Paskutinė šį sezoną Kauno valstybinio muzikinio teatro premjera – Antano Jasenkos dviejų dalių muzikinis spektaklis vaikams „Dryžuota opera“, kurią teko matyti balandžio 26-ąją. Idėjiniu požiūriu opera galėtų būti gretinama su Astrid Lindgren knyga „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Dažnas vaikas svajoja susirasti paslaptingąjį draugą, stebinantį tėvelius savo neregėtais sugebėjimais. „Dryžuotoje operoje“ (Agnės Dilytės libretą adaptavo Vaidotas Martinaitis) užsimezga šiltas, vaikiškas Zebro Indigo ir Princesės Melodijos bendravimas.
Kompozitorius sakė: „Sugrįžęs į vaikystės prisiminimus ėmiausi operos vaikams, kurioje dalyvauja muzikinė atributika: natos, pauzės, bemoliai, diezai... Be to, dar Zebras ir labai svarbi būtybė – Melodija. Melodija nuo senų senovės buvo tarsi žmogaus siela muzikoje, ji būtinai turi būti graži...“. Žmogaus siela Jasenkos operoje atsispindėjo ir kitų pasakos personažų kuriamose charakteristikose. Muzikinės karalystės būtybių sužmoginimas tapo svarbiausia priemone, padėjusia pasiekti subtilų realybės ir fantastikos derinį. Vaikai scenoje regėjo paprastos mergaitės jausmus išgyvenančią gražiąją Princesę Melodiją (Ingrida Kažemėkaitė), kartu su ja patyrė liūdesį dėl tėvų Karalienės Harmonijos (Giedrė Juknevičiūtė) ir Karaliaus Ritmo (Andrius Apšega) konfliktų. Karalystės vartų raktininkai – Smuiko ir Boso raktai (Ieva Goleckytė ir Giedrius Prunskus) – tapo kone politikais, svarstydami, ar mergaitė gali valdyti muzikos šalį. Tuo pat metu tarsi balerinos ant pirštų galiukų vaikštančios, keliaaukščius „tortus“ primenančias pūstas sukneles vilkinčios pauzės visada laiku sustabdydavo nesibaigiantį natų plepėjimą ir auklėdavo princesę Melodiją, o juodąsias nindzes primenančios natos pamiršdavo darbuotis ir vis stebėdavo muzikos karalystės gyventojus bei aptarinėdavo karališkos šeimos narių nesutarimus.
Kivirčai karalystės rūmuose kilo pasirodžius padūkusiam Zebrui Indigo (Rytis Česaitis). Muzika galima perteikti šio zebriuko dryžuotumą – juoda–balta, liūdna–linksma, šalta–šilta, tamsu–šviesu. Tačiau penklinę primenantys Zebro Indigo dryžiai nesukėlė pasitikėjimo išdidžiai Karalienei Harmonijai. Be to, nerimą karalystės gyventojams kėlė įtartinas atklydėlio tylėjimas. Jį suprasti galėjo tik vaikai. O suaugusieji nepajėgė išgirsti nė menkiausio Indigo ištariamo garso, jie tartum užburti regėjo tylintį zebrą. Mažoji Princesė Melodija tėvams privalėjo „išversti“ dryžuotojo draugo kalbą. Griežtasis, bet teisingas tėvas Karalius Ritmas patikėjo dukros įrodinėjimais, kad zebriuko širdelė vieniša, tačiau neįstengė perkalbėti muzikos šalies valdovės. Karalienei išvarius Indigo, liejasi emocijos. Karalienė Harmonija pavirsta tikra Disharmonija, o Karalius Ritmas negali į karalystę sugrąžinti pastovaus gyvenimo pulso. Neapykantos kupini namai pavirsta ledu. Prižadėjęs surasti vaistų ir jais išgydyti šias šeimos bėdas, paslaptingas ir pavojingas tipas, popmuzikos kūrėjas-kepėjas Komercijus (Artūras Kurmalijevas) pavagia Princesę Melodiją. Deja, jis iškraipo ir nukopijuoja Princesės dainavimą. Iš tamsaus popmuzikos požemio mažąją mergaitę išgelbsti solfedžio mokytojo Tonalijaus (Ramūnas Urbietis) sūnus Triukšmutis (Egidijus Bavikinas) ir išsiilgtas draugas Zebras Indigo. „Dryžuotos operos“ atomazgoje karališkoji šeima jaučia begalinį dėkingumą jų dukrelės gelbėtojams. Muzikos karalystėje vėl įsiviešpatavus ramybei ir taikai, įvyksta kažkas visiškai netikėto. Zebras Indigo prabyla ir suaugusiems... tačiau ar tokia kalba egzistuoja žmonių ir muzikos pasauliuose?
