Gegužės 24 d. rengiamas pokylis – Verkių dvaro rūmuose bus netradiciškai papasakota „Eugenijaus Onegino“ istorija, į kurią pasinerti kviečia Baltijos kamerinis operos teatras. Apie artėjančią premjerą ir kolektyvo planus kalbamės su šio renginio idėjos autoriumi, dainininku Jonu Sakalausku.
Kuo įdomus ir neįprastas šis „Eugenijus Oneginas“?
Šįsyk neieškojome jokių modernybių, tiesiog XIX a. Aleksandro Puškino tekstu parašytoje operoje pabandėme išgryninti tai, kas svarbu šiai dienai. A. Puškino eiliuotas romanas pasakoja apie jaunuolį kaip to laiko dvaro gyvenimo, tuomečių aktualijų prototipą. Žmonės ateis į pokylį, o mes čia papasakosime istoriją, kuri galbūt nutiko šiame dvare. Svečių laukia kelių epochų architektūros raiška, XIX a. drabužiai.
Kodėl būtent „Eugenijus Oneginas“?
Kadangi finansavimą gavome kaip operos studija (operos solistų tobulinimo programa), neatsitiktinai rinkomės labai populiarų kūrinį, kuris, beje, ir buvo parašytas operos studijai. Muzika primena romansus, labai melodinga, gerąja prasme saloniška. Tai lyrinis pasakojimas, nors kompozitorius parašė gana sudėtingą partitūrą dideliam orkestrui.
Kaip į operos veiksmą bus įtraukiama publika?
Žiūrovai gers vyną, vandenį, kavą – ką panorės, valgys skanėstus, o vaišių metu vyks veiksmas, solistai bendraus su publika. Nuo koncertinių atlikimų šis skirsis tuo, kad čia pabrėžiama draminė, psichologinė linija. Su žiūrovais nežaisime, jų nelinksminsime – publika reikalinga mūsų pasakojimui. Manau, kad matyti operos solistą, kuris dainuoja šalia, yra labai įdomu. Vilniuje „Eugenijus Oneginas“ buvo pastatytas daug kartų. Tačiau tokios interpretacijos kaip ši publikai tikrai niekur nebus tekę stebėti.
Vadinasi, sumanymo atspirties taškas – netradiciška kūrinio interpretacija?
Iš pradžių, kai apsilankėme dvare, galvojome apie kostiumus, nedidelį orkestrą, tačiau viskas baigėsi tuo, kad kuklus, jaunatviškas operos studijos projektas virto ypatingu ir dideliu renginiu. Pakvietėme daug gerų solistų, surinktas puikus instrumentinis kolektyvas, jam diriguos Egidijus Miknius, režisierė Rūta Butkus daug laiko skiria veikėjų charakterių psichologijai. Tai labai įdomus procesas ir smalsu, koks bus rezultatas.
Neseniai spaudoje pasirodė žinių apie Baltijos kamerinio operos teatro rengtą akciją sostinės troleibusuose. Koks buvo pagrindinis jos tikslas? Kodėl pasirinkote tokią vietą?
Vykdome projektą „Vilniaus operos studija“. Dalyvavome Kultūros ministerijos konkurse, kurio pagrindinis tikslas – autorinių ir gretutinių teisių propagavimas, informacijos sklaida, tačiau ten paminėta, kad galimas ir jaunų autorių bei atlikėjų tobulinimasis. Taigi sugalvojome keletą akcijų. Viena jų, troleibusuose, yra skirta atkreipti visuomenės dėmesį į jaunus solistus, netiesiogiai ir į autorines teises. Beje, ten repetavome ir „Eugenijų Oneginą“, išbandydami naują formą – troleibuse dainuoti operą.
Ar ir toliau kolektyvas planuoja netradicines interpretacijas?
Visuomet norėjau šiuolaikiško žvilgsnio į operą, jos aktualizavimo, bet išlaikant šio žanro esmę, bel canto dainavimą ir pan. Norisi, kad publika, atlikėjai ir kūrėjai nebūtų atskiri pasauliai. Man ypač svarbus šis susijungimas, įdomios improvizacijos, ieškojimai. Dalis operos pastatymų visame pasaulyje to ir siekia. Dainininkai jau turi vaidinti kaip aktoriai, dalis jų moka ir šokti. Neseniai teko girdėti apie vieną kontratenorą, dainuojantį barokinėse operose, kuris yra puikus street ir break dance šokėjas.
Su Baltijos kameriniu operos teatru bandome rasti kūrybos nišą ir alternatyvą. Kamerinė opera yra viena iš galimybių. Bet norime, kad mūsų produkcija būtų itin kokybiška. Nesirenkame tik jaunimo, o siekiame, kad jauniems atlikėjams būtų sudarytos galimybės tobulėti. Jeigu žmogus gerai dainuoja, yra darbštus ir aktyvus, integruotis nesudėtinga.
