Apsilankius senutėje Venecijos bienalėje, kur sklando susidomėjimas muziejaus idėja, madingų meno vėjų galima važiuoti į Stambulą, kur rugsėjo 5 – lapkričio 1 dienomis kuratorė Carolyn Christov-Bakargiev kvies gilintis į tai, kas masiškai tyrinėta praėjusioje Venecijos bienalėje – nematomas bangas, vibracijas, gylius, sluoksnius ir kitus moksliškai ir mistiškai skambančius dalykus parodoje „Sūrus vanduo: minties formų teorija“ („Saltwater: a Theory of Thought Forms“). Parodoje dalyvaus daugiau kaip penkiasdešimt menininkų ir nemenininkų. Anotacijoje minimi vandenyno tyrinėtojai, neurologai. Projektas bus išplitęs mieste ir žada brėžti poetines ir politines, regimas ir neregimas koordinates netikėtose vietose. Carolyn Christov-Bakargiev meno pasauliui yra žinoma pirmiausia kaip kuratorė dirbusi prie kas dveji metai vykstančios parodos „dOCUMENTA (13)“ su tema „Žlugimas ir atkūrimas“ rodyta pačiose netikėčiausiose ir įvairiausiose Kaselio vietose. Daugiau apie Stambulo bienalę.
Havanos bienalėje žlugo laisvės iliuzija
Įkurta 1984 m., nefinansuota taip gerai kaip Europos garsiosios bienalės, Kubos Havanos bienalė metų metais demonstravo meno, kaip socialinio eksperimento, viziją, kur kūrinys neturėtų būti suvokiamas kaip prekė. Čia dalyvauti buvo kviečiami menininkai iš Azijos, Afrikos ir Pietų Amerikos. Šių metų bienalė šylant šalies ir Amerikos santykiams žadėjo būti atviresnė. Kuratorius Jorge Fernandezas Torresas (Wifredo Lamo Šiuolaikinio meno centro direktorius) nesirinko siauros temos, apsiribojo plačiu pavadinimu „Tarp idėjos ir patirties“. Lietuvą šioje bienalėje atstovauja Ignas Krunglevičius.
Nors kūrybos įvairovė pasakoja daug įdomių istorijų apie sparčiai besikeičiančią Kubą, iliuziją apie laisvą kūrybą arba kūrybą, kaip probleminį lauką, subliuško, kai buvo sulaikyta iš Kubos kilusi performanso menininkė Tania Bruguera už „viešos tvarkos sutrikdymą“. Menininkei atimtas pasas ir teisė išvykti iš šalies po to, kai ji viešai skaitė ir kvietė prisijungti prie skaitymo maratono Hannos Arendt knygą „Totalitarizmo ištakos“ (1951). Prieš tai Bruguera mėgino suorganizuoti performansą, kuris kviestų žmones vieną minutę Havanos Revoliucijos aikštėje atvirai kalbėti tiesą.
Richardui Serra skiriamas svarbiausias valstybinis Prancūzijos apdovanojimas
Kadaise (9-ajame deš.) amerikiečių skulptoriaus pusketvirto metro aukščio „Lenktą arką“, pagamintą iš rūdžių nusėto metalo, Niujorko Federalinėje aikštėje demontavo dėl žmonių nusiskundimų, o iš teismų procesų liko sparnuota frazė: „Perkelti kūrinį reiškia jį sunaikinti.“ Ir tai ne pirmas kartas, kai Richardo Serra darbai susilaukdavo aršių protestų. Nieko neprimena? Arkos, rūdys, miestas... Tai štai – birželio 1 d. Serra įteiktos Prancūzijos Garbės kavalieriaus insignijos (France’s premier award, les Insignes de Chevalier de l’Ordre national de la Légion d’honneur), mat prancūzams šis autorius yra vienas svarbiausių iš dabartinių skulptorių. Jis toks brangus ne tik todėl, kad ne vienas kūrinys vertė naujai pamatyti miestą, bet ir dėl poveikio dailės istorijai, meno suvokimui, darbo ugdymui. Ceremonija vyko Niujorke, Prancūzijos ambasadoje. Įdomu, kiek dar prireiks dešimtmečių, kol Lietuvos valdžios institucijos nustos bijoti rūdžių?
