7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Pažintis su Alfonsu Dargiu

Linksmas veidelis, liūdnas veidelis. Linksmas ir vėl liūdnas... Aiški skirtis tarp jausmų – laimės ir liūdesio, džiaugsmo ir skausmo bei kitų priešpriešų. Jokio susiliejimo, jokio persipynimo. Žiūriu ir aiškiai jaučiu dailininko nuotaikas kūrybos momentu. Maži įsivaizduojami personažai perteikia jau buvusius dailininko ir kuria naujus žiūrovo pojūčius. Dailininkas – Alfonsas Dargis, o žiūrovas – aš, tu, jis, ji...
 
Alfonsas Dargis – XX a. lietuvių išeivijos dailininkas, kilęs nuo Mažeikių. Mokėsi jis Kauno meno mokykloje kartu su mums gerai žinomais to meto dailininkais, pas tokius pat iškilius mokytojus (Adomą Galdiką, Stasį Ušinską ir kitus). Paskui, gavęs Lietuvos valstybės stipendiją, tęsė mokslus Vienos dailės akademijoje ir, kas ten žino, jei ne vėlesnė emigracija už Atlanto, gal jo pavardė dabar būtų XX a. Lietuvos dailės istorijos tomuose. O kol taip nėra, ją galima išvysti Vytauto Kasiulio dailės muziejuje, parodoje „Alfonsas Dargis: vaizduotės užrašai“. Čia eksponuojamos jo kompozicijos, sukurtos 5–9-uoju dešimtmečiais. Darbai dviejų rūšių – medžio raižiniai ir plonasluoksnė eksperimentinė tapyba. Tačiau juos jungia viena tema – žmogus ir painus jo vidinis pasaulis. Atrodytų, įprasta ir dažnai nagrinėjama tematika, tačiau darbai anaiptol nepaprasti. Dargį veikė primityvusis menas, taip pat lietuvių tautodailė, mitinis pasaulis ir naujos modernizmo srovės. Visa tai jungdamas jis sukuria keistus ir nematytus personažus. Jie man primena mažus Natalijos Gončarovos akmens „bobų“ (pvz., paveikslas „Veidai porceliane“, 1976, – sudvigubinta toteminė skulptūrėlė, nutapyta plonyčiu dažų sluoksniu, visa virpanti ir skleidžianti šiltas spalvas) ir lietuvių mitologijos miško monų (paveikslas „Be pavadinimo“, 1976, kur vaizduojami du žali vaikai didelėmis išsigandusiomis akimis ir sučiauptomis lūpomis) hibridus.

Kovojant už išlikimą

Dokumentinio filmo „Kartą mano motina“ (LRT kultūra, 15 d. 19.30) režisierė Sophia Turkiewicz įtikina, kad nepažįstame savo tėvų. Jos filmas atsirado iš noro suprasti, kodėl prieš daugelį metų motina ją atidavė į prieglaudą. Mama Helena gimė prieškario Lenkijoje, ji patyrė našlaitės ir benamės dalią, paauglė atsidūrė Gulage, pabėgo, atsidūrė Azijoje, klajojo po pasaulį, kol iš tuometinės Rodezijos atvyko į Australiją. Čia ir gimė Sophia. Atkurdama motinos biografiją audringos XX a. istorijos fone, režisierė gilinasi į aplinkybes, kurios nulėmė abiejų moterų likimą. Žiūrint filmą kyla daug klausimų. Ar ji sugebės atleisti motinai? Ar vaikai gali vertinti tėvų pasirinkimą, ypač jei jis buvo daromas ekstremaliomis aplinkybėmis? Ar tik aplinkybės kaltos?
„Kartą mano motina“ – pirmasis dokumentinis Turkiewicz filmas. Iki tol ji dažniausiai kūrė televizijos filmus. Režisierė sugeba įtraukti žiūrovus į pasakojamą istoriją, jungia archyvinę medžiagą, motinos prisiminimus ir kelionių į vietas, susijusias su motinos klajonėmis, kadrus. Bet kartu tai ir filmas apie kovą už išlikimą.

