7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie Dievą ir neegzistuojančią prasmę

Kanų kino festivalio filmai užduoda klausimus

Kora Ročkienė
Nr. 20 (1126), 2015-05-22
Kinas
„Pats naujausias testamentas“
„Pats naujausias testamentas“
Prieš gegužės 14-ąją – Kanų kino festivalio atidarymą – kritikai sudarinėjo didžiausius lūkesčius žadinančių filmų sąrašus. „Snob.“ kino apžvalgininkas Vadimas Rutkovskis tarp laukiamiausių paminėjo „naują genialiojo lietuvio Šarūno Barto filmą“. Tačiau „svajonių sąrašuose“ dažniausiai minėtos Paolo Sorrentino, Guso Van Santo, Nanni Moretti, Miguelio Gomeso, Matteo Garrone’s, Arnaud Desplechino, Jacques’o Aumont’o pavardės. Nors Kanuose planuoti peržiūras sunku, – „Gazeta Wyborcza“ festivalio išvakarėse net išspausdino sąmojingą žodyną, kuriame įvardytos visos akredituotųjų laukiančios kliūtys ir išbandymai (pavyzdžiui, atstumais, nemandagiais budinčiaisiais ar akreditacijos kortelės spalva), – Kanai lieka svarbiausiu kino festivaliu, nes, nepaisant nieko, svarbiausias čia geras kinas. Kas šiemet taps laureatais, nuspręs brolių Coenų vadovaujamas žiuri, kuris paskelbs verdiktą jau šį sekmadienį. Pristatome kino kritikų pirmųjų įspūdžių fragmentus.
 
Viskas beprasmiška
Pawełas T. Felisas („Gazeta Wyborcza“) cituoja iškart po filmo „Neprotingas žmogus“ („Irrational Man“) premjeros pasakytus Woody Alleno žodžius: „Gyvenime reikia kuo nors užsiimti, kad negalvotum pernelyg daug. Pavyzdžiui, aš kuriu filmus. Gyvenimas neturi jokios prasmės. Gyvename atsitiktinėje visatoje. Viskas, ką sukūrė Shakespeare’as, Michelangelo arba Beethovenas, vieną dieną išnyks. (...) Tarsi būtų koks nors skirtumas, ar sukursiu gerą filmą, ar mirsiu. Filmų kūrimas – paprasčiausiai malonus dalykas, nes tada esi užsiėmęs. Ir daug nemąstai.“
 
Pasak Feliso, savo juodomis mintimis Allenas užkrėtė ir pagrindinį filmo herojų. Joaqinas Phoenixas vaidina filosofijos profesorių, kuris pats šlykštisi filosofijos teorijomis („Gyvenimas visada kitoks“), daug geria, rašo darbą apie Heideggerį ir Aušvicą („Tarsi dar vieno teksto apie Heideggerį ir Aušvicą kam nors reikia“), suvedžioja studentes (vieną vaidina Emma Stone) ir tampa autodestrukcijos meistru. Staiga galvon šovusi mintis ką nors užmušti (tą, be kurio „pasaulis bus geresnis“) vis dėlto nėra dar vienas patvirtinimas, kad viskas beprasmiška. Žmogžudystė turi tapti lūžiu, leisiančiu pamatyti gyvenimo prasmę.
 
Alleno humoras – kartus: pasaulis jo filme skyla į tų, kurie gyvena šia diena ir bando išplėšti iš likimo paviršutiniškos laimės akimirkas, ir tų, kurie turi principus, – jiems už padorumą nuolat tenka sprigtai į nosį. Pasak Feliso, Allenas filme viską supaprastina ir utriruoja, tačiau bando pasakyti, kad visas mūsų gyvenimas – tai iliuzijos, bet ir gerai, nes be jų liktų tik paliesti sau kulką į galvą.
 
Felisas sako, kad pernai Kanų žiūrovai ėjo iš proto dėl debiutanto Damieno Chazelle’o „Atkirčio“, šiemet tokią reakciją sukėlė sekcijoje „Dvi režisierių savaitės“ parodytas belgų režisieriaus Jaco Van Dormaelio „Pats naujausias testamentas“ („The Brand New Testament“) – juokingas filmas, apie blogą pasaulį pasakojantis „Amelijos iš Monmartro“ kalba.
 
Filmo herojė dešimtmetė mergaitė pradžioje sako: „Dievas yra! Jis gyvena Briuselyje. Tai tikras niekšas, jis blogas savo žmonai ir dukteriai.“ Mergaitės tėvas yra... Dievas (Benoit Poelvoorde), kuris su psichopato aistra gadina kitiems gyvenimą. Savo kompiuteryje jis rašo piktas taisykles (pavyzdžiui, jei stovime parduotuvės eilėje, kita eilė visada judės greičiau, telefonas turi skambėti tada, kai atsigulame į vonią, o džemu aptepta riekė visada kris ant grindų apteptąja puse). Dievas muša savo dukterį, terorizuoja žmoną ir tiesiog dievina katastrofas, tragedijas, nelaimingus įvykius. Filme taip pat yra gana moteriškas Kristus, kurį jo sesuo vadina „JC“, šaipomasi iš apaštalų ir nelabai protingo benamio, rašančio naują evangeliją. Taip pat yra Catherine Deneuve, kuri įsimyli milžinišką gorilą, kelias iš Dievo namų į žmonių pasaulį veda siauru tuneliu skalbyklėje, po miestą vaikštinėja žirafos, o danguje gali staiga atsirasti vaivorykštės spalvų gėlės.
 
