meilė. Andrejus vadovauja šokių studijai „Andredance”, kuri geriausiai žinoma iš pastarųjų metų televizijos projektų. Dabartinis „Andredance” – tai jau trečiasis kolektyvo sąstatas. Pirmieji studijoje šoko Karina Krysko-Skambinė, Miša Levin ir kiti žinomi Lietuvos artistai. Nuo pat pradžių kolektyve vyrauja namų atmosfera. Atrodo, kad tuoj tuoj kas nors atneš arbatos, močiutės uogienės – taip jaukiai ir harmoningai bendrauja studijos šokėjai. Pasak Andrejaus, atsitiktinių žmonių kolektyve nėra, nes apie tave visad buriasi panašios pasaulėžiūros žmonės. 

 

Valstybinis jaunimo teatras pristato spektaklį jaunimui „Teritorija“

 Valstybinis jaunimo teatras gegužės 27, 28, 29 d., 18 val., Didžiojoje scenoje pristatys jau paskutinę šio sezono premjerą. Jaunimui skirtą spektaklį „Teritorija“ pagal žymaus kompozitoriaus, visuomenės ir politikos veikėjo, diplomato Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) unikalų XIX a. pradžios tekstą – priesakus sūnui – kuria aktorė Aušra Pukelytė.  Ji kartu su kino režisieriumi Ričardu Matačiumi kvies pasvarstyti kokiomis vertybėmis gyvena šiuolaikiniai jaunuoliai, kiek svarbus yra tėvo ir sūnaus ryšys ir kaip jis lemia jauno žmogaus savijautą, žengiant savarankiško gyvenimo keliu. 

 

Spektaklio scenovaizdį ir kostiumus kuria debiutuojanti jauna menininkė Urtė Rimkevičiūtė, muziką – kompozitorius Martynas Bialobžeskis. Spektaklyje vaidina aktoriai: Dovilė Šilkaitytė, Dalia Morozovaitė ir Aleksas Kazanavičius. Vaizdo epizoduose filmavosi: Andrius Bialobžeskis, Gabija Jaraminaitė, Augustas Gradauskas bei Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtiniai. Operatorius – Adomas Jablonskis. Dalyvauja Parkūro sportininkai.       
 

„Borisas Godunovas“ vainikuoja penkerius Nacionalinio dramos teatro veiklos metus

 


Gegužės 22 ir 23 dienomis Eimunto Nekrošiaus premjera pagal Aleksandro Puškino kūrinį „Borisas Godunovas“ Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) užbaigs pastarųjų penkerių metų kūrybinę programą. Nepagražintus Rusijos istorinius faktus, valdovų kovą dėl valdžios atskleidžiantis spektaklis yra ir paskutinė jubiliejinio 75-ojo sezono premjera. „Boriso Godunovo“ pristatyme režisierius ir aktoriai pasakojo apie sudėtingą kūrybinį procesą. 
 
„Tai spektaklis apie valdžios, žmonių santykius, jų santykius su valstybe. Valdžios žmonės taip pat ateina iš liaudies. Jie tokie pat kaip mes. Tad labai įdomu, kad kai pradedamas vystyti valdovo kultas, toks žmogus pasidaro visiškai kitoks. Gal tai bus aštrus kūrinys – ne man spręsti. Dirbti prie šios pjesės buvo labai smagu, bet ir labai sunku. Tiek daug scenų – reikia priimti sprendimą po sprendimo. Dar man patinka, kad šiame kūrinyje labai dažnai minima Lietuva. Tai paguodžia, kad buvome svarbūs šitoje dramoje. Su kai kuriais Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriais dirbau pirmą kartą, kaip jau minėjau dirbti buvo smagu, gal ne visai vienas kitą išgirdome, bet darbštumo, pagarbos vienas kitam, manau, nepritrūko. Ačiū aktoriams už jų kantrybę“, – sakė režisierius Eimuntas Nekrošius.
 

Laisve baigės mūs kova!