Praeities prisiminimai

Kiekvienais metais Vilniaus festivalis pakviečia klausytojus į kokį nors įdomų džiazo koncertą. Šį kartą tai buvo pažintis su Martinikoje gimusiu, Prancūzijoje gyvenančiu džiazo pianistu, kompozitoriumi Grégory Privat ir jo grupe. Prisipažinsiu, apie šį muzikantą nedaug buvau girdėjęs, todėl dar iki koncerto įnirtingai puoliau domėtis jo muzika ir gyvenimu. Radau daug įvairiausių jo muzikos įrašų su skirtingomis grupėmis ir pavieniais muzikantais įvairiuose klubuose, koncertų salėse. Sužinojau, kad šis menininkas pirmąsias muzikines žinias gavo iš savo tėvo, Malavoi stiliaus pianisto. Groti ir komponuoti Grégory pradėjo dar mokykloje, kur įgijo klasikinės muzikos žinių. Vėliau pamėgo džiazo improvizaciją, studijavo inžineriją Tulūzoje ir pradėjo koncertuoti solo bei su ansambliais džiazo klubuose. Norėdamas tobulėti, dalyvavo keliuose rimtuose festivaliuose ir konkursuose, tokiuose kaip Montrė džiazo festivalis, Martialo Solalo džiazo pianistų konkursas ir kt. Tuomet pradėjo formuotis G. Privat improvizacijos metodas ir savitas kompozicijų stilius, o prie to ryškiai prisidėjo dažnas muzikavimas Paryžiaus klubuose, kas atsispindi jo pirmajame albume „Ki koté“ (2011).
 
Į Vilnių Grégory Privat atvyko su grupe muzikantų, iš kurių man labiausiai patiko čekų kilmės kontrabosininkas Jirži Slavikas. Jis šiuo instrumentu pradėjo groti Romoje, studijavo Londono karališkojoje muzikos akademijoje, yra laimėjęs daug garbingų apdovanojimų, gyvena Paryžiuje, kuria ir atlieka džiazo muziką. Gaila tik, kad Vilniaus koncerte jam nebuvo suteikta didesnių solinių epizodų, nes tai įdomus muzikantas, kuris galėtų maloniai paspalvinti kūrinius. Beje, sprendžiant iš įrašų, šis muzikantas puikiai groja įvairiausių stilių kompozicijas solo ir duetu, gražiai dainuoja etninę muziką, pritardamas sau kontrabosu.

Nerami Vinco Kisarausko mūza

Niekada nemėgau Lietuvos sovietinio modernizmo dailės. Tiesą sakant, ir XX amžiaus istorija iki praėjusių metų neatrodė pernelyg įdomi – visad skaičiau ją kaip agresyvių ir susireikšminusių žmonių tekstą, neigiantį moteris, tradicijas ir patį save. Todėl tikriausiai kiek paradoksalu, kad savo baigiamajam darbui nutariau pasirinkti Vinco Kisarausko (1938–1988) kūrybos analizę, nors nei jo darbai, nei laikotarpis visai nežavėjo. Lemtingas pasisveikinimas su dailininku įvyko tiriant antikos mitų raišką avangardo dailėje, kai dėstytojas Fabrice’as Flahutezas pasiūlė antikos ieškoti ten, kur jos tikrai nesitikėjau rasti, – futurizme. Tyrimo metu labai domėjausi italų metafizinės tapybos kūrėju Giorgio de Chirico – mįslingoje, įtampos kupinoje erdvėje dažnai tapiusiu neramias mūzas, vienišus apolonus ir ariadnes. De Chirico tradicinių vertybių ilgesys ir nostalgija meninei Italijos šlovei man susisiejo su nerimastinga Kisarausko kūrinių atmosfera ir noru sovietmečiu išsikirsti langą į kitą – Vakarų pasaulio erdvę. Jo kūrinys „Išsigandęs miestas“ (1975) atrodė kaip De Chirico mūzų parafrazė, kai jos, tarsi įkalintos postamentuose ir šarvuose, stovi antikinės architektūros fone. Vėliau sužinojau, kad su De Chirico Kisarauską siejo ir daugiau Lietuvos dailėtyrininkų, tačiau tik įžvelgdami formalių italų neorealizmo bruožų. Taigi, šis paraštinis dailės ir dailėtyros klausimas – antikos mitai ir modernizmo ikonografija – tapo akstinu analizuoti Kisarausko kūrybą, kurios retrospektyvą „Pasisveikinimas su laiku“ (kuratorė Milda Žvirblytė) dar galima pamatyti Nacionalinėje dailės galerijoje. Šalia pristatomas ne tik istorinis, bet ir asmeninis žvilgsnis – Aistės Kisarauskaitės parengta paroda „124 fotografijos ir keli daiktai iš Vinco Kisarausko archyvo“.

