Senoji Europa mėgo meilės istorijas, kurios baigiasi blogai. Tačiau prieš kelis šimtus metų, kai ėmė rastis masinė kultūra, jos ir tragedijos mišinys dar neatrodė nesuderinamas, todėl atsirado iki miesčionio lygio travestuota tragedija – melodrama. Holivudą iš pradžių ši pusiausvyra tenkino, bet optimistai amerikiečiai (antraip nebandytų nuolat gerinti pasaulio) sugalvojo romantinę komediją, kuri visada baigiasi gerai. Lietuviai jau atleido amerikonams, kad šie po karo jų neišvadavo, ir stengiasi visaip juos mėgdžioti. Prisipažinsiu, mane iki šiol stebina tokia tautos šizofrenija – gyventi Europoje ir siekti amerikietiškų idealų, kuriuos, bijau, dabar daugeliui įkūnija Kim Kardashian. Tačiau kai lietuviai imasi romantinių komedijų, kažkodėl matome „Moterys meluoja geriau“.
Edwardo Zwicko komedija „Meilė ir kiti narkotikai“ (BTV, 10 d. 21.30) rodo tragikomiškas farmacijos pramonės atstovo Džeimio (Jake Gyllenhaal) peripetijas, kai šis „Viagros“ atstovas įsimyli visišką savo priešingybę – žavią merginą, prietarų neturinčią dailininkę Megę (Anne Hathaway), sergančią Parkinsono liga. Filmas, beje, turi realų pagrindą, nes sukurtas pagal 2005 m. išleistą Jamie Reidy knygą „Hard Sell: The Evolution of a Viagra Salesman“. Nors gal ašarų filmo žiūrovams ir neteks gausiai lieti, savo terapinę funkciją filmas tikrai atliks – ko verta kad ir vienos pagyvenusios Parkinsono ligos aukos replika apie drebančias rankas, kuriomis daug geriau sekasi masturbuotis.
Dar viena optimistiška romantinė komedija, kurios personažai turi realius prototipus, – Michaelo Sucsy „Meilės priesaika“ (TV3, 8 d. 22.30). Ji apie porą, kuri per medaus mėnesį pateko į autokatastrofą. Skulptorė Peidž (Rachel McAdams) paniro į komą, o pabudusi nieko nebeprisiminė apie tuos gyvenimo mėnesius, per kuriuos sutiko, pamilo Leo (Channing Tatum) ir už jo ištekėjo. Ji prisimena tik tai, kas buvo iki raviolių kažkokiame italų restorane. Todėl vyrui teks iš naujo pažadinti žmonos meilę sau. Filmo kūrėjai, man regis, atsidūrė gana dviprasmiškoje situacijoje, nes juk visais būdais versti mylėti žmogų, kuris tau nieko nejaučia, gana keistas noras. Kita vertus, pagrindinė mintis paprasta ir todėl patiks visiems: reikia pasistengti įsiminti svarbiausias ir geriausias gyvenimo akimirkas, kad vėliau netektų galvoti apie raviolius.
Visai kitokią Rachel McAdams pamatysite Briano De Palmos filme „Nuodėminga aistra“ (TV1, šįvakar, 5 d. 22.50). Čia ji vaidina didelės reklamos kompanijos vadybininkę ir puikią manipuliuotoją Kristin, nusprendusią atkeršyti greitai karjeros laiptais kopiančiai bendradarbei Izabelei (Noomi Rapace). Šis filmas – prancūzų režisieriaus Alaino Corneau „Meilės nusikaltimo“ (2010), kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Kristin Scott Thomas ir Ludivine Sagnier, perdirbinys. Tai ne pirmas De Palmos perdirbinys, užtenka prisiminti kad ir „Žmogų su randu“. Tačiau režisierius neslepia, kad jam patinka žaisti kino konvencijomis, prisiminti Hitchcocką ir kitus meistrus, kurti postmodernistinių mįslių vėrinį, o kartu stebinti žiūrovus. Jo mėgstamos temos – vujerizmas, asmenybės susidvejinimas, liguisti tarpusavio santykiai – bus ir „Nuodėmingoje aistroje“, tačiau šįkart pagrindinis skirtumas tarp originalo ir perdirbinio – ne De Palmos iš pagrindų perrašytas scenarijus, o jo ironija. Ji vis dar nelabai prigyja pas mus, bet katalikams lietuviams, matyt, patinka žodis „nuodėmė“, antraip filmo platintojai neprilipdytų prie originalaus filmo pavadinimo „Aistra“ dar ir tradicinio jos apibūdinimo.
Algimanto Puipos 2007 m. filmas „Nuodėmės užkalbėjimas“ (LRT, 7 d. 21.50) – taip pat apie aistrą. Filmo, kurio scenarijų režisierius rašė kartu su rašytoja Jurga Ivanauskaite, herojės – vėl dvi moterys: kunigą įsimylėjusi žurnalistė Vika (Rasa Samuolytė) ir jos psichoterapeutė (Nelė Savičenko). Abi moterys kenčia, jaučiasi kaltos, yra nelaimingos, o jas supantis pasaulis pilnas absurdo ir nevilties. Režisierius prisodrina filmą sapnų ir siurrealistinių detalių, pabrėžiančių niūrią nuodėmės išgyvenimo persmelktą veikėjų realybės, kur sunkiausia būti savimi, atmosferą. Šiuo filmu LRT pradeda naują ciklą – sekmadieniais žada rodyti pastarųjų metų lietuvių filmus.
F. Gary Gray’aus filmo „Derybininkas“ (LNK, 10 d. 22.10) veikėjas Denis (Samuel L. Jackson) yra Čikagos policijos derybininkas, tad galėtų būti ir psichoterapeutas. Jis veda derybas su nusikaltėliais, teroristais, pagrobėjais. Tačiau jis pats taps pagrobėju, nes norėdamas įrodyti, kad nenužudė savo kolegos, paims įkaitais kelis žmones, tarp jų ir savo viršininką. Bet ar derėtis su Deniu pakviestas Krisas (Kevin Spacey) netaps pagrobėjo sąjungininku?
Du geri aktoriai visada suteiks pasakojimui apie policijos korupciją gyvybės, bet dabar daug populiaresni filmai, kur su neteisybe ir nusikaltėliais kovoja superdidvyriai. Apie tai ir „Žalioji širšė“ (LNK, 6 d. 22.10). Neskubėkite raukti nosies – šią parodiją 2011 m. sukūrė Michelis Gondry, prieš kurio poetišką ir apskritai begalinę fantaziją liks bejėgis bet koks banalus siužetas, ypač tas apie kompleksų ir vaikystės traumų iškankintą jaunuolį, kuris nori tapti superdidvyriu. Būtent toks yra girtuoklis ir mergišius Setho Rogeno personažas, iš tėvo, medijų magnato, paveldėjęs milijonus. Po tėvo mirties kartu su draugu Los Andželo gatvėse jie nusprendžia vykdyti teisingumą. Pagrindinį piktadarį – rusų psichopatą – suvaidino Christophas Waltzas.
Nors Holivude kurtas filmas ir buvo pavadintas režisierius nesėkme, pažiūrėti jį verta, nes Lietuvoje, regis, vis labiau pamirštama tai, ką Gondry „Žaliojoje širšėje“ įvardijo tiksliai: stiprūs išgyvenimai ir išeitį iš jų bandantys rasti žmonės – ne tik jaudinantys ar dramatiški, bet dar ir juokingi gyvenimo personažai. Juk kiekvienas psichoterapeutas patvirtins, kad svarbiausia – pasižiūrėti į save iš šalies.