Tai Ludwigo van Beethoveno operos „Fidelijus“ griausmingo finalo žodžiai, kuriuos, pritariant orkestrui, pakiliai gieda choras ir solistai. Pagaliau pasiekta meilės pergalė prieš neteisybę, smurtą, kančią, triumfuoja laisvė ir brolybė.
 
Beethoveno „Fidelijaus“ spektaklį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre kūrė dirigentas Martynas Staškus, režisierius Oskaras Koršunovas, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, šviesų dailininkas Steinas Phillipsas (Norvegija), vaizdo projekcijų dailininkas Mikas Žukauskas, choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas. Tai bendras mūsų teatro ir Bergeno nacionalinės operos pastatymas. Bergene jis rampos šviesą išvydo 2013 m. lapkritį. Mūsiškiai premjeriniai spektakliai, kurių įspūdžiais dalinuosi, įvyko gegužės 15 ir 16 dieną.
 
Nors „Fidelijus“ – vienintelė Beethoveno opera, ji užima reikšmingą vietą ne tik jo kūryboje, bet ir visoje operos žanro istorijoje. Tai savotiškas tiltas tarp klasicistinės ir romantinės operos, antra vertus, tai novatoriškas, į jokį kitą nepanašus sceninis veikalas, žavintis tobula kūrinio idėjos ir dramaturgijos vienybe. Operos muzika išreiškia ne kokias nors scenines situacijas, bet esmines veikalo idėjas, eksponuojamas per konkrečius herojus. Leonora – heroizmo įsikūnijimas, Florestanas – neteisybės auka, svajojanti apie laisvę, Picaras – piktadarys, sukaupęs visas žmogiškąsias blogybes ir žemiausius instinktus. Taigi, atitinkama muzika charakterizuoja idėjų nešėjus. Nesuvokiant šių specifinių kūrinio ypatybių, ji gali pasirodyti statiška ir nuobodi. O juk šios operos muzika – geniali, kaip ir tuo pačiu laikotarpiu sukurta „Herojinė“ (Trečioji) simfonija.

Jau galima skristi

 

Karlo Marxo „Kapitalas“ yra pagrindinis šiųmetės Venecijos bienalės motyvas. Bet politika dvisluoksnė – tik pagaląsti kalbos kirviai „už“ ir „prieš“. Visa kita lieka už borto. Todėl anas mano straipsnis skambėjo kaip neišvengiamo pralaimėjimo kapitalui mantra (7 meno dienos, 2015 05 15). Tačiau tai – tik putos patirčių jūros paviršiuje. Tokius banalius palyginimus įperša pati Venecija, kur žmonės protestuoja ne prieš gėjų paradus, bet prieš didžiuosius laivus. Ir protestas ten atrodo kaip spalvingas meno performansas.
 
Į vandeninius apmąstymus pastūmėjo ir specialiu paminėjimu pažymėta Joan Jonas, kurios instaliacija „Jie ateina pas mus be žodžių“ užpildo JAV paviljoną kaip skystis. Įėjęs iškart panyri į susapnuotą tikrovę. Vaikai laksto tarp didžiulių korių ir žaidžia bites užsikasdami jų blizgančiais geltonais kūnais. Menininkės balsas pasakoja pusiau mitinės, pusiau šeimyninės patirties sagą, kai gamtoje dar gyvena dvasios, vaikai gali apkabinti žuvis, o seni žaislai tuoj prakalbės. Šito sklandymo virš trūkinėjančios tikrovės netrikdo net amžinos žiūrovų fotosesijos centriniame veidrodžių kambaryje, kurio sienas tirpdo raibuliai, atsispindintys nuo kandeliabro kabučių. Nors Joan Jonas pasisako prieš gamtos naikinimą, ji nemoralizuoja. Ji atgaivina pasakas, nardina tave į svajas ir užkrečia noru priešintis bukam išnaudojimui stipriau nei politiniai šūkiai.