Žvilgsnis į Lietuvą

Sekmadienį baigėsi 55-asis Krokuvos kino festivalis, pristatęs specialiąją programą „Žvilgsnis į Lietuvą“. Ta proga Krokuvoje buvo surengta konferencija, skirta dokumentinių filmų gamybai Lietuvoje, lietuvių kino platinimui bei Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui. Susitikime dalyvavo Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas, režisierius Audrius Stonys, prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė, Asta Tumaitė iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, kino kritikė Izolda Keidošiūtė (LRT) ir VDFF atstovė, „Skalvijos“ kino centro direktorė Vilma Levickaitė.
 
Pasak „Gazeta Wyborcza“ Krokuvos priedo, Rolandas Kvietkauskas susitikime sakė: „Mums svarbiausia yra žiūrovai, nes jų dėka filmų gamyba turi prasmę. Mūsų centras remia lietuvių kinematografijos raidą, rūpinasi parama pradedantiesiems prodiuseriams, bet daugiausia dėmesio skiria profesionaliam pasirengimui kinematografininko profesijai. Džiaugiuosi, kad lietuvių pasiūlymai rodomi čia, Krokuvoje, ir užtikrinu, kad ateinančiais metais tęsime ciklą „Focus on Lithuania“ kitose šalyse“.

LNOBT jau skelbia naują 2015–2016 m. sezoną: penkios premjeros ir Lietuvos baleto jubiliejus

 

 
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras jau skelbia naują 2015–2016 m. sezoną. 
 
Nuo rugsėjo iki kitų metų gegužės teatras kvies į kone 150 renginių. Visų jų datos ir pavadinimai skelbiami LNOBT tiklalapyje, o nepasimesti įvairovėje padės keletas svarbiausių būsimojo sezono gairių, kurias spaudos konferencijoje nubrėžė LNOBT generalinis direktorius Gintautas Kėvišas.
 
„Manon“, „Eglė žalčių karalienė“, „Bohema“, „Don Karlas“ ir „Don Kichotas“ – tai penkių naujojo sezono premjerų pavadinimai. (Kitą vasarą bus ir šeštoji premjera, bet apie ją kalbėti dar ankstoka.) Gruodį Lietuvos baletas iškilminga Baleto savaite minės savo 90-metį. Numatyti ir penki koncertai.   
 
Naująjį sezoną rugsėjo 18 d. pradės Jules’io Massenet operos „Manon“ premjera. Tai LNOBT, San Francisko ir Tel Avivo operos teatrų koprodukcinis spektaklis. 
„Manon“ Lietuvoje – beveik pamiršta opera, Vilniuje ji buvo statyta daugiau nei prieš pusšimtį metų. Tuo tarpu „prancūzų operos tradicijai būdingas tam tikras rafinuotumas, savita estetika“, – sakė LNOBT vadovas. Ją perprasti atlikėjams bene geriausiai padėtų prancūzų statytojai. Tad spektaklio muzikos vadovas – Lietuvoje ne kartą dirigavęs žinomas prancūzų dirigentas Cyrilas Dyderichas, režisierius Vincent’as Boussard’as (jis yra ir kostiumų dailininkas). 
 
O apie tai, kad teatras jau ruošiasi artimiausiai premjerai, paliudijo naujojo sezono pristatymą pradėjusi solistės Viktorijos Miškūnaitės atlikta Manon arija (akompanavo Audronė Juozauskaitė). 

Su humoru – apie rimtus dalykus

Nuo birželio 11 d. Vilniuje veikia iškart dvi garsaus austrų menininko Erwino Wurmo personalinės parodos. Šiuolaikinio meno centre eksponuojamas vienas didžiausių jo sukurtų skulptūrinių objektų – „Siauras namas“, parodoje „Interpretacija“ galerijoje „Vartai“ – skulptūros ir jų nuotraukos, tarp kurių – pasaulinę šlovę menininkui pelniusių „Vienos minutės skulptūrų“ atvaizdai. Meno kritikai tituluoja Erwiną Wurmą poparto atstovu, siurrealistu, konceptualiu pokštininku. Jo skulptūros – išpūsti, suploti ar kitaip „deformuoti“ įprasti daiktai – drabužiai, automobiliai, namai – iš pirmo žvilgsnio išties atrodo absurdiškos ir juokingos, nors menininko intencijos rimtos: pažvelgti į kasdienybę kitokiu rakursu ir panaikinti įprastas, savaime suprantamas daiktų reikšmes. „Mane domina kiautas, formų ir kūnų įpakavimas“, – teigia menininkas, siūlydamas savitas tradicinės skulptūros sampratos interpretacijas.
 