Ar šis spektaklis pasakoja apie Zebro Indigo ir Princesės Melodijos draugystę, ar supažindina mus su muzikos menu? Kompozitorius Jasenka įtaigiai sujungia šias dvi temas. Neretai jos tampa priklausomos viena nuo kitos. Prieš pasirodant zebriukui, Princesė Melodija dar nežinojo daugybės muzikos paslapčių. Zebrui Indigo tapus jos draugu, keičiasi ir pats Princesės Melodijos santykis su muzika. Jausdama dryžuotojo draugo palaikymą, ji ryžtasi rimtai mokytis muzikos ir pradeda lankyti mokytojo Tonalijaus vedamas solfedžio pamokas. Princesė net sutinka dainuoti kartu su mokytojo sūnumi Triukšmučiu – padūkusiu ir labai smalsiu ateities kompozitoriumi. Tačiau šis trumpai pasirodo scenoje ir dingsta nešinas kompaktine plokštele rankoje... Galbūt šią plokštelę pametė piktasis popmuzikos požemio valdovas?
Zebrą Indigo išvarius iš karalystės, Princesė Melodija nuliūsta ir nustoja dainuoti. Pačiu jautriausiu momentu „muzikos plagijuotojas“ Komercijus ja pasinaudoja ir liepia kartu dainuoti trijų akordų struktūros Lady Gagos repertuarą primenančias dainas su savo popmuzikos tarnais. Tačiau išgelbėjus Melodiją ir jai grįžus namo, sugrįžta ir tyra, svajinga mokytojo Tonalijaus išmokyta dainelė, kuri šį kartą jau atliekama su išdaigininku Triukšmučiu.
Nebūtų teisinga priskirti Jasenkos operos muziką vienam stiliui. Harmoniškai neperkrauto, skaidraus orkestro akompanimento (dirigentas Virgilijus Visockis, groja Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestras) palydimos lyriškos ir ekspresyvios melodijos galėtų sietis su neoromantizmu. Jaučiama ir kino muzikos įtaka – nekomplikuoti ir įsimintini motyvai, kartojami kiek motoriškai, lengviau įsuka į kampuotais judesiais šokančių pauzių-auklių ir natų-darbininkių numerius. Įdomu, kad tarpams tarp išplėtotų dainų ir šokių numerių užpildyti autorius naudoja ir „dainuojamą deklamaciją“. Tai neturi nieko bendro su vokaliniu rečitatyvu ar net Sprechgesang. Šiuose „dainuojamos deklamacijos“ epizoduose, regis, pats žodžių skiemenų intonavimas natūraliai padiktuoja intervalų kryptis.
Aptariant „Dryžuotos operos“ režisūrą, scenografiją ir inovatyvias technines naujoves, vertėtų atkreipti dėmesį į Tonalijaus solfedžio pamokos sceną. Galima tik džiaugtis bendrais kompozitoriaus, režisieriaus Vaidoto Martinaičio, šviesų dailininko Eugenijaus Sabaliausko ir vaizdo projekcijų autoriaus Rimo Sakalausko meniniais sprendimais. Siekta atrasti kitokias muzikos ir vaizdo sąsajas. Baleto šokėjai, atliekantys įvairių natų vaidmenis, stovėjo ant fortepijono klavišus primenančių sūpuoklių. Tokių „klavišų“ scenoje buvo išdėstyta visa oktava. Mokytojui Tonalijui pasakius kokios nors natos pavadinimą, šokėjas atsistodavo ant tam tikrą garsą žyminčios sūpuoklės ir persisverdavo ja iš vienos pusės į kitą. Kartu žaidžiama ir šviesų efektais. Princesei Melodijai padainavus kokį nors garsą, būdavo apšviečiamas ir atitinkamas klavišas. Įdomiausia buvo stebėti, kaip oktavoje jungiami akordai. Įvairių apšviestų klavišų kombinacijų kaita leido salėje sėdintiems vaikams lengviau suvokti akordo terminą. Išradingai panaudota videoprojekcija. Lyg stiklinė, permatoma scenos uždanga neslėpė solistų, šokėjų ir visos scenografijos.
Scenografijos ir kostiumų spalvingumo stengiamasi bene visiškai atsisakyti. „Vaikų spektaklyje tereikia išlaisvinti fantaziją ir nepaisyti taisyklių, tai tarsi žaidimas, bet nebūtinai linksmas ir spalvotas. Spektaklį „Dryžuota opera“ matau juodą ir baltą, nes pagrindinė spalva – muzika. Kai istoriją piešiame muzikos spalvomis, scenografija jai pritaria, ją papildo. Svarbiausia – pusiausvyra ir darna“, – teigė dailininkė Giedrė Brazytė.
Antano Jasenkos „Dryžuotos operos“ vaikams gali laukti itin šviesi ateitis. Tai spektaklis, kuriame paliečiamos mažiesiems aktualios temos – stebuklingo, visada pasiryžusio padėti ir išklausyti draugo poreikis, tėvų tarpusavio santykiai. Galiausiai tai vienintelė lietuviška opera, kurioje supriešinama profesionaliosios ir popmuzikos raiška. Jasenkos operą matę vaikai ilgai prisimins, kaip Zebras Indigo ir Triukšmutis išgelbėjo Princesę Melodiją iš trivialios muzikos valdovo Komercijaus šventovės.