Kalibano veidas

Dietricho Brüggemannas „Kryžiaus kelias“ (LRT kultūra, 27 d. 21.30) – antiklierikalinis filmas. Kitaip nei daugumoje šiuolaikinių filmų, religiniai fanatikai čia ne musulmonai. Prieš metus apdovanotas Berlyno kino festivalio prizu „Sidabrinis lokys“ už geriausią scenarijų, filmas rodo religingą vokiečių katalikų šeimą, kurioje auganti mergaitė Marija atsidūrė tarp dviejų pasaulių. Mokykloje gabios ir smalsios Marijos teisių niekas nevaržo, bet šiame pasaulyje ji vis dėlto jaučiasi svetima, nes bijo nusidėti ar kitaip nusikalsti Dievui. Kitą mergaitės pasaulį valdo religinė fanatikė Marijos mama. Ji nuolat kritikuoja paauglę dukterį, o kai ši suserga, net priešinasi gydytojams. Bet fanatikė yra ir Marija – ji įsitikinusi, kad jos liga ir mirtis sukurs stebuklą – mažasis broliukas pagaliau pradės kalbėti.
 
Istorija paprasta ir jai stinga gilesnių psichologinių personažų motyvų, nors gal religingiems žmonėms psichologija ir nesvarbi, juk tikėjimas pirmiausia reikalauja paklusnumo. Tačiau „Kryžiaus kelias“ veikia ne savo gana vienprasmiška „žinia“, o asketiška forma: režisierius filmą suskirstė į tiek dalių, kiek Kryžiaus kelyje yra atkarpų, ir kiekvieną jų, prasidedančią konkrečios stacijos pavadinimu, nufilmavo vienu kadru. Sakyčiau, tai vokiškai preciziškas filmas, nors režisierius ir yra sakęs, kad jį paveikė Robert’as Bressonas. Pridėkite dar nejudančią kamerą, retai skambančią kadre muziką ir išeis tikras kino pamokslas, nukreiptas prieš religinį ekstremizmą. Man regis, Brüggemannas pateko į pasirinktos formos spąstus, todėl visko, kas į ją netelpa, filme atsisakoma.

Muzikavimo laisvė

Rečitalis – koncertinis žanras, reikalaujantis ypatingos koncentracijos ir, ko gero, atsiribojimo nuo išorinės aplinkos, idant menininkas visiškai įsigyventų į atliekamą muziką ir sugebėtų tą susitelkimą išlaikyti porą valandų. Tad rečitalis – ryški žymė bet kurio muziko kūrybiniame kelyje, simbolizuojanti tam tikrą meninio ir dvasinio tobulėjimo etapą. Šį svarbų įvykį kai kurie atlikėjai dar labiau sureikšmina, dedikuodami jį brangiems žmonėms. Gegužės 17 d. Taikomosios dailės muziejuje įvyko pianisto Leonido Dorfmano, gyvenančio Frankfurte prie Maino, rečitalis, menininkas jį paskyrė savo tėvų – Lidijos ir Michailo Dorfmanų – atminimui. Simboliškai gegužės viduryje, tarp Motinos ir Tėvo dienos, pianistas įprasmino savo veiklą, padėkodamas šį pasaulį jau palikusiems tėvams.  
 
Pirmoje koncerto dalyje skambėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio trys preliudai, klasicistinių raiškos formų kūrėjų Domenico Scarlatti bei Josepho Haydno sonatos ir klasicizmo tradicijas puoselėjusio Johanesso Brahmso fantazijos. Antroje dalyje girdėjome kanoninių romantikų Roberto Schumanno, Fryderyko Chopino, Ferenco Liszto opusus, kiek modernesnę Leošo Janáčeko Sonatą ir XX a. tango korifėjo Astoro Piazzollos tris tango (ketvirtasis paskambintas bisui). Jau nuo pirmųjų, Čiurlionio, kūrinių buvo justi savita, kiek patetiška grojimo maniera: preliuduose Dorfmanas išryškino dramatizmo pradus, juos perteikė akcentuodamas sodrią faktūrą ir pasinaudodamas forte dinamikos skale. Vėliau beliko įsitikinti, kad ypač sodrus, masyvus garsas – būdingas Dorfmano muzikavimo bruožas. Tai tiko tokiuose kūriniuose kaip minėtieji preliudai, Janáčeko Sonata ar Liszto „Petrarkos sonetas“ Nr. 104 E-dur, kur gausu akordinės, tirštos tekstūros. Tačiau suabejojau, ar to tikrai reikėjo, pavyzdžiui, Scarlatti bei Haydno sonatose: turint omenyje, kad šie kūriniai buvo parašyti klavesinui, vargu ar vertėjo skambinti tokiu masyviu garsu, be to, dar pridėti to meto muzikai nebūdingų agogikos priemonių. Žinoma, galima sakyti, jog tai interpretacijos laisvė arba stilistinis atlikimo vieningumas, tačiau bene visi koncerte atlikti kūriniai skambėjo panašiai. Maloniai kitonišku požiūriu pasižymėjo Schumanno Penkios variacijos iš „Simfoninių etiudų“, čia buvo galima justi subtilesnį, elegantišką garsą, pianistas reikiamose vietose išskleidė faktūros ir registrų diktuojamą trapų skambesį.

Nesustoti vs. nepradėti

Gaila, bet į teatro debiutus septintajame „Tylos!“ festivalyje taip ir nepavyko įsižiūrėti. Jiems patiems labai norėjosi sušukti: „Tylos!“ Tiek daug norėta išrėkti, perrėkti ir įrodyti. Tiek daug pademonstruoti ir apkvailinti. Parodyti spektakliai, sakyčiau, buvo dviejų rūšių: vieni – įkvėpti baimės sustoti, o kiti – baimės pradėti; įdomu, kad pirmieji, kurių buvo dauguma, išties neturėjo pabaigos – žiūrovams tekdavo išeiti tebesitęsiant ar besikartojant, suprask, begaliniam veiksmui.
Baime sustoti vadinu baimę neveikti, t.y. baimę pamąstyti prieš ką nors darant, nusistatyti kryptį. Čia galima (privaloma?) viskas, kas greitai suvokiama, efektyvu, atpažįstama ir buitiškai paveiku, t. y. jusliška. Tokiuose spektakliuose šiaip sau prieš akis prašmėžuoja nuogas aktoriaus kūnas, būna kokios nors rūšies maisto, kurio galbūt gauna ir žiūrovai, spjaudomasi (gerai dar, kad kol kas tik tarpusavy, scenoje) ir išrėkiama kuo daugiau keiksmažodžių. Publikai čia siūlomas panašus vaidmuo kaip ir aktoriams – prisidėti prie bendro atbukimo. Jie, kaip prastame renginyje, primygtinai skatinami atsakinėti į kvailus klausimus, mojuoti, dainuoti ar valgyti – kuriuo nors būdu solidarizuotis ir parodyti pritarimą scenoje vykstančiai kvailybės fiestai.

Dryžuotam muzikos pasauly

Pagaliau sulaukto pavasario šiltas ir saulėtas sekmadienis. Tokių pat vidinių nuotaikų kupini į Kauno valstybinį muzikinį teatrą lydimi tėvelių skuba vaikai. Čia jų laukia premjerinis spektaklis „Dryžuota opera“ (režisierius – Vaidotas Martinaitis). Vaikai spektaklyje tampa ne tik žiūrovais, bet ir geriausiais jo „natūraliais“ vertintojais. Kiek gi laiko vaikas įdėmiai stebės veiksmą, jei pastarasis bus nuobodus? Žinoma, kad itin trumpai. Tuomet salėje pasigirdę šnabždesiai bei blaškymasis kėdėse vis stiprės, kol galiausiai ausis pasieks įsismarkavusius vaikus bandančių sutramdyti tėvų balsai. Tai tenka regėti ne viename vaikiškame spektaklyje. Vaikams niekada nepavyksta meluoti, kad ir kaip suaugusieji jų reikalautų prisidengti mandagumo ir etiketo kaukėmis. „Dryžuotoje operoje“ prieš žiūrovų salei paskęstant tamsoje tarp kai kurių vaikų atsiradusi irzulio gaidelė staiga nutrūksta – mažųjų dėmesį (visam, o ne tokiam ir trumpam, spektakliui) prikausto pasaka apie princesės Melodijos nuotykius.
 
PUSLAPIS
IŠ
1003