Pamenu, per vieną kino filosofijos paskaitą prieš ketverius ar penkerius metus Nerijus Milerius skaitė ištrauką iš Gustave’o Flaubert’o romano „Ponia Bovari“ kaip montažo principo literatūroje pavyzdį. Skaitant Flaubert’o romaną galima rasti scenų, kuriose naudojama tada dar neegzistavusi kino kalba – skirtingų vietų ir laiko jungimas vienoje scenoje. Iškart aprašinėjami du įvykiai: dviejų skirtingose vietose skambančių balsų nuotrupos – apdovanojimus skelbiančio miestelio mero ir Emos Bovari meilužio suokimo. „Ponia Bovari“ jau ne kartą ekranizuota, naujausia versija – 2014 m. pasirodęs Sophie Barthes filmas, kuriame Emą suvaidino Mia Wasikovska. Flaubert’o romanas tiek daug kino dėmesio sulaukia ne tik dėl montažinių jo elementų, romano formulę pakeitęs kūrinys traukia savo novatoriškumu ir gyvumu.
Anne Fontaine „Džema Boveri“ („Gemma Bovery“, Prancūzija, 2014) – ne dar viena Flaubert’o ekranizacija. Naujausią režisierės filmą galima pavadinti adaptacijos adaptacija. Pascalio Bonitzero ir Anne Fontaine scenarijaus pagrindu tapo Posy Simmonds komiksas „Džema Boveri“. Simmonds Flaubert’o romanas buvo tik atspirtis papasakoti savo – britės moters, besistengiančios iš naujo pradėti gyvenimą su vyru Normandijoje, istoriją.
Prancūziškos kepyklėlės savininko Martino (Fabrice Luchini) balsu filme retrospektyviai pasakojama viena Džemos Boveri (Gemma Arterton) gyvenimo atkarpa. Mielasis kepėjas į pasakojimą vis įterpia savo prisiminimus ir jausmus, nes nuo pat pirmo susidūrimo su Džema ir Čarlzu Boveri akylai stebi naujuosius kitapus gatvės įsikūrusius kaimynus ir susižavi jaunąja brite. Po Džemos mirties Martinas randa jos dienoraštį ir tarsi literatūrinis pasakotojas stengiasi suprasti, kaip ir kodėl pasikartojo jo gyvenimą pakeitusios ir niekaip nepamirštamos Flaubert’o knygos „Ponia Bovari“ siužetas.
Intelektualumo šios komedijos humorui suteikia būtent nuorodos į Flaubert’ą. Tiksliau, juokingi atitikimai ir iš naujo šiuolaikinės kasdienybės kontekste atrandamas klasikinis kūrinys. Juokingi vietinių gyventojų ir naujakurių britų dialogai, jų bandymas išmokti prancūziškus bandelių pavadinimus. Fontaine pabrėžia britų kaprizus bei jų požiūrį į prancūzų duoną, sūrius ir, aišku, Normandijos peizažus.
„Ponia Bovari“ XIX a. viduryje sukėlė skandalą, bet „Džema Boveri“ jau nieko nestebina, tad ir žanras čia pasirinktas atitinkamas. Juk tikrai nieko nepriblokš, kad kepėjas Martinas tyliai įsimyli jam taip smarkiai primenančią Emą Bovari anglę, nenustebins Džema ir jos santykiai su vyru, jos nusivylimai ir susižavėjimai. Nekeistas ir Džemos nuobodulys, tačiau tai ir yra tas akcentas, susiejantis veikėją su šiais laikais. Pasklaidžius populiariuosius Lietuvos žurnalus ar panaršius didžiuosiuose naujienų portaluose, susidaro įspūdis, kad tokių nuobodžiaujančių Džemų ar Martinų gausu ir aplink mus. Kai lietuviški leidiniai mirga pompastiškomis suknelėmis arba vietinių dizainerių kolekcijų pristatymais, kuriuos atspindint akcentuojama tik viena kūno dalis, tinkamiausia taktika tampa skandalingumo nukenksminimas, savotiškas nuskandalinimas. Deja, tokios taktikos filmas nesuteikia, tai gali atlikti pats žiūrovas, stebėdamas neįtikėtinai saldžią ir švytinčią Gemmą Arterton.
„Džemos Boveri“ kino kalba gramatiniu išradingumu neprilygsta literatūros kūriniui. Kamera dažniausiai taip pat vangiai kaip ir Džema dairosi aplink save, svajingai ir tingiai džiaugiasi Normandijos peizažu, apžiūrinėja gyventojus ir klausosi jų šmaikščių replikų apie gyvenimą Prancūzijoje ir įvairias pasaulio aktualijas. Tačiau šiuo atveju tarsi ir nereikia ieškoti novatoriškų sprendimų, nes gana greitai supranti filmo autorių intencijas – ekranizuoti Posy Simmonds komiksą, suteikti klasikiniam Flaubert’o kūriniui naują kontekstą ir pralinksminti atėjusius į kino salę žiūrovus. Komedijos žanras neturėtų būti nuvertinamas – norint suręsti gerą ir įtaigią komediją reikia didžiulių pastangų ir išradingumo. Filmo „Džema Boveri“ humorui vis dėlto pritrūksta aštrumo, gana silpna, pritempta ir filmo išvada.
„Džema Boveri“ – šilta ir skaniai kvepia kaip tos prancūziškos bandelės Martino kepykloje. Ji puikiai tinka norintiems praleisti ramų vakarą su kino filmu, prisiminti, kas buvo Ema Bovari ir susipažinti su jos variacija šiuolaikiniame pasaulyje Džema. Bet iš komedijų laukiantys šiek tiek daugiau nei ragelio, net puikiai iškepto, gali likti alkani, nes filmo pavadinime slypinti nuoroda į Flaubert’o romaną nebūtinai pateisins lūkesčius.