Sumanymas veja sumanymą, vieni specialieji efektai – kitus, veiksmą komentuoja užkadrinis dukters balsas – ji nori ištaisyti beširdžio tėvo klaidas. Felisas prisipažįsta, kad tokio juoko Kanuose jis nebuvo girdėjęs, plojimai po filmo truko kelias minutes. Kaip ir Alleno filmas, „Pats naujausias testamentas“ persmelktas kraštutinės pesimistinės pasaulio vizijos: gimstame su mirties nuosprendžiu, tampame žaisliukais ekscentriško demiurgo rankose, mus nuolat supa tragedijos ir siaubingi dalykai.
 
Tarp autorinio kino ir holivudinės melodramos
Kol kas blogiausiai sutiktas ir kritikų nušvilptas konkursinis filmas – Guso Van Santo „Medžių jūra“ („The Sea of Trees“). Jo veiksmo vieta autentiška – tai miškas Fudži kalno papėdėje, kur žmonės atvažiuoja nusižudyti ar išgyventi neviltį. Matthew McConaughey’aus personažas – fizikas agnostikas Arturas – po žmonos mirties atskrenda į Japoniją su migdomaisiais kišenėje, jis nežada grįžti. Tačiau paaiškėja, kad miškas gyvena savo gyvenimą – tyčiojasi iš žmonių, žaidžia su jais, nuolat keičiasi.

Režisierius tvirtina, kad jį domino ne mirtis, o žmogus, patekęs į ribinę situaciją: „Mano filme žmonės atvyksta į paslaptingą mišką ne tam, kad nusižudytų. Jie nori pajusti, kad čia ir dabar – tai ne viskas. Kad kažkur ten yra dar kažkas. Aš taip pat noriu tuo tikėti. Nemėgstu žodžių „Dievas“ arba „lemtis“. Bet turiu viltį, kad egzistuoja kažkas daugiau nei įžūlus atsitiktinumas. Kad viskas šioje visatoje mįslingu būdu yra susiję: gamta ir žmonės, vakar ir šiandien, gyvenimas ir mirtis. Bet gal aš paprasčiausiai senstu?“
 
Vadimas Rutkovskis mano, kad Gusas Van Santas sulaukė blogos reakcijos tik todėl, kad apgavo žiūrovų lūkesčius. Visi iš jo laukė metafizikos ir ezoterikos, o gavo beveik bulvarinį romaną – begėdiškai sentimentalų, tiesmuką, beveik primityvų. Pasak Rutkovskio, „Medžių jūros“ stilius primena senąjį Holivudą, o autocitatų gausa – intymų dienoraštį. Tadeuszas Sobolewskis („Gazeta Wyborcza“) mano, kad šis filmas – kičinis kompromisas tarp autorinio kino ir holivudiškos melodramos.
 
Toddas Haynesas žavisi garsiausiu 6-ojo dešimtmečio Holivudo melodramų kūrėju Douglasu Sirku, todėl ne vienas Hayneso („Auksinė praraja“, „Toli nuo rojaus“, „Manęs čia nėra“) gerbėjas laukė, kad filmas „Kerol“ („Carol“), sukurtas pagal 1952 m. parašytą Patricios Highsmith romaną, bus dar vienas Sirko stiliaus pastišas. Sobolewskis mano, kad „Kerol“ – lūžio filmas, nes suteikia lesbiniam ryšiui tragedijos atspalvį, ne demonizuoja, bet sukilnina, traktuoja jį kaip visus uždraustus ryšius.
 
Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė Cate Blanchett. Jos herojė – stilinga lemtingoji moteris lyg iš film noir suvedžioja žaislų parduotuvės pardavėją Terezą (Rooney Mara). Kerol palieka merginai visišką laisvę, bet kartu ir ją hipnotizuoja. Kerol stipresnė, turtingesnė, drąsesnė, labiau patyrusi. Pasak Sobolewskio, „Kerol“ pastato žiūrovą į įdomią situaciją, nepriklausomai nuo lyties. Jis įtraukiamas į tą hipnotišką ratą, bet kartu ir verčiamas priimti stebėtojo, detektyvo, tyrėjo vaidmenį: „Vieną akimirką atrodo, kad Tereza bus priversta išsiskirti su Kerol dėl jos vedybų peripetijų ir gresiančių kaltinimų amoralumu. Ir kad ji tai priims su palengvėjimu. Tereza daro karjerą, pradeda garsėti kaip fotografė. Ji išryškina Kerol nuotraukas. Atrodo, kad po trumpo romano liks tik fotografijos ir kad menas taps Terezai šio ryšio sublimacija. Tačiau traukos jėga vis dar veiks.“ Tereza ne tik pralaimės, bet ir taps savimi. Sobolewskiui „Kerol“ – tobulai surežisuotas filmas nuo pirmos iki paskutinės nutrauktos scenos, kuri gali teigti meilę, bet kartu asocijuotis su noru žudyti.
 
Priartėti prie tikrovės
Rutkovskis laukė sekcijoje „Dvi režisierių savaitės“ rodyto portugalo režisieriaus ir kino kritiko Miguelio Gomeso (Lietuvoje susižavėjimo sulaukusio „Tabu“ autoriaus) trilogijos „Tūkstantis ir viena naktis“ („As Mille e Uma Noites“) pirmosios dalies. Tačiau Šachrazados pasakų projekcija į 2013–2014 m. Portugalijos visuomeninius ir politinius įvykius kritikui pasirodė anemiška ir visais požiūriais kritiška refleksija: „Dar prieš titrus Gomesas rodo uždaromos laivų statyklos panoramą, už kadro skamba darbininkų balsai. Paskui kadre pasirodo pats Gomesas, jis prisipažįsta sutrikęs priešais realybę ir nesugebantis rasti paralelių tarp statyklos uždarymo ir nuodingų vapsvų suaktyvėjimo, nesugebantis kurti kino.“ Pasak Rutkovskio, koketiškai pripažinęs savo bejėgiškumą, Gomesas pabėga iš kadro, palikęs filmavimo grupę kapstytis iš situacijos. Paskui prasideda pasakos, pavyzdžiui, pirmojoje Afrikos šamanas apdovanoja vyriška galia jau susitaikiusius su impotencija politikus ir bankininkus, skaičiuojančius metinę Portugalijos skolą. Antrojoje gyvūnų ir paukščių kalbą mokantis teisėjas teisia gaidį, kurio giedojimas trukdo žmonėms miegoti – gaidžio teismas vyksta miško gaisrų ir mero rinkimų fone.
 
Festivaliui įpusėjus, geriausių atsiliepimų sulaukė Nanni Moretti filmas „Mano motina“ („Mia Madre“). Jo herojė – patyrusi režisierė Margarita (Margherita Buy) – angažuotų filmų autorė, kuri išgyvena krizę. Margarita kuria filmą apie darbininkų ir fabriko savininko konfliktą, streiką, derybas, susidūrimus su policija. Kol kuriamas filmas, sunkiai suserga ir miršta režisierės motina – lotynų kalbos mokytoja. Margarita išsiskiria su savo vyru, o jos duktė išgyvena jausmų problemas.
 
Sobolewskis rašo apie puikią filmo sceną, kurią įsivaizduoja filmo herojė, pradėjusi abejoti savo darbo prasme. Ji mato nesibaigiančią eilę į kiną. Gal žmonės laukia jos filmo? Eilėje jai šypsosi motina (iš tikrųjų ji guli ligoninėje ir laukia mirties), mojuoja pažįstami. Ši eilė į kiną kritikui priminė Federico Fellini „81/2“ pabaigą, kurioje susikibę rankomis bėga visi režisieriaus Gvido gyvenimo personažai. Jie kviečia Gvidą dalyvauti kitame, niekad nesibaigiančiame filme.
 
Pasak Sobolewskio, Moretti, kaip ir Fellini, tik visai kitu stiliumi, be magijos, simbolių ir vešlios fantasmagorijos rodo „angažuoto filmo“ kūrimo užkulisius. Johno Turturro personažu – garsiu amerikiečių aktoriumi, kuris vaidina Margaritos filme, Moretti išjuokė „kino mitą“, mūsų „senojo dvasingojo kino“ ilgesį. Filmavimosi aikštelėje Turturro herojus pliauškia apie „didįjį Fellini kiną“, meluoja, kad vaidino „pas didįjį Kubricką“, tačiau negali pakartoti paprasčiausios frazės. Nuo katastrofos išgelbės režisierės brolis, kurį suvaidino pats Moretti, – jis pakvies aktorių pas save į namus. Ten nukris jo kaukė ir paaiškės, kad aktorius serga, praranda atmintį ir Margaritos filmas jam labai svarbus. Moretti tarsi atitraukia kamerą, kuri pridengia tikrovę, ir viskas pradeda jungtis – filmas, serganti motina, dukters meilės drama ir Margaritos vyras. Iš visų nesėkmių sumos pradeda ryškėti prasmė.
 
Sobolewskis pabrėžia: „Apie Kanus rašome kaip apie nesiliaujančias lenktynes. Laukiame „šedevro“, didelio filmo – stulbinančio, keisto, dviprasmiško, peržengiančio barjerus, griaunančio tabu ir geriau „giliai pesimistiško“. Epitetų gali būti daugybė. Nė vienas iš jų netiks „Mano motinai“. Filmo stebuklas remiasi kuo kitu – sugrįžimu prie tikrovės.“

Parengė Kora Ročkienė

 

„Pats naujausias testamentas“
„Pats naujausias testamentas“
„Medžių jūra“
„Medžių jūra“
„Kerol“
„Kerol“
„Mano motina“
„Mano motina“