7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Trys

Kristinos Stančienės pokalbis su Jonu Vaitiekūnu apie tris VDA tapybos katedros absolventes

Kristina Stančienė
Nr. 22 (1128), 2015-06-05
Dailė
Monika Kornilova, iš ciklo „ID paieškos“. 2015 m. M. Kornilovos nuotr.
Monika Kornilova, iš ciklo „ID paieškos“. 2015 m. M. Kornilovos nuotr.
Jonai, manau, skaitytojams reikia šiokio tokio įvado. Taigi, tos trys – tai daugeliui dar visai nežinomos VDA tapybos katedros absolventės Vita Opolskytė, Monika Kornilova ir Auksė Miliukaitė. Jas suvieniję aspektai netikėtai tapo trijulės atpažinimo ženklais, tarsi „uniforma“ trims... Tiesa, iš pradžių jos buvo dviese – Vita ir Monika mokėsi Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Vėliau VDA prie jų „priaugo“ ir Auksė. Vienu metu šis trejetas net kūrė kolektyviai. Vis dėlto – ar galima jų kūryboje pastebėti Justino Vienožinskio / Simono Konarskio dailės mokyklos pėdsaką?
Tai skamba tarsi perspėjimas ant saulėgrąžų pakelio: „galimi rūkytos dešros pėdsakai“. Negali atmesti tokios galimybės. Bet itin atpažįstamo formos ženklo, kurį VJVDM absolventas nusineštų į akademiją, nėra. O tai ir yra skiriamasis požymis – formos šablono nebuvimas. Sakyčiau, tai – kokybės ženklas. Dvi iš aptariamų studenčių, Vita Opolskytė ir Monika Kornilova, mokėsi VJVDM. Tačiau mokykla 1995-aisiais, 2005-aisiais ar 2015-aisiais yra vis kitokia, ji kinta sulig metais, mokytojais, tam tikrais kaitos momentais. Skirtingos ir klasės, arba mokinių „laidos“, nelygu kokia publika susirenka. Taigi, užmigęs pusvalandžiui 13-oje auditorijoje, gali atsibusti 15-oje arba 313-oje studijoje VDA. Galima pasakyti ir taip: Vienožinskio mokykloje matosi VDA pėdsakas: VJVDM mokiniai, sumanę ateityje studijuoti VDA, ima stebėti akademiją, pasitempia ir daugiau iš savęs reikalauja. Tad čia aiškiai matau „pėdsaką iš ateities“ arba akademijos pėdsaką mokykloje. Mokytojai, mokiniai bei studentai, vaikščiojantys tarp mokyklos ir akademijos, palieka savo pėdsaką abiejose įstaigose.
 
Ar buvimas trise yra bėda, ar privalumas? Kitaip tariant, ar studenčių kūryboje grupinė veikla verta dėmesio, aptarimo tiek pat, kiek jų tapyba atskirai viena nuo kitos? Gal yra žinių apie kiekvienos iš autorių dalį bendroje kūrybinėje veikloje? Be to, ar, tavo nuomone, šis trejetas kuo nors ypatingas, kitoks, geresnis už likusią šiųmečių bakalaurų kurso dalį?
Nėra jos kažkuo ypatingos. Normalios studentės. Darbščios. Kūrybingos. Išradingos. Narsios. Jos jos jos... Nuolat kalbu kaip apie tris. Ir ne be reikalo, nes dalį kūrybinio projekto atliko kartu, veikė organizuotai, iš anksto susitarusios. Čia apie jų sukurtą „salioną, saliūną, saloną“ (vadovas Kostas Bogdanas). Atsimenu tris atvejus: peržiūrą VDA, kurioje buvo pristatyta „Knyga“, susitikimą soduose prie Naujosios Vilnios (kuriame nedalyvavau) ir vakarą „Vartų“ galerijoje aplink apskritą stalą. Pačią šių veiksmų prasmę, motyvus galima nuspėti, jų yra gal keletas. Tai saugaus atstumo iki pagrindinės disciplinos – Tapybos – susikūrimas. Taip veikiama kaip prieš kokį svarbų darbą, kuris kiek neaiškus ir baugina – dar gėles reikia palaistyt, šunį pašukuot... Tai moteriškos „natūros“ ženklai: atseit, aš čia nieko... šiaip tik... sagą persiūsiu, išvirsiu ką nors. O iš tikro viskas persunkta burtais. Galima sakyti: „mes čia administruojam tokį didelį salioną“, kur atsiras vietos ir keliems paveikslėliams. Tokiu būdu ir „tapyba“, ir „salionas“ yra zonos, objektai, kuriuos galima tirti, stebėti atsitraukus, modeliuoti, įvardinti, apžaisti. Be to, dar yra institucijų naudojamas „elektrinis piemuo“, nustatantis tapybos, meno ribas. Jis išjungtas, bet, peržengęs anapus nurodytų ribų, tiesiog žinai, kur grįžti. Taip atsitiko ir šioms autorėms. Sugrįžo visos, vėl po vieną, ir tapo jos gerai, smagiai pasibasčiusios. Atsirado tapybos darbų su aiškia autoryste.
 
Taigi, pakalbėkime apie kiekvieną iš jų atskirai. Tarkime, Monika Kornilova...
Tai, kas matosi, t.y. kas nutapyta, atrodo per paprasta, kad būtų tiesa. Bet klasta ar apgaule to taip pat nepavadinsi. Čia mes matome užsimerkusį merginos veidą tarsi po vandeniu, peizažą su aukštu gaivališku dangumi ir raudona žeme, kelis „paprastus“ natiurmortus. Dramatiškiau atrodo tik „kraujuojanti ranka“. Bet gal ir tai yra sąmoningai klaidinanti dramos imitacija? Tikroji drama slypi kažkur anapus? Surizikuosiu klysti, pasivadinau vieną kitą paveikslą savo pavadinimais. Taip trys natiurmortai gavo vieną pavadinimą: „pusryčiai Entuziastų plente“. Visą ciklą pasivadinau „Imperijos likučiai“, „Atlantida“ ar panašiai... Dar stebina atlikimo profesionalumas, t.y. tai, kas norėta atvaizduoti, dera su autorės gebėjimu tai padaryti tiksliai ir be vargo, be techninių nesklandumų. Žiūrovui leidžiama suprasti, kad tai apgaulės, iliuzijų, nepasakymo iki galo tema, teikianti estetinį pasitenkinimą, nes yra įvaizdinta kokybiška tapybos kalba. Vaizduojami natiurmortuose daiktai (indai) yra etnografiniai, nutylint laikotarpį. Peizažuose rodomi dangūs ir žemės galimai turi konkrečias platumas ir ilgumas, bet žiūrovas paliekamas be „GPS“. Darbų koloritas aiškiai turi konkrečios, bet išnykusios ir nežinomos spalvinės kalbos tarmės požymių. Žodžiu, kažkur kažkada, Prano Juozapo imperijos pakrašty...
 
O man, pasikalbėjus su autore, atsivėrė mintis, kad ji tapyboje ieško, banaliai kalbant, savo šaknų, identiteto. Užsiminė apie tautiškai mišrią savo šeimą, tad tie natiurmortų artefaktai taip pat yra ne tik „etnografiški“, bet ir asmeninių istorijų dalyviai... Be to, Monikos tapybos darbai savo vos juntamomis jungtimis ir kartu visai autonomiškais, atsietais vienas nuo kito motyvais kažkuo primena... rašymą. Kaip tik tą jaudinančią, kartais erzinančią ir sekinančią fazę, kai objektas jau yra priešais rašantįjį, tačiau pradinėje proceso stadijoje pažyra paskiros, „nesuklasifikuotos“ mintys. Visos jos apie tai, tačiau jų dar nejungia aiškios struktūros, schemos. Ši kūrybos stadija taip pat labai žavi, kartu – efemeriška, laikina, bet kada galinti įgyti aiškesnę formą, pavidalą.
Gerai, o juk šioje trijulėje yra ir dar viena klajotoja – Auksė... Pakalbėkime apie ją.
Tai, kas Auksės nutapyta ir nupiešta, panašu į kelionių dienoraštį. Keliaujama po kultūras. Ir po „normalų“, fizinį pasaulį. Kadangi visi kultūriniai reiškiniai: mitai, menai, tapybos istorijos ir teorijos, samuoliai, kustodijevai ir salomės jau daug kartų yra aptarti pačių protingiausių pasaulyje filosofų ir menų teoretikų, kitaip tariant, privatizuoti, autorė kaip tik ir renkasi tirti tą netikrumo ir baimės jausmą, norint, bandant bent kiek pavartoti kokią nors kultūros vertybę – juk tuoj pasigirs riksmai: ne taip vartoji, kur tavo supratimas! (Linksmai prisiminiau Poną Byną ir Jameso Abbotto Whistlerio „Motiną“.) Auksė patiria atradimo džiaugsmą. Ji išeina į kitą kelionę – po normalų fiziškai egzistuojantį pasaulį, jį piešia ir tapo. Savo forma tai tiesiog darbas plenere, piešiniai, tapyba, lengvi, kartais vos prisiliesta. Užsiėmusi dukros paklydėlės tema, kur kelionės, sektos, cirkas, narkotikai, „gėlių vaikai“, pabėgėlių centrai, „grifkos“, kliošai, spalvoti kaliošai. Subtili saviironijos dozė: „autoportretas su akiniais, neleidžiančiais suvesti fokuso“, darbas nusako temą. Greta rikiuojasi ir kiti kolekcijos (auto)portretai: „Išbertoji“, „Paafrikietintoji“, „Susidvejinusi“.
 
 Auksės kolekcija man tarsi sako, kad tapyba yra universali laiko mašina, kur gali saugiai išbandyti save įvairiose ekstremaliose situacijose. Net ir prie tų visuotinių, didingų temų, herojų, nekvestionuojamų postulatų čia gali priartėti per paties susikurtą saugų atstumą, ir nė kiek dėl to nenukentėti... O dėl jos tyrimo objekto, papildyčiau – pats minėjai darbą plenere, piešinius, visus tuos tradicinius vaizduojamosios dailės instrumentus. Vadinasi, ji taip pat tyrinėja ir patį kultūros šablonų tyrimo būdą (-us). Ir dar – man įdomu, kad jos karta taip pat įvaizdina hipišką klajonių dvasią, nebūtinai fizinius, bet ir dvasinius, „kastanediškus“ virsmus. Gal būtent šie jau kokių keturiasdešimties metų senumo įvykiai yra tapę esminiais, kiekvieno mąstančio jauno žmogaus permąstomais lūžiais, savotiška jauno statistinio europiečio iniciacija? Jie vis dar atlaiko interneto, socialinių tinklų, antrinės tikrovės konkurenciją... O štai Vita Opolskytė, palyginti su dviem aptartosiomis klajūnėmis, yra savotiška namisėda, tiesa?
„Vitos Opolskytės namai“ bene tiesiausiai ir atviriausiai parodo žiūrovui savo keistenybių ir paslapčių pasaulį. Tai žiūrovą emociškai globojantys paveikslai. Autorė tarsi geroji fėja vedasi už rankos ir supažindina su keistaisiais savo paveikslų gyventojais, parodo ir „aštrius“ kampus. Tai yra labai gerbtina (menininko (-ės) pozicija. Kai KITI vaizduoja šiemet madingas „pakeistas realybes“, „nematomas anapusybes“, Vita dokumentiškai ir atvirai (kaip per kokią atvirų durų dieną) parodo savo „Namus“. Jos paveikslus galima žiūrėti ir be specialaus pasiruošimo, bet ypatingiems meno gurmanams patartina susipažinti su „Istorija apie tris mažus Augustavo lenkus“ (žr. X Rytų Europos liliputų sąskrydžio dienoraštį, t. 3, p. 150), pasidomėti, kodėl K.S. ir jos vyro Milžino kaimynystėje apsigyvena Nykštukas (Valkininkų geležinkelio stoties istorijos sąvado I knyga, p. 1009), prisiminti „Mažąjį Statybininką“ ant J. Vienožinskio mokyklos stogo (iš VJVDM archyvo).
 
Pažėrei čia daug paslaptingų istorijų. Gal skaitytojams šiek tiek padės susiorientuoti nuorodos... Bet Vitos darbai žavi ir techniniu atlikimu – švaria, gryna forma, suvaldytu, kažkokiu jaukiu ir ramiu potėpiu ir mistine, keista atmosfera. Kadangi žinau Vienožinskio mokyklos erdvę, čia atpažįstu jos fragmentus, kurie jungiasi su VDA erdvėmis... Tačiau ne tai svarbiausia. Vita bene aiškiausiai iš visų trijų studenčių formuluoja savo kūrybos tikslą, jį lakoniškai pristato, aiškina motyvus, priežastis, genezę... Ji nesislepia už ekspresyvios tapysenos, neaiškių, išskydusių formų. Ko gero, kitos dvi trijulės narės vis dar aktyviai ieško ir mėgaujasi šiuo procesu, o Vita jau yra kažką atradusi. Tas kažkas turi aiškų fizinį ir mentalinį pavidalą. Ir autorė randa drąsos tai parodyti...
 
Taigi, kaip apibendrintum trijulės veiklą ir baigiamuosius darbus?
Vienas bakalauro diplomas su trimis pavardėmis, manau, nebūtų teisinga. Tapymas vienoje studijoje nėra vieno paveikslo tapymas. Galbūt jų sąsaja – tai atsitraukimas nuo tapybos proceso, prieš tai sąžiningai dirbus visą darbo dieną, kad aptartum, kas nuveikta, pailsėtum po darbų... Tačiau trijulės kūrybinis tyrimas iš esmės yra nukreipiamas į menininką kaip visumą, nepaliekant jokio atstumo, atsitraukimo, kūrybos ir „nekūrybos“ perskyros.

 

Monika Kornilova, iš ciklo „ID paieškos“. 2015 m. M. Kornilovos nuotr.
Monika Kornilova, iš ciklo „ID paieškos“. 2015 m. M. Kornilovos nuotr.
Monika Kornilova, iš ciklo „ID paieškos“. 2015 m. M. Kornilovos nuotr.
Monika Kornilova, iš ciklo „ID paieškos“. 2015 m. M. Kornilovos nuotr.
Monika Kornilova, iš ciklo „ID paieškos“. 2015 m. M. Kornilovos nuotr.
Monika Kornilova, iš ciklo „ID paieškos“. 2015 m. M. Kornilovos nuotr.
Monika Kornilova, iš ciklo „ID paieškos“. 2015 m. M. Kornilovos nuotr.
Monika Kornilova, iš ciklo „ID paieškos“. 2015 m. M. Kornilovos nuotr.
Auksė Miliukaitė, iš ciklo „(Kūrinių) naracijos ir mitai“. 2015 m. A. Miliukaitės nuotr.
Auksė Miliukaitė, iš ciklo „(Kūrinių) naracijos ir mitai“. 2015 m. A. Miliukaitės nuotr.
Auksė Miliukaitė, iš ciklo „(Kūrinių) naracijos ir mitai“. 2015 m. A. Miliukaitės nuotr.
Auksė Miliukaitė, iš ciklo „(Kūrinių) naracijos ir mitai“. 2015 m. A. Miliukaitės nuotr.
Auksė Miliukaitė, iš ciklo „(Kūrinių) naracijos ir mitai“. 2015 m. A. Miliukaitės nuotr.
Auksė Miliukaitė, iš ciklo „(Kūrinių) naracijos ir mitai“. 2015 m. A. Miliukaitės nuotr.
Auksė Miliukaitė, iš ciklo „(Kūrinių) naracijos ir mitai“. 2015 m. A. Miliukaitės nuotr.
Auksė Miliukaitė, iš ciklo „(Kūrinių) naracijos ir mitai“. 2015 m. A. Miliukaitės nuotr.
Vita Opolskytė, iš ciklo „Vitos Opolskytės namai“. 2015 m. V. Opolskytės nuotr.
Vita Opolskytė, iš ciklo „Vitos Opolskytės namai“. 2015 m. V. Opolskytės nuotr.
Vita Opolskytė, iš ciklo „Vitos Opolskytės namai“. 2015 m. V. Opolskytės nuotr.
Vita Opolskytė, iš ciklo „Vitos Opolskytės namai“. 2015 m. V. Opolskytės nuotr.
Vita Opolskytė, iš ciklo „Vitos Opolskytės namai“. 2015 m. V. Opolskytės nuotr.
Vita Opolskytė, iš ciklo „Vitos Opolskytės namai“. 2015 m. V. Opolskytės nuotr.
Vita Opolskytė, iš ciklo „Vitos Opolskytės namai“. 2015 m. V. Opolskytės nuotr.
Vita Opolskytė, iš ciklo „Vitos Opolskytės namai“. 2015 m. V. Opolskytės nuotr.