7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Kino naujienos trumpai

Filmą apie vampyrus ir okultinę Maskvą pagal Olego Malovičkos scenarijų „Sparnai“ Rusijoje kurs Emilis Vėlyvis. Ten jis pristatomas kaip labiausiai kasinio Lietuvos istorijoje filmo autorius. Pagrindinis vaidmuo teko Ivanui Jankovskiui – aktoriaus Olego Jankovskio anūkui ir režisieriaus Filipo Jankovskio sūnui. Šio veikėjo mylimąją vampyrę vaidins Liubovė Aksionova. Gėrio jėgoms filme atstovaus Leonidas Jarmolnikas ir Danila Jakuševas, blogio – Michailas Jevlanovas ir Sabina Achmedova.

 

Gražią amerikiečių universitetų tradiciją, kai universiteto absolventams kalbą sako garsus ir nusipelnęs visuomenės veikėjas, rašytojas ar menininkas, šiemet pratęsė režisierius Christopheris Nolanas, kalbėjęs Prinstono universitete. Ne vieną filmą apie Briusą Veiną – didvyrį Betmeną sukūręs režisierius prisipažino: „Sekdami didžiosiomis tokių pasisakymų tradicijomis paprastai visi sako: „Sekite paskui savo svajonę.“ Bet aš nenorėčiau to kartoti, nes netikiu. Norėčiau, kad jūs sektumėt paskui realybę. (...) Jaučiu, kad laikui bėgant pradedame suvokti realybę kaip vargšę mūsų svajonės giminaitę. Norėčiau jums įrodyti, kad mūsų svajonės, mūsų virtualios realybės – šios abstrakcijos, supančios mus ir teikiančios mums malonumą, iš tikrųjų yra realybės atmainos.“
Nolanas atsiprašė visų, kurie nematė jo „Pradžios“, nes toliau kalbėdamas rėmėsi savo filmu: „Kodėl „suveikė“ filmo finalas: Leonardo DiCaprio herojus Kobas liko su savo vaikais savo subjektyvioje tikrovėje. Daugiau jo niekas nebejaudina ir būtent tai svarbiausia: gali būti, kad visi realybės lygmenys turi teisę egzistuoti. Kamera rodo besisukantį vilkelį, nors vos tik jis pradeda lėtėti, filmas baigiasi.“

„Lėlės“ teatro (r)evoliucijos

Vilniaus teatras „Lėlė“ kūrybinius metus baigia pristatydamas ketvirtą šio sezono premjerą – spektaklį visai šeimai „Evoliucija“. Šarūnui Dateniui tai jau ne pirmas režisūrinis darbas – po „Menų spaustuvės“ stogu pagal programą jauniesiems menininkams „Atvira erdvė“ dienos šviesą išvydo jo statyti „Gaidelis pinigautojas“ (kartu su dailininku Antanu Dubra) ir „Mergaitė su degtukais“ (šį, išskyrus kompozitorius Severiją Janušauskaitę ir Vytautą Leistrumą, kūrė „Lėlės“ teatro jaunųjų aktorių komanda). Naujasis spektaklis, kuriuo Šarūnas Datenis kaip režisierius pagaliau debiutuos savojo teatro scenoje, pasakos, kaip nurodo pavadinimas, visatos, žmonijos, civilizacijų atsiradimo ir raidos istoriją. Nors tema, regis, kietas riešutėlis net ir suaugusiam, spektaklyje į ją stengtasi pažvelgti žaismingai, gyvai, nenuobodžiai – kaip galima teatre. Vizualaus spektaklio sprendimo ėmėsi net trys dailininkai: Antanas Dubra, atsakingas už bendrą vaizdą, Vladas Suncovas – už techninius sprendimus ir konstrukcijas, o Artiomas Brančelas paišė kadruotes animatoriui Justinui Venciui. Originalią muziką spektakliui kūrė Severija Janušauskaitė (joje skamba Mantvydo Mockaus klarnetas, Valentino Krulikovskio ir Šarūno Datenio balsai), vaidina „Lėlės“ teatro aktoriai Irmantas Jankaitis, Imantas Precas, Indrė Liutkevičiūtė ir Karolis Algimantas Butvidas. Premjera – birželio 6 d. 12 ir 14 val. Vilniaus teatre „Lėlė“. Apie ją ir visatos gimimo džiazą kalbamės su režisieriumi ir scenarijaus autoriumi Šarūnu Dateniu.

Žavesys ir pavojai

Vienas iš svarbiausių muzikos renginių – Vilniaus festivalis – šiais metais prasidėjo birželio 1 d. Filharmonijoje tarsi iššautu šampanu – jaunatvišku šventiniu šou, o tą bruožą lėmė pirmojo koncerto dalyviai, kurių drąsus „šiuolaikiškas“ įvaizdis akademinėse scenose tiek pat akcentuojamas, kiek ir jų profesiniai pasiekimai: tai pirmą kartą Lietuvoje viešintis, Estijoje gimęs ir nuo vaikystės Niujorke gyvenantis itin madingas dirigentas Kristjanas Järvi, stilingoji gražuolė, jaunosios kartos pianistė Katia Buniatišvili iš Gruzijos bei energingai savo vietą Europos scenose užkariaujantis ambicingasis kompozitorius Gediminas Gelgotas su savo Naujų idėjų kameriniu orkestru (NIKO). Tradicijai atstovavo nebent Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, tačiau, tokių spalvingų svečių įkvėptas, ir jis, atrodo, nusimetė akademinį fraką. Koncertas sukėlė įvairių minčių – nuo susižavėjimo energija trykštančia jaunąja karta iki pamąstymų apie vertybes, „piarą“, „vartotojų rinkos logiką“, saviraiškos pastangas, „postklasikinę“ kūrybą, pagaliau keistai sudarytą programą iš poros, atrodytų, „nesusisiekiančių“ kūrinių – Sergejaus Rachmaninovo Antrojo koncerto fortepijonui ir orkestrui c-moll, op. 18, ir Gedimino Gelgoto „Extracultural“ („Supercivilizacija“).

Pasisveikinimas su senu pažįstamu

Dažnai studentai, Dailės akademijoje per peržiūras pristatydami savo darbus, teigia, kad idėjų sėmėsi iš vaikystės patirčių. O ši paroda – visa iš vaikystės, tuo labiau kad tada svajojau būti archeologe. Dingusių objektų paieška, rekonstravimo malonumas man tebėra svarbus ir dabar. Taigi, greičiausiai pirminis impulsas – noras geriau pažinti aną laiką, o dar viena nuostabia patirtimi tapo galimybė tai daryti kartu su žiūrovais, už ką esu nepaprastai dėkinga Nacionalinei dailės galerijai. Ir juk taip įdomu pratrynus legendos ar mito sluoksnį pajusti buvus gyvą žmogų! Tarkim, dažnai pagalvoju, ką patyrė atvykusi į Lietuvą jauna turtinga gražuolė italė karalienė Bona arba kaip gyveno fotografas Virgilijus Šonta. Mano tėtis – Kisarauskas mirė gerokai per anksti, man taip ir negavus realios galimybės jį pažinti ne iš vaikystės, bet iš suaugusio žmogaus pozicijų, tad ši paroda – dar vienas bandymas ne tik sukurti laiko mašiną, bet ir suprasti, pajusti, įveikti tas sienas, skiriančias mus vienus nuo kitų.

Kad netektų galvoti apie raviolius

Senoji Europa mėgo meilės istorijas, kurios baigiasi blogai. Tačiau prieš kelis šimtus metų, kai ėmė rastis masinė kultūra, jos ir tragedijos mišinys dar neatrodė nesuderinamas, todėl atsirado iki miesčionio lygio travestuota tragedija – melodrama. Holivudą iš pradžių ši pusiausvyra tenkino, bet optimistai amerikiečiai (antraip nebandytų nuolat gerinti pasaulio) sugalvojo romantinę komediją, kuri visada baigiasi gerai. Lietuviai jau atleido amerikonams, kad šie po karo jų neišvadavo, ir stengiasi visaip juos mėgdžioti. Prisipažinsiu, mane iki šiol stebina tokia tautos šizofrenija – gyventi Europoje ir siekti amerikietiškų idealų, kuriuos, bijau, dabar daugeliui įkūnija Kim Kardashian. Tačiau kai lietuviai imasi romantinių komedijų, kažkodėl matome „Moterys meluoja geriau“.
 
Edwardo Zwicko komedija „Meilė ir kiti narkotikai“ (BTV, 10 d. 21.30) rodo tragikomiškas farmacijos pramonės atstovo Džeimio (Jake Gyllenhaal) peripetijas, kai šis „Viagros“ atstovas įsimyli visišką savo priešingybę – žavią merginą, prietarų neturinčią dailininkę Megę (Anne Hathaway), sergančią Parkinsono liga. Filmas, beje, turi realų pagrindą, nes sukurtas pagal 2005 m. išleistą Jamie Reidy knygą „Hard Sell: The Evolution of a Viagra Salesman“. Nors gal ašarų filmo žiūrovams ir neteks gausiai lieti, savo terapinę funkciją filmas tikrai atliks – ko verta kad ir vienos pagyvenusios Parkinsono ligos aukos replika apie drebančias rankas, kuriomis daug geriau sekasi masturbuotis.

Stambulas, Havana ir pagarba rūdims

Apsilankius senutėje Venecijos bienalėje, kur sklando susidomėjimas muziejaus idėja, madingų meno vėjų galima važiuoti į Stambulą, kur rugsėjo 5 – lapkričio 1 dienomis kuratorė Carolyn Christov-Bakargiev kvies gilintis į tai, kas masiškai tyrinėta praėjusioje Venecijos bienalėje – nematomas bangas, vibracijas, gylius, sluoksnius ir kitus moksliškai ir mistiškai skambančius dalykus parodoje „Sūrus vanduo: minties formų teorija“ („Saltwater: a Theory of Thought Forms“). Parodoje dalyvaus daugiau kaip penkiasdešimt menininkų ir nemenininkų. Anotacijoje minimi vandenyno tyrinėtojai, neurologai. Projektas bus išplitęs mieste ir žada brėžti poetines ir politines, regimas ir neregimas koordinates netikėtose vietose. Carolyn Christov-Bakargiev meno pasauliui yra žinoma pirmiausia kaip kuratorė dirbusi prie kas dveji metai vykstančios parodos „dOCUMENTA (13)“ su tema „Žlugimas ir atkūrimas“ rodyta pačiose netikėčiausiose ir įvairiausiose Kaselio vietose. Daugiau apie Stambulo bienalę.

Iš paprastų dalykų

Neseniai pasibaigusio Kanų kino festivalio uždarymo ceremonijoje „Garbės šakelė“ už gyvenimo nuopelnus įteikta prancūzų režisierei, scenaristei, fotografei Agnès Varda. Ji – vienintelė tokį apdovanojimą pelniusi moteris. Gegužės 23 d. Kanuose vykusioje diskusijoje „Women in motion“ apie savo vietą kine režisierė sakė: „Mano problemos buvo ne kiną kuriančios moters, bet šiuolaikinio kino. Norėjau pakeisti meno viziją taip, kaip literatūroje ją pakeitė Jamesas Joyce’as ar Virginia Woolf. (...) Mane domino tik mintis kurti novatorišką ir laisvą kiną.“ Tačiau meniniai Varda eksperimentai kėlė visuomenei ir ypač moterims aktualius klausimus, nors pati režisierė savo feminizmą vadina subtiliu: „Kovojau už visas moterų teises, už kurias reikėjo kovoti, bet niekad nenorėjau tapti kinematografininke, atstovaujančia feminizmui. Aš buvau feministė gana subtiliu būdu. Panašiai kaip „Kleo nuo 5 iki 7“, kai mano herojė liaujasi matyti save kitų žvilgsniuose ir tampa moterimi, matančia save savo žvilgsnyje. Kitaip savimi tampa „Bastūnės“ herojė. (...) Sugebėjimai ir talentas nesusiję su lytimi. Svarbu ne tai, kad esi moteris, o tai, ką darai. Kurti laisvą kiną reiškia kurti paribiuose. Labai nustebau, kad gausiu apdovanojimą ir esu tuo patenkinta. Vyrai, gavę šį prizą anksčiau, uždirbo milijonus kino industrijai. Tad aš didžiuojuosi, kad apdovanojimą lėmė ne komercinė mano filmų vertė.“

Trys

Tai, kas matosi, t.y. kas nutapyta, atrodo per paprasta, kad būtų tiesa. Bet klasta ar apgaule to taip pat nepavadinsi. Čia mes matome užsimerkusį merginos veidą tarsi po vandeniu, peizažą su aukštu gaivališku dangumi ir raudona žeme, kelis „paprastus“ natiurmortus. Dramatiškiau atrodo tik „kraujuojanti ranka“. Bet gal ir tai yra sąmoningai klaidinanti dramos imitacija? Tikroji drama slypi kažkur anapus? Surizikuosiu klysti, pasivadinau vieną kitą paveikslą savo pavadinimais. Taip trys natiurmortai gavo vieną pavadinimą: „pusryčiai Entuziastų plente“. Visą ciklą pasivadinau „Imperijos likučiai“, „Atlantida“ ar panašiai... Dar stebina atlikimo profesionalumas, t.y. tai, kas norėta atvaizduoti, dera su autorės gebėjimu tai padaryti tiksliai ir be vargo, be techninių nesklandumų. Žiūrovui leidžiama suprasti, kad tai apgaulės, iliuzijų, nepasakymo iki galo tema, teikianti estetinį pasitenkinimą, nes yra įvaizdinta kokybiška tapybos kalba. Vaizduojami natiurmortuose daiktai (indai) yra etnografiniai, nutylint laikotarpį. Peizažuose rodomi dangūs ir žemės galimai turi konkrečias platumas ir ilgumas, bet žiūrovas paliekamas be „GPS“. Darbų koloritas aiškiai turi konkrečios, bet išnykusios ir nežinomos spalvinės kalbos tarmės požymių. Žodžiu, kažkur kažkada, Prano Juozapo imperijos pakrašty...

Nuobodulio iškankintos

Pamenu, per vieną kino filosofijos paskaitą prieš ketverius ar penkerius metus Nerijus Milerius skaitė ištrauką iš Gustave’o Flaubert’o romano „Ponia Bovari“ kaip montažo principo literatūroje pavyzdį. Skaitant Flaubert’o romaną galima rasti scenų, kuriose naudojama tada dar neegzistavusi kino kalba – skirtingų vietų ir laiko jungimas vienoje scenoje. Iškart aprašinėjami du įvykiai: dviejų skirtingose vietose skambančių balsų nuotrupos – apdovanojimus skelbiančio miestelio mero ir Emos Bovari meilužio suokimo. „Ponia Bovari“ jau ne kartą ekranizuota, naujausia versija – 2014 m. pasirodęs Sophie Barthes filmas, kuriame Emą suvaidino Mia Wasikovska. Flaubert’o romanas tiek daug kino dėmesio sulaukia ne tik dėl montažinių jo elementų, romano formulę pakeitęs kūrinys traukia savo novatoriškumu ir gyvumu.
 
Anne Fontaine „Džema Boveri“ („Gemma Bovery“, Prancūzija, 2014) – ne dar viena Flaubert’o ekranizacija. Naujausią režisierės filmą galima pavadinti adaptacijos adaptacija. Pascalio Bonitzero ir Anne Fontaine scenarijaus pagrindu tapo Posy Simmonds komiksas „Džema Boveri“. Simmonds Flaubert’o romanas buvo tik atspirtis papasakoti savo – britės moters, besistengiančios iš naujo pradėti gyvenimą su vyru Normandijoje, istoriją.

Šimtai šokančių princesių

Gegužės 24 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre parodytas Eglės Špokaitės baleto mokyklos spektaklis – dviejų veiksmų baletas vaikams pagal Piotro Čaikovskio muziką „Dvylika šokančių princesių“ – suteikė progą scenoje pasirodyti keliems šimtams pirmosios Lietuvoje privačios baleto mokyklos auklėtinių.
 
2010 m. baigusi baleto solistės karjerą, daugeliui XX–XXI a. sandūros žiūrovų Eglė Špokaitė išliks Prima ballerina assoluta, tačiau jos įtaka Lietuvos šokio menui sukurtais vaidmenimis neapsiriboja. 2009-aisiais kartu su Kristina Sliesoraitiene įkurta Eglės Špokaitės baleto mokykla nuo 2012-ųjų turi padalinį Kaune, mokykloje mokosi daugiau kaip 600 vaikų – tai reikšmingas klasikinio šokio sąjūdis, jau akivaizdžiai davęs vaisių. Parodomosios baleto pamokos, jaunųjų baleto šokėjų konkursai – tik dalis šios mokyklos veiklos, sėjančios meilės šokiui pradą tarp įvairaus amžiaus žmonių, kultivuojančios šokio meno suvokimą, prisidedančios prie jo įvaizdžio tvirtinimo bei estetinės kokybės puoselėjimo.
PUSLAPIS
IŠ
1003