Moore’as, vėlyvas pripažinimas ir ukrainiečių „okupacija“

Nuo gegužės 22 iki liepos 11 d. Londone, „Waddington Custot Gallery“, parodoje „Rodenas, Brancusi, Moore: skulptoriaus akimis“ („Rodin, Brancusi, Moore: Through the Sculptor’s Lens“) pirmą kartą viešai bus rodomos neįgyvendintų Henry Moore’o skulptūrų, jau neegzistuojančių molinių eskizų, nuotraukos. Britų dailininkas 1957 m. pristatė apie dvidešimt kūrinių UNESCO rengiamam skulptūros konkursui, vienas jų įgyvendintas ir tapo neatskiriamu Paryžiaus peizažo elementu (nuo 1958 prie UNESCO pastato). Šios paties autoriaus atliktos nuotraukos siūlo ne tik įžengti į „garsaus skulptoriaus kūrybos virtuvę“, bet ir mintyse pasiginčyti su tuometinės komisijos atrankos kriterijais. Prieš porą metų aukcione nuotraukas įsigijęs Davidas Grobas sako, jog būtų pasirinkęs motinos su vaiku skulptūrinę kompoziciją. Įdomu ar jis susipažinęs su vaikų psichologiją tyrinėjančios psichoterapeutės Alice Miller Mooro skulptūrų interpretacija, kur aptakiose skulptūrose su mažomis, neišreikštomis galvomis ji atpažįsta skulptoriaus vaikystės matymo perspektyvą ir patirtį – valdingos ir ligotos motinos nugaros tepimą vaistais.

 

Vienų dailininkų kiekviena smulkmena, papildanti jau žinomą legendą, tampa svarbiu įvykiu, o kiti pirmą paveikslą parduoda tik sulaukę 89-erių, kaip kad Carmen Herrera iš Havanos. Ji ir dar kelios menininkės pateko į laikraščio „The New York Times“ (http://www.nytimes.com/interactive/2015/05/15/t-magazine/17older-female-artists-agnes-dene-herrera-rockbourne-farmanfarmaian.html?smid=tw-tmagazine&_r=0) paskelbtą sąrašą menininkių, kurios turėjo būti išgarsėjusios jau prieš kelis dešimtmečius, o dabar yra tarp aštuoniasdešimties devyniasdešimties metų. Tai Agnes Denes, Dorothea Rockburne, Monir Shahroudy Farmanfarmaian, Lorraine O’Grady, Etel Adnan, Joan Semmel, Faith Ringgold, Judith Bernstein, Michelle Stuart, Rosalyn Drexler. Prie kiekvienos vardijami jų pasiekimai ir svarba, nurodoma informacija apie veikiančias parodas, tačiau kaip atsitiko, kad vietoje kūrinių ir vėl žiūrovo žvilgsnis nukreiptas į autores, o ne jų kūrybą? Galbūt charizmatiškų senyvų kūrėjų portretai turėtų veikti kaip asmeninė akistata? Vis dėlto spustelėjus nuotraukos šone, laimei, pateikiami ir keli kūriniai.

Venecijos meno bienalėje buvo praktiškai pritaikytas populiarus juokelis apie rusų politiką. Anekdote pasienietis, pamatęs rusus klausia, ar dabar vyksta okupacija, o tie atsako, kad šįkart ne, tik šiaip keliauja. Ukrainiečių menininkai prigamino karine maskuote margintų striukių ir tokio pat rašto bienalės atributų, medžiaginių maišelių, ir padalino juos bienalės lankytojams. Tokiu būdu lankytojai tapo „žaliaisiais žmogeliukais“, ant kurių užrašyta „On Vacation“ („Atostogauju“). Taip ukrainiečiai tarsi okupavo rusų paviljoną…

 

Pagal užsienio žiniasklaidą parengė M. K.