Neseniai pasibaigusio Kanų kino festivalio uždarymo ceremonijoje „Garbės šakelė“ už gyvenimo nuopelnus įteikta prancūzų režisierei, scenaristei, fotografei Agnès Varda. Ji – vienintelė tokį apdovanojimą pelniusi moteris. Gegužės 23 d. Kanuose vykusioje diskusijoje „Women in motion“ apie savo vietą kine režisierė sakė: „Mano problemos buvo ne kiną kuriančios moters, bet šiuolaikinio kino. Norėjau pakeisti meno viziją taip, kaip literatūroje ją pakeitė Jamesas Joyce’as ar Virginia Woolf. (...) Mane domino tik mintis kurti novatorišką ir laisvą kiną.“ Tačiau meniniai Varda eksperimentai kėlė visuomenei ir ypač moterims aktualius klausimus, nors pati režisierė savo feminizmą vadina subtiliu: „Kovojau už visas moterų teises, už kurias reikėjo kovoti, bet niekad nenorėjau tapti kinematografininke, atstovaujančia feminizmui. Aš buvau feministė gana subtiliu būdu. Panašiai kaip „Kleo nuo 5 iki 7“, kai mano herojė liaujasi matyti save kitų žvilgsniuose ir tampa moterimi, matančia save savo žvilgsnyje. Kitaip savimi tampa „Bastūnės“ herojė. (...) Sugebėjimai ir talentas nesusiję su lytimi. Svarbu ne tai, kad esi moteris, o tai, ką darai. Kurti laisvą kiną reiškia kurti paribiuose. Labai nustebau, kad gausiu apdovanojimą ir esu tuo patenkinta. Vyrai, gavę šį prizą anksčiau, uždirbo milijonus kino industrijai. Tad aš didžiuojuosi, kad apdovanojimą lėmė ne komercinė mano filmų vertė.“
Varda kuria ir dokumentinius, ir vaidybinius filmus. Tris iš jų nuo birželio 10 d. bus galima pasižiūrėti „Skalvijoje“. Tai vienas garsiausių prancūzų Naujosios bangos kūrinių „Kleo nuo 5 iki 7“ (1962), daug apdovanojimų pelniusi „Bastūnė“ (1985) ir autobiografinis dokumentinis filmas „Agnesės paplūdimiai“ (2008). Pateikiame pastarųjų metų režisierės interviu fragmentus.
„Agnesės paplūdimius“ pradedate sakiniu: „Vaidinu šiek tiek plepios ir apkūnios senutės, pasakojančios apie save, vaidmenį.“
Bet šis sakinys turi ir antrą dalį: „O iš tikrųjų mane domina kiti žmonės ir būtent juos noriu filmuoti, nes žmonės visada man buvo svarbiausias įkvėpimo šaltinis.“
Po „Paplūdimių...“, kurie Prancūzijoje kažkodėl labai populiarūs, pirmą kartą po daugelio metų žmonės pradėjo mane kalbinti gatvėje. Jie nesako „Bravo!“, tik „ačiū“. Tame filme tarsi ir esu aš, mano gyvenimas ir mano filmai, bet iš tikrųjų mano vietoje galėtų atsirasti kas nors kitas.
Buvau Kuboje 1962 metais ir Kinijoje 1957-aisiais, dalyvavau feministinėje kovoje už moterų teisę planuoti šeimą ir kontroliuoti gimstamumą. Tačiau ar tai reiškia, kad esu išskirtinė? Priešingai – esu paprasta moteris, kuri visiškai atsitiktinai gyveno įdomiais laikais ir galėjo tapti didelių įvykių dalimi.
Žiūrovai, kuriems apie dvidešimt penkerius metus, man sakė: „Tai nuostabus filmas. Dabar noriu būti senas.“ Jie, žinoma, kvailiai, bet tai geriausias komplimentas, kurį girdėjau gyvenime. Svarbiausias kino klausimas – ne ką pasakoji, o kaip visa tai darai. Svarbu, kokią formą pasirinkau savo pasakojimui. Tai lyg gyvenimo, realybės „atradimas iš naujo“. Turiu galvoje, kad režisierius randa naują formą, kuri leidžia savo išgyvenimais pasidalinti su kitais žmonėmis – bet kurios kultūros, bet kurio amžiaus.
Kiekvienas filmas vienaip ar kitaip pasakoja apie save, apie režisierių – net dokumentinis. Kiekvienas menininkas kurdamas autoportretą žiūri į veidrodį. Todėl nusprendžiau leisti sau sukurti „Agnesės paplūdimius“ – dokumentinę autobiografiją. Pradėjau filmą scena su veidrodžiais paplūdimyje. Juk veidrodis – pagrindinis autoportretisto instrumentas. Sukūriau „Paplūdimius“ iš daugybės savo „aš“, atsispindinčių žmonėse, kuriuos sutikau gyvenime.
Filmuoti visiškai nusišalinus neįmanoma. Dabar daug dokumentininkų bando filmuoti atsietai – tiesiog pagauti realybę už uodegos ir pateikti ją žiūrovui grynu pavidalu. Tačiau bet kuris dokumentinis filmas – subjektyvus. Jei filmuoji žmogų, svarbu, kokius klausimus jam uždavei, o gal nieko neklausei ir tik fiksavai jo egzistenciją. Skirtingi režisieriai su tuo pačiu herojumi sukurs skirtingus filmus. Tai režisieriaus požiūrio klausimas. Yra bandymų tiesiog leisti personažui kalbėti, o pačiam pasišalinti. Tačiau tokie bandymai savaime absurdiški.
„Agnesės paplūdimiuose“ Jūs ne tik prisimenate praeitį, bet ir ją savaip rekonstruojate, pasakojate anekdotus. Net kilo įspūdis, kad kai kuriuos iš jų prasimanėte. Ar toji tikrovės ir fikcijos kova – svarbiausias Jūsų filmų bruožas?
Taip, nors nepavadinčiau to kova. Realybė niekad nėra realybė. Koks skirtumas tarp mūsų subjektyvaus pasaulio suvokimo ir fantazijos? Nesvarbu, ar kuri dokumentinį filmą, ar vaidybinį, kiekviena, net menkiausia kameros pozicija yra įsikišimas į tikrovę. Pasakoju apie ją, t.y. kartu ją išgalvoju, nes suteikiu jai formą.
Beje, cituoti visai negėda. Godard’as filme „Socializmas“ padarė man reveransą: paprašė leidimo paimti nedidelę sceną iš „Agnesės paplūdimių“. Ten yra toks epizodas: nežinau, kaip tam tikrą labai sunkią valandėlę turėčiau parodyti savo sielos būseną, ir tiesiog įdedu Picasso paveikslą „Verkianti moteris“. Tai reiškia, kad Picasso geriau už mane pasakė tai, ką norėjau pasakyti. Gal ir egzistuoja koks nors kino vaizdinys, kurį galėjau panaudoti ir nesikreipti į dailininką. Gal buvo galima surengti performansą ir nufilmuoti kadre verkiančią moterį. Tačiau aš noriu ieškoti formos ir esu įsitikinusi, kad jos ieškoti reikia visada. Ir kartais ją rasti padeda svetima kūryba.
Regis, nemėgstate pavadinimo Naujoji banga...
Labai mėgstu, tik nelabai suprantu. Šis pavadinimas buvo sugalvotas, kad apibūdintų tam tikrą žmonių grupę, su kuria tada mane mažai kas siejo. Kartu su jais nevakarodavau, niekad neparašiau nė vieno straipsnio į „Cahiers du cinéma“. Apskritai nežinojau kino ir tik todėl, kad buvau įžūli nemokša, išdrįsau stoti anapus kameros. Neturėjau jokio bagažo ir ta nekaltybė suteikė man drąsos.
Mane dažnai vadina Naujosios bangos senele, nes pirmą filmą sukūriau 1954 metais. Anksti, tiesa? Tačiau visai nenorėjau būti Naujosios bangos dalimi! Buvau paprasta fotografijos gerbėja – iki šiol manau, kad tikrasis universitetas yra mokslas „skaityti“ vaizdus ir nuotraukas.
Žinoma, tai buvo magiškas laikas – ore tvyrojo kažkas svarbaus. Užuot mėgdžioję ir kartoję, visi norėjome kurti. Ko gero, tai buvo vienintelis mus jungęs dalykas. Man visada artimas Alaino Resnais ar Chriso Markero kinas, bet kas sieja mano ir François Truffaut filmus? Niekas!
Papasakokite, kaip prasidėjo Jūsų kino režisierės karjera.
Dirbau fotografe. Kažkuriuo momentu nusprendžiau, kad to neužtenka. Tada atrodė, kad kinematografui priklauso ateitis. Ten matėsi judėjimas, buvo galima kalbėti. Neturėjau jokio specialaus kino išsilavinimo ir net niekad nebuvau dirbusi režisieriaus asistente, todėl paprasčiausiai pati finansavau nuosavą projektą, kuris nepriminė nieko, kas tada vyko kine. Kartais sau sakau: „Dieve, kokia laimė, kad niekad nieko nebaigiau ir niekad nieko nesimokiau! Jei tada būčiau mačiusi visus tuos šedevrus, kuriuos pamačiau vėliau, – Pudovkiną, Renoirą, Wellesą, – gal ir nebūčiau išdrįsusi. Būčiau sutrikusi ir išsigandusi, įsitikinusi, kad nė už ką nesukursiu ko nors panašaus. Tačiau nežinojau kino ir buvau išgelbėta. Kai nusprendžiau kurti, buvau mačiusi septynis ar aštuonis filmus.
Kaip Jums atrodo, kurlink juda kinas dabar?
Tai sudėtingas klausimas. Turiu draugą, kuris sukūrė savo avatarą žaidime „Second Life“. Kažkuriuo metu jis taip glaudžiai susiejo savo gyvenimą su tuo personažu, kad ėmė prarasti ryšį su realybe. Pažįstu daug žmonių, kurie sėdi „Facebook“, „Twitter“, bendrauja kituose socialiniuose tinkluose, ir suprantu, kad tai – ateitis. Vyksta mobiliaisiais telefonais nufilmuotų filmų festivaliai. Pati režisieriaus profesijos sąvoka pakito, aš tai labai gerai matau. Yra neprofesionalų, kuriančių puikų kiną, ir yra žmonių su aukštuoju, kurie tarsi ir žino apie šitą darbą viską, bet kuria visiškai neįdomius filmus. Esu nelabai prisitaikiusi prie tos ateities, be to, mano amžiuje vargu ar reikia bandyti vytis visus traukinius. Savaime suprantama, naudojuosi kompiuteriu, įvairiais profesionaliais tinklalapiais. Todėl dabar montažo programos iš esmės atstoja man montažinį stalą su kino juosta. Tai įdomi evoliucija, tačiau reikia apsispręsti, iki kurios ribos galima rutulioti naujas technologijas ir kartu išlikti savimi. Nemanau, kad režisierius turi dirbtinai stengtis išlikti jaunas, nors žinoma, kad pati aktyviausia šiuolaikinių kino teatrų auditorija – 15–24 metų žmonės.
Kodėl taip nemėgstate filmuoti žvaigždžių?
Todėl, kad mėgstu filmuoti jūreivius, praeivius, kaimynus. Paprastų žmonių nuostabūs veidai ir nuostabios istorijos. Bet kartais įprasta tampa neįprasta. Dirbdamas Holivude Jacques’as Demy turėjo studijai „Columbia“ kurti filmą su Anouk Aimee ir ieškojo jai partnerio. Radome simpatišką jaunuolį, kuris visiems patiko, nufilmavome kino bandymus. Jaunuolis negarsus, uždirbo nedaug. Tačiau kai jo kandidatūrą pristatėme studijai, ten buvo pasakyta, kad jis netinka: „Šis negabus tipas kine neturi jokios ateities.“ Tai buvo Harrisonas Fordas. Po daugelio metų atvykau pas jį su kino kamera ir paprašiau: „Patvirtink, kad tai tiesa!“ Šiuos kadrus vėliau įdėjau į „Agnesės paplūdimius“.
Ar dažnai prisimenate Jimą Morrisoną?
Mūsų susitikimo išvakarėse nusprendžiau pasivaikščioti mažame sodelyje su fontanu. Ten buvo trys jaunuoliai. Jie priėjo ir paklausė: „Ar tiesa, kad pažinojote Jimą Morrisoną?“ Ką galėjau atsakyti? „Taip, tai tiesa.“ Puikiai suprantu, kad Jimas – stabas, visos epochos didvyris. Kai su juo susipažinau, Jimas mokėsi kino mokykloje. Mes su vyru Jacques’u Demy tada gyvenome Los Andžele, o jauni amerikiečių kinematografininkai labai domėjosi, kas vyksta Prancūzijoje.
Kartais Morrisonas užeidavo pas mus į svečius, mes buvome jo pirmame koncerte, o paskui ir daugelyje kitų pasirodymų.... Tarp mūsų iškart užsimezgė ryšys, daug kalbėjome apie literatūrą, juk Jimas labai mėgo literatūrą. Scenoje jis, žinoma, buvo kitoks – visiškas beprotis. Žiūrėjau Oliverio Stone’o filmą „The Doors“ – tai geras kinas, bet Stone’as pavaizdavo Morrisoną kaip žmogų, kurio visas gyvenimas – vienas didelis spektaklis, jis nuolat vaidina ir gyvenime, ir scenoje, ir tik pora žingsnių skiria Jimą nuo beprotybės. Bet tai tik dalis jo – roko žvaigždės gyvenimo. Mes su Jacques’u Jimą įsiminėme kitokį – labai ramų, tylų, išmintingą. Jį nuolat persekiojo paparaciai ir jis baisiai nuo viso to pavargdavo, todėl aš nė karto neišdrįsau paprašyti jo leidimo nufotografuoti. Kai Jimas mirė, labai to gailėjausi.
Jūsų filmografijoje – nė vienos ekranizacijos. Tai keista, turint galvoje, kad beveik pusė šiuolaikinių scenarijų remiasi knygomis, komiksais arba jau kartą sukurtais filmais. Niekad nenorėjote ekranizuoti mėgstamo kūrinio?
Tikrai, niekad nekūriau ekranizacijų. Bet manęs literatūra niekad ir neįkvėpė. Skaitymo malonumas – tai tiesiog skaitymo malonumas. Įkvėpimo visada semdavausi iš paprastų dalykų, kuriuos stebėjau, iš jausmų, kuriuos patyriau, iš kokių nors mažyčių atradimų, kuriuos padariau. Siužetai mano vaizduotėje visada atsirasdavo patys. Iš literatūros, net labai geros, iš skaitymo, atsiprašau, įkvėpimas negimsta.