Gilintis į skulptūros esmę ir jos raiškos galimybes Erwinas Wurmas pradėjo studijų Vienos meno akademijoje metais. Iš pradžių jis norėjo studijuoti tapybą, bet išlaikęs stojamuosius egzaminus buvo priimtas į skulptūros katedrą. „Įstojęs pradėjau galvoti apie tai, kas šiandien gali būti skulptūra. Tai nuvedė mane prie apmąstymų apie tuštybę, galimybes ir tūrius – fundamentalias skulptūros savybes“, – prisimena jis. Anot Wurmo, skulptūra – tai visų pirma tūrio menas, taigi bet koks tūrio padidėjimas ar sumažėjimas – kad ir žmogaus svorio metimas – gali būti laikomi skulptūros raiškos forma, o pagrindinė skulptoriaus užduotis – pridėti arba atimti tūrio. Vadovaudamasis šiuo principu, jis ir pradėjo kurti. Iš pradžių – iš panaudotų, rastų arba itin pigių medžiagų: išmestų medienos ir metalo atraižų, senų skardinių, dėvėtų savo ir kitų žmonių drabužių. Ilgainiui pradėjo mąstyti apie tai, kad tokios medžiagos ir daiktai neatsiejami nuo juos naudojusių žmonių istorijų, jausmų, aistrų, kasdienių išgyvenimų, o tai savo ruožtu susiję su socialiniu kontekstu. Tokie svarstymai gali pasirodyti kiek banalūs, bet liečia egzistencinius gyvenimo klausimus. Būtent tai domina menininką: kaip sujungti tarytum banalų turinį, kiekvienam žmogui rūpimus klausimus ir viską perteikti lengvai atpažįstamais pavidalais. „Noriu atkreipti dėmesį į rimtus dalykus, bet padaryti tai lengva forma. Net kai kalbame, pavyzdžiui, apie ligą ar tragediją, turėtų būti įmanoma pasakoti apie tai lengvai“, – sako Erwinas Wurmas.    

Barokas ir minimalizmas: priešprieša ar derinys?

Devynioliktojo Vilniaus festivalio pradžios koncertas buvo ryškus ir labai šventiškas, prilygęs, pasak Laimutės Ligeikaitės, iššautam šampanui. Pritariu, kad, greta šventiško susižavėjimo, jis sukėlė ir prieštaringų pamąstymų. Juos aname savaitraščio numeryje muzikologė išsamiai aptarė. Svarbiausias man iškilęs klausimas – už kokias vertybes ateityje guldys galvą jaunoji akademinį muzikinį išsilavinimą įgijusi atlikėjų karta, apie ką savo koncertuose bylos muzikos mėgėjams? Turbūt klausiusieji koncerto supranta, kad turiu omenyje pirmąsyk šiame, viename svarbiausių sostinės festivalių, pasirodžiusį Gedimino Gelgoto vadovaujamą ansamblį NIKO, gyvuojantį beveik dešimtį metų ir koncertuojantį Lietuvoje bei užsienyje.
 
Antrajame festivalio koncerte, įvardytame kaip mandolinos ir orkestro šventė, tokio masto kaip NIKO naujovių nebuvo, tačiau ir be jų koncertui užteko ir intrigos, ir turiningo meniškumo. Didžiausia intriga, žinoma, tapo mandolinos, kaip solinio instrumento, atsiradimas filharmonijos scenoje. Klasikinės muzikos koncertuose būta įvairių soluojančių instrumentų, tačiau mandolinos – niekuomet. Atmintyje gyvas prisiminimas, kai pirmajame Vilniaus festivalyje Mstislavo Rostropovičiaus diriguojamam Sergejaus Prokofjevo baletui „Romeo ir Džuljeta“ reikalingų keturių mandolinininkų teko ieškoti Baltarusijoje. Regis, Lietuvoje jų iki šiol neturime.

Vaizdų evoliucija

Neslėpsiu – mane nepaprastai džiugina ši nauja mada lietuvių teatre vaikams – jungti meną ir mokslą. Po išskirtiniu įvykiu tapusio „Kosmoso+“ Nacionaliniame dramos teatre ir gerokai kuklesnio užmojo, tačiau originalios „Linksmosios Einšteinio laboratorijos“ (rež. Sigita Pikturnaitė) Rusų dramos teatre sulaukėme dar vieno „mokslo populiarinamojo“ spektaklio – „Evoliucijos“ „Lėlės“ teatre.
 
Jauna kūrėjų komanda – režisierius ir scenarijaus autorius Šarūnas Datenis, dailininkai Antanas Dubra, Vladas Suncovas ir Artiomas Brančelas, animatorius Justinas Vencius ir muzikos autorė Severija Janušauskaitė – su regimu įkvėpimu ėmėsi pasakojimo apie Žemės ir gyvybės atsiradimą. Nuostabu, kad šį pasakojimą pavyko sutalpinti Mažojoje „Lėlės“ salėje. Čia įkurta miniatiūrinė laboratorija, slepianti pačias įvairiausias lėlių ir objektų teatro galimybes. Šiuo požiūriu „Evoliucija“ tikrai išradinga ir turtinga: vaizdo projekcijos derinamos su rankomis sukonstruotais, iškirptais, nupieštais, suklijuotais objektais, mažutės detalės – su gigantiškomis lėlėmis arba vaidinančiais žmonėmis.
 
Spektakliui pasirinkta paskaitos forma, tačiau informacija pateikiama visiškai kitaip nei, sakykime, „Kosmose+“. Mokslo faktai ir žinios (jas, beje, reikėtų kruopščiau atrinkti ir patikrinti) čia greičiau yra pretekstas rastis TEATRUI – kartais originaliam, o kartais labai tradiciniam. Aktoriams reikia pavaidinti, jie negali būti tiesiog lektoriaus, ekscentriškojo mokslininko, pagalbininkai. Todėl aktoriams Imantui Precui, Indrei Liutkevičiūtei ir Karoliui Algimantui Butvidui sugalvojami jaunesniųjų mokslo darbuotojų vaidmenys. Na, gerai, bet kodėl jie tokie nelaimingi? Suprantu, kad tai, matyt, tėvams skirta užuomina apie akademinę karjerą ir hierarchiją, bet ką tos nepatenkintos veido išraiškos sako vaikams? Tiesa, aktoriai turi ir kitų, naudingesnių užduočių. Ypač efektingas priešistorinės žuvies, virstančios ropliu, pasirodymas. Dailininkams, sukūrusiems įspūdingus kostiumus ir kaukes (spektaklyje taip pat pasirodo žmogaus dydžio beždžionė), pavyko apskaičiuoti mažųjų žiūrovų reakcijas, svyruojančias tarp siaubo, susižavėjimo ir nuostabos.

Kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui

Balandžio 24 – gegužės 31 d. Vengrijos sostinėje veikė didžiulis renginys: „Off-Biennale Budapest“. Pavadinimas aiškinamas kaip sąmoninga šalikelė, naujo kelio pasirinkimas. Tai ne „anti-“, „sub-“, „neo-“, „trans-“ ar „post-“, nes siekiama ne diskutuoti su tuo, kas nebetenkina, o sukurti kitą kokybę nei gali pasiūlyti valdžia, anot organizatorių, vis dažiau kišanti nagus į kultūrinį gyvenimą. Be atlygio dirbo milžiniška komanda (daugiau kaip 200 menininkų, įvyko 180 renginių, prie jų dirbo per 600 žmonių), nei atidaryme, nei uždaryme politikai pasisakyti nepakviesti, vengta „valdžiai priklausančių“ erdvių. Be pagrindinio tikslo – susigrąžinti laisvę ir meną suvokti daugiau nei dekoratyviai, antras siekis buvo skatinti nevalstybinio finansavimo būdus, infrastruktūrą. Daugiau informacijos.
 

Indų kilmės Londone gyvenantis labai žymus ir prancūzų mėgstamas skulptorius Anishas Kapooras teigia, kad „šen bei ten išdėlioti objektus nieko nereiškia. Aš siekiau sugriaut pusiausvyrą ir prisikviesti chaosą. Ir tuo pat metu išsaugoti vientisumą su istorine aplinka, o tai ir sudėtingiausia.“ Gal abstrakčios išvaizdos skulptūra „Gašlus kampelis“ („Dirty Corner“) Versalio soduose vargu ar sukeltų daug nerimo, ypač Prancūzijoje, tačiau neformalus pavadinimas („Karalienės putė“) suteikė progą žodinėms kovoms. Diskutuojama, ar skulptūra turi panašumo į vaginą, ar į karalienės vaginą, ar čia turime galvoti apie po giljotina gyvenimą baigusią Mariją Antuanetę? Dešinieji respublikonai purkštauja, o dienraštis „Le Parisien“ („Paryžietis“) Kapoorą apibūdiną kaip genialų provokatorių.

PUSLAPIS
IŠ
1003