7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Pasisveikinimas su senu pažįstamu

Pokalbis su Aiste Kisarauskaite apie Vinco Kisarausko parodą „Pasisveikinimas su laiku“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Monika Krikštopaitytė
Nr. 22 (1128), 2015-06-05
Dailė
Vincas Kisarauskas, „Keturi autoportretai ir ranka“. 1971–1972 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Keturi autoportretai ir ranka“. 1971–1972 m. A. Narušytės nuotr.
Turbūt sutiksi, kad personalinė paroda Nacionalinės dailės galerijos didžiojoje salėje Lietuvos menininkui yra, ko gero, didžiausias akivaizdaus pripažinimo ženklas. Na, dar rimtesniu oficialiu pripažinimu galėtų būti, jei menininko kūrinių įsigytų pagrindinis muziejus, bet čia visiems žinoma amžina problema su pinigais ir dažniau nutylima jos vadovo požiūris į meną (sugeba atsisakyti dovanojamų šiuolaikinio meno grandų kūrinių, bet mielai archyvuoja Amerikos lietuvių darbelius). Šiuo atveju Vincas Kisarauskas (1938–1988) Lietuvos dailės istorijoje įsitvirtinęs jau seniai ir atrodė, kad tik laiko klausimas, kada bus jo kūrybos retrospektyva. Yra ir albumas, ir kelios stambesnės parodos buvo, jį gerai žinojau dar stodama į Vilniaus dailės akademiją. Tad svarbiosios parodos laukiau tarsi susitikimo su „pažįstamu“. Tikėjausi, kad ji atvers man dar nežinotus horizontus. Ko tikėjaisi Tu? Kaip rengiant parodą „Pasisveikinimas su laiku“ bendradarbiavote su kuratore Milda Žvirblyte? Ar keitėtės pasiūlymais, ar ji dirbo visiškai savarankiškai?
O jei į šį klausimą neatsakysiu? Gal tai nėra labai svarbu? „Pasisveikinimas“ su senu „pažįstamu“ iš tiesų įvyko, nors labai norėčiau, kad daugiau žmonių susėstų prie stalo („Prie stalo“, 1967) kaip Kisarausko paveiksluose ir pasikalbėtų apie paprastus dalykus („Pokalbis apie paprastus dalykus“, 1970), t. y. apie jo kūrybą, ir ne tik jo. O aš tuo metu tyliai tyliai išsėlinčiau pro duris, nes nors man labai įdomu tyrinėti tėčio paveikslus, dar įdomiau nerti į savo kūrybos verpetus, tik taip banaliai nuolat trūksta to laiko, minimo parodos pavadinime...
 
NDG fojė parengei parodą lydinčią ekspoziciją „124 fotografijos ir keli objektai“. Ar sumanymas kilo iš noro pateikti daugiau konteksto? Koks pirminis impulsas?
Dažnai studentai, Dailės akademijoje per peržiūras pristatydami savo darbus, teigia, kad idėjų sėmėsi iš vaikystės patirčių. O ši paroda – visa iš vaikystės, tuo labiau kad tada svajojau būti archeologe. Dingusių objektų paieška, rekonstravimo malonumas man tebėra svarbus ir dabar. Taigi, greičiausiai pirminis impulsas – noras geriau pažinti aną laiką, o dar viena nuostabia patirtimi tapo galimybė tai daryti kartu su žiūrovais, už ką esu nepaprastai dėkinga Nacionalinei dailės galerijai. Ir juk taip įdomu pratrynus legendos ar mito sluoksnį pajusti buvus gyvą žmogų! Tarkim, dažnai pagalvoju, ką patyrė atvykusi į Lietuvą jauna turtinga gražuolė italė karalienė Bona arba kaip gyveno fotografas Virgilijus Šonta. Mano tėtis – Kisarauskas mirė gerokai per anksti, man taip ir negavus realios galimybės jį pažinti ne iš vaikystės, bet iš suaugusio žmogaus pozicijų, tad ši paroda – dar vienas bandymas ne tik sukurti laiko mašiną, bet ir suprasti, pajusti, įveikti tas sienas, skiriančias mus vienus nuo kitų.
 
Su Tavimi apie Tavo tėvui skirtą parodą norėjau pasikalbėti ne todėl, kad esi Kisarausko dukra ir drauge su mama jo paveldo saugotoja, o todėl, kad esi menininkė, kuratorė, nuolatinė parodų lankytoja ir rašytoja. Na, tarsi jam ir man labiau kolegė nei atminties „teisingumą“ akylai sauganti giminaitė. Mat paskutinių metų praktika rodo, kad šeimos nariai, o labiausiai našlės, kažkaip keistai reaguoja į menotyrininkų parengtą retrospektyvų turinį. Tai atskira ir gana nemaloni tema. Įtariu, kad iš tavęs nesulauksim tokių painių emocijų, bet jei turi ką pasakyti, sakyk. Kuo Tau ši paroda patiko ir ko joje trūko?
Sakyčiau, kad šiuo atveju mano, ne kaip dukros, o kaip menininkės ir rašančios apie meną, nuomonė nesutampa su kuratorės. Šiuolaikinis žmogus pirmenybę greičiausiai atiduoda žinutei, kurią siekė ištransliuoti menininkas, mano giliu įsitikinimu jai, o ne grynai modernistinei formos paieškai, pirmenybę teikė ir tėtis. Gal jo kūryba turi kartais net deklaratyvų socialinį-politinį krūvį, tačiau menininkas, tapęs ciklą „Išprievartavimas“ (1976), „Sukapotą sukilėlį“ (1965, 1967), „Pokarį“ (1965) ir pan., tikrai nebuvo susirūpinęs vien formos konstruktyvumo tobulinimu.
Apie našles ir paveldėtojus: taip, mes su mama Saule Kisarauskiene, kuri lieka mano didžiuoju informacijos šaltiniu apie praėjusį laiką, esame nemažos menininko kūrybos dalies paveldėtojos, tad nemalonią tiesą, kad našlės ir kiti giminaičiai negali adekvačiai suvokti menininko palikimo, jo reikšmės, interpretuoti kūrybos, girdžiu nuolat, kartais net itin grubia forma, tad belieka viltis, kad mūsų pavyzdys kada nors įrodys, jog būna ir kitaip.
 
Sakyčiau, po ambicingų Laimos Kreivytės parengtos Teresės Rožanskaitės ir Giedrės Jankevičiūtės Teodoro Valaičio retrospektyvų parodų architektūrai buvo taip užkelta kartelė, kad sunku tikėtis, jog jų lygį įmanoma išlaikyti kaskart, nors norėtųsi. Kisarausko parodos „Pasisveikinimas su laiku“ architektūra pasirodė itin konservatyvi. Ypač žvelgiant iš viršaus: erdvė tarsi meno mugėje tiesiog sudalinta į mažesnius baltus stačiakampius. Vaikštant kiek įdomiau, nes ne visus galima praeiti. Paliktas tik vienas kelias, kitos kiaurymės perregimos, bet nepereinamos. Kaip vertini tas žiūrovo kelią reguliuojančias užtvaras? Man jos patiko tuo, kad priminė sovietmečio situaciją susidūrimą su draudimais. Tai padėjo nepamiršti kūrybos laiko specifikos.
Sovietinių draudimų, įkalinimo, negalėjimo judėti diskursas iš tiesų labai svarbus, jis itin ryškus šio menininko kūryboje. Kisarauskas primygtinai mums siūlo suvokti ir išgyventi į sovietinės represinės sistemos gniaužtus pakliuvusio žmogaus būseną, kai vyksta nuolatinė drama, kuriama maksimali įtampa, tačiau be galimybės judėti kur nors, be veiksmo, o jei jis yra, tai virtęs ta pačia kalinio rutina be pokyčio ir vilties: Sizifas nuolat teberidena savo akmenį, Prometėjo kepenis lesa erelis, Edipą vis tiek pasiekia jam išpranašautas likimas („Edipo pralaimėjimas“, 1981), nuolatinės kančios ir padėties be išeities („Figūros be rytojaus“, 1976) kupinas mitinis veiksmas, cikliškas arba tiesiog sustingęs laike. Jo naudotoje architektūriškų sukaustytų plokštumų sistemoje sukurti įtampą, dramą buvo itin nelengvas uždavinys, tačiau menininkas tam panaudojo kitų priemonių arsenalą – spalvą, faktūrą, realistinio piešinio fragmentus, kartais į paveikslą įtraukdamas rastus objektus ar jų detales. Gyvos, nervingos tapysenos ir kaustančių plokštumų, industrinio ir gamtos, aistros ir draudimo, abstraktumo ir realistinio vaizdo priešpriešos palaiko nuolatinę paveikslų įtampą, įvairiai ją transformuojant. Tad man tinkleliai pasirodė kiek per lengvi, lyg nerimtas mamos paburbenimas „vaikai, geriau saldainių nevalgykite...“. Norint perteikti sovietinio pasaulio draudimų galią, gal vertėjo pagalvoti apie langus – matai, bet negali praeiti...
 
Kalbėjausi su kolegomis. Vieni gerai vertina rūšiavimą chronologiškai, kitiems visa tai, ypač lydintis tekstas, pasirodė sausoka. Man asmeniškai irgi pritrūko atvėrimo akimirkų. Jų daugiau patyriau kamerinėse parodose, kad ir pernai vykusioje VDA „Akademijos“ galerijoje tik esant dienos apšvietimui. Gal Kisarauskas apskritai yra kamerinis?
Kameriškumo sąvoką galima pritaikyti bet kuriam negigantiško formato paveikslui, tačiau net ir žiūrint taip siaurai Kisarauskas kūrė ne tik tapybą, bet ir scenografiją kino filmams bei spektakliams, o Klinikų ligoninės fasado pano-mozaiką kameriškumu tikrai sunku „apkaltinti“. Man rodos, kad menininko sukonstruotos uždaros, išverstos ir ankštos erdvės, už rėmo įspraustos, įkalintos figūros, kartais sugrūstos tarsi beorėje erdvėje, kaip tik neturėtų būti spraudžiamos į kitas mažas erdvytes-kambariukus, kur kūriniai nustoja kvėpuoti ir dūsta tarsi dėžutės dėžutėse. Viena iš pagrindinių Kisarausko kūrybos priemonių – savos erdvės taisyklės, tad tokie paveikslai, be abejo, reikalauja itin kūrybingo eksponavimo, bet ar tokio nereikalauja dauguma kūrinių?
 
Kisarauskas man visad buvo temų autorius, o po šios parodos atrodo, lyg jam svarbesnis formos vystymasis. Chronologija remtas formatas, pavyzdžiui, Autoportretų salę labai suvienodino, nes galėjo rodyti tik vieno tipo kūrinius, nors ankstesni man iškalbingesni. Kvadratiniai ekspozicijos segmentai privertė ant atskirų sienų sukabinti man įspūdingiausią triptiką („XX amžius“). Beveik vien dėl to laukiau parodos. Aišku, pamačiau daug įdomaus ir nematyto: eskizų, grafikos, tapybos. Žinojimas pasipildė ir išsiplėtė. Bet pasigedau suvokimo pokyčio. O kaip Tau?
Labai liūdžiu dėl išdalinto į atskiras sienas „XX amžiaus“ (vienos ciklo dalies iš viso neeksponuojant), kurio paveikslai pagal užmanymą turi būti matomi visi vienu kartu, tačiau, kaip minėjau, mano Kisarausko kūrybos traktavimas itin skiriasi nuo parodos kuratorės. Bet kuriuo atveju džiaugiuosi, kad pagaliau retrospektyva įvyko, kad galime ginčytis, diskutuoti ir, neabejoju, sulaukti tam tikrų suvokimo pokyčių.
 
Peržiūrėjusi Tavo parinktų nuotraukų ekspoziciją pajutau erdvę. Nes tapyboje erdvė ankšta, klaustrofobiška, o nuotraukose – šalys, žmonės, įvykiai. Kilo klausimas:kaip Kisarauskas, toks nelabai tinkantis sovietmečiui, tiek daug keliavo ir po Vakarų bloką? Ar saugumas prastai dirbo, ar kaip čia taip?
Vienas iš mano kuruotos nedidelės parodėlės tikslų – praplėsti suvokimą apie sovietmetį, suteikti daugiau informacijos tiems, kurie jo nepažino ar pamena labai menkai, panaikinti nors keletą stereotipų, mitų, priartinti tam tikras ano meto žmogaus patirtis prie šiuolaikinio žiūrovo. Vienas iš tokių – kelionės. Anais laikais buvo puikios galimybės bastytis po didžiulę ir įvairią Sovietų imperiją. Tada tėvų draugai ir kolegos keliavo į Kamčiatką, tyrinėjo Sibirą. Kisarauskas su kompanija kopė į Pamyro ar Fanų kalnus, keliavo po Vidurinę Aziją. Mus vaikystėje vežė į Dagestaną. Panašių, dažnai ekstremalių, kelionių aistrą turi nemaža dalis šiuolaikinių žmonių. Kita sovietmečio turizmo kryptis – ne imperijos respublikos, bet gretimos Sovietų karinio bloko šalys. Nesunkiai buvo galima išvažiuoti į Lenkiją, taip pat Čekoslovakiją ar Vengriją. Tolimesnes keliones organizuodavo Dailininkų sąjunga. Tiesa, visi buvo prižiūrimi bendrakeleivių saugumiečių, tačiau menininkai, palikę šeimas Lietuvoje, tikrai nebandė bėgti, o saugumas buvo įsitikinęs savo visagale kontrole. Panašu, kad ne tiek labai ir bijojo, jog keliaujantys pamatys kažkiek vakarietiško meno.
Kaip atsitiko, kad tiek daug keliavo ir neįtinkantis valdžiai menininkas? Man rodos, pagrindinė valdančios sistemos baimė buvo vadinamasis „formalistinis“ menas arba tiesiog modernizmas, o komplikuotą Kisarausko paveikslų turinį „perskaityti“ ir dabar ne visiems paprasta, bet to meto saugumiečiams jo paveikslai vis dar tilpo į figūratyvo rėmus. Vėlyvojo sovietmečio laikotarpiu net Dalia Kasčiūnaitė parodose jau eksponavo savo abstrakcijas, tad tuo laikotarpiu Kisarauskas nebeatrodė toks pavojingas, tuo labiau kad sukapotų sukilėlių ar „Kristaus Emause“ nė nemanė viešinti. Ir apskritai, paskutiniai sovietmečio dešimtmečiai atrodė gerokai švelnesni. Aš vaikystėje jau net nesupratau, kodėl tėvai taip bijo saugumo ir kas gi tos represijos.
 
Girdėjau, kad su Erika Grigoravičiene rengiate albumą, koks jis bus? Iš jo daug tikiuosi, labiausiai tų suvokimo posūkių, naujų raktų atrakinti lyg ir žinomą kūrybą.
Manau, kad knygos idėja patiktų ir pačiam tėčiui – laisvų žmonių laisvi tekstai... Na, šiek tiek pajuokavau, tačiau iš tiesų kvietėme rašyti ne tik menotyrininkus, bet ir rašytojus, filosofus, siūlydamos beveik savo nuožiūra pasirinkti temą, straipsnių kryptį. Viliuosi, kad bus įdomių įžvalgų bei atvėrimų. Tiesa, laisvė turi ir kitą pusę – tokia kūryba reikalauja laiko, kurio, kaip visuomet, yra nepakankamai, tad, manau, ne tik mes su Erika turėsime, ką veikti, kol toji knyga gims.
 
Paroda veikia iki birželio 14 d.
Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)
Dirba antradieniaistrečiadieniais 1119 val., ketvirtadieniais 1220 val., penktadieniaisšeštadieniais 1119 val., sekmadieniais 1117 val.

 

Vincas Kisarauskas, „Keturi autoportretai ir ranka“. 1971–1972 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Keturi autoportretai ir ranka“. 1971–1972 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Pokaris“. 1965 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Pokaris“. 1965 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Popartinė kompozicija“. 1966 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Popartinė kompozicija“. 1966 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Dvi keistos galvos“. 1967 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Dvi keistos galvos“. 1967 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Prie stalo“. Iš „Auksinio“ ciklo. 1967 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Prie stalo“. Iš „Auksinio“ ciklo. 1967 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, Be pavadinimo. Iš ciklo „Brutalus“. 1974 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, Be pavadinimo. Iš ciklo „Brutalus“. