Gegužės 24 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre parodytas Eglės Špokaitės baleto mokyklos spektaklis – dviejų veiksmų baletas vaikams pagal Piotro Čaikovskio muziką „Dvylika šokančių princesių“ – suteikė progą scenoje pasirodyti keliems šimtams pirmosios Lietuvoje privačios baleto mokyklos auklėtinių.
2010 m. baigusi baleto solistės karjerą, daugeliui XX–XXI a. sandūros žiūrovų Eglė Špokaitė išliks Prima ballerina assoluta, tačiau jos įtaka Lietuvos šokio menui sukurtais vaidmenimis neapsiriboja. 2009-aisiais kartu su Kristina Sliesoraitiene įkurta Eglės Špokaitės baleto mokykla nuo 2012-ųjų turi padalinį Kaune, mokykloje mokosi daugiau kaip 600 vaikų – tai reikšmingas klasikinio šokio sąjūdis, jau akivaizdžiai davęs vaisių. Parodomosios baleto pamokos, jaunųjų baleto šokėjų konkursai – tik dalis šios mokyklos veiklos, sėjančios meilės šokiui pradą tarp įvairaus amžiaus žmonių, kultivuojančios šokio meno suvokimą, prisidedančios prie jo įvaizdžio tvirtinimo bei estetinės kokybės puoselėjimo.
Spektaklis „Dvylika šokančių princesių“ – bene pirmasis šios mokyklos „pilnametražis“ baletas (anksčiau sukurti ir rodomi vienaveiksmiai Živilės Baikštytės spektakliai „Snieguolė ir septyni nykštukai“ ir „Metų laikai“). „Princesių“ premjera įvyko vasario 17 d. Kauno muzikiniame teatre. Libreto autorė, režisierė ir baletmeisterė Živilė Baikšytė ir choreografė Eglė Špokaitė sukūrė tikrą baleto spektaklį, kurio turinį gali suprasti perskaitęs išsamią santrauką.
Spektaklio karalystėje veikia princesės labai lietuviškais vardais – Žemyna, Gabija, Austėja, dvynės Vasarė ir Vakarė, Nerilė, dvynės Mėta ir Melisa, Smiltė ir trynukės – Lija, Liepa ir Lėja. Šokis princesėms atstoja mirusios motinos meilę, galiausiai gyvenimo džiaugsmą grąžina ir jų tėvui Karaliui. Istorija su laiminga pabaiga pasakojama vienas paskui kitą einančiais šokio epizodais ir aiškiai suprantamomis mizanscenomis bei gestais, kurie tinkami tokio tipo spektakliui. Gerai parinkta Piotro Čaikovskio muzika sukuria įkvepiančią jausminę aplinką ir padeda pasakojimo nuoseklumui. Neilgi veiksmai išskaidyti mažesniais paveikslais, taip kuriama iliustratyvi dramaturginė intriga, o jai dar labiau sustiprinti įpinama romantiška princesės Žemynos ir baleto batelių fabriko sūnaus Nojaus draugystės (o gal jau ir meilės?) linija.
Princesės charakterizuojamos daiktais, kuriuos renkasi žaidimų epizodui ir kurie atskleidžia jų pomėgius. Muzikos instrumentai, riedučiai, lupa, badmintono raketės – net ir gyvas šuo, kurio nešiojimas ir vedžiojimas po sceną pasirodė pigus ir neskoningas.
Spektaklio įvaizdžiui daug reiškia Jolandos Imbrasienės minimalistinė, grakšti ir funkcionali scenografija bei kostiumai. Lovos su ažūriniais galvūgaliais apsukus pavirsta baleto salės veidrodžiais; Karaliaus, Auklės, Nojaus apdarai sukurti remiantis XX a. pradžios kostiumų siluetais, žaismingus siuvėjų drabužius puošia taškuotos prijuostės, plazda lengvos princesių ir šokėjų suknelės, akinamai spindi baleto mokytoja – Šokio pasaulio karalienė.
Mažųjų šokėjų veiksmą organizuoti padeda vyresni mokyklos mokiniai – Auklės vaidmenį atlieka Martyna Meškauskaitė, Vyriausios siuvėjos – Mikolė Meškauskaitė. Mažosios mergaitės šoka stropiai, stengiasi teisingai atlikti nesudėtingus judesius, lygiuoti.
Svarbiausius herojus įkūnija Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro šokėjai. Žilvino Beniuševičiaus elegantiškas Karalius, bendraujantis su savo pavaldiniais santūriais mostais, spektaklio pabaigoje akivaizdžiai „atitirpsta“ ir nebesivaržydamas rodo savo meilę dukroms. Greta Gylytė įkūnija klasikinio baleto meną – jos laikysena, linijos, pozos, iškilnūs judesiai, žavingi šuoliai yra tas classicus, į kurį nori ir turi lygiuotis visos mažosios šokėjos.
Reikšmingas Žemynos vaidmuo – jį atlieka mokyklos auklėtinės Kotryna Rudych ir Milda Luckutė. Abi šokėjos jau žinomos tiems, kurie seka Lietuvos baleto meną – yra dalyvavusios tarptautiniuose jaunųjų šokėjų konkursuose ir pelniusios apdovanojimų. Teko matyti spektaklį, kuriame šoko Milda Luckutė – grakšti, lengva, jos kuriamą heroję charakterizuoja ne tik knyga, bet ir elegantiškas choreografinis suktukas, kartkartėmis įpinamas į jos šokio tekstą. Nedideli jos monologai muzikalūs, turiningi, judesiai liejasi lengvai, be pastebimų fizinių pastangų. Jos kavalierių Nojų vaidina Pijus Ožalas – buvęs Eglės Špokaitės baleto mokyklos mokinys, šiuo metu – M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleivis. Matyti, kad tai stropus, darbštus ir ištvermingas vaikinas, jau gebantis tiksliai atlikti ir sudėtingesnes judesių kombinacijas, taip pat būti ir dėmesingu šokėjos partneriu.
Spektaklio įvaizdžio dalis – turininga programėlė, kainuojanti dukart tiek, kiek žurnalai „Kultūros barai“ arba „Krantai“. Joje – ne tik siužeto santrauka, bet ir spektaklio kūrėjų, vaikų mokytojų – Kristinos Kanišauskaitės, Žavintos Čičelytės, Aušros Šimkutės, Deimantės Karpušenkovienės, Beatričės Tomaševičienės, Audronės Kaškelevičienės – pavardės, kūrybinės grupės mintys apie baletą apskritai ir šį spektaklį konkrečiai, testas apie Piotro Čaikovskio kūrybą ir Jolandos Imbrasienės sukurti dvylikos princesių kostiumų eskizai su tekstinėmis jų charakteristikomis.
„Dvylika šokančių princesių“ – ne vien vaikiško šokio spektaklio, bet ir savotiško „metabaleto“ pavyzdys, nes pagrindinis veikėjas čia – klasikinio šokio menas, užkerėjęs ne tik mokykloje besimokančius vaikus, bet ir jų mokytojas. Brolių Grimmų pasaka apie princeses, kurios, kasnakt šokdamos su princais, prakiurdo savo kurpaites, čia transformuota į romantišką istoriją apie aistrą šokiui, apie idealų pasaulį iš baltų tiulio ir muslino suknelių, perjuostų įvairiaspalvėmis atlaso juostelėmis, ir iš kietanosių baleto batelių, leidžiančių stiebtis aukštyn, nugalėti žemės trauką, sukurti poetiško skrydžio iliuziją.
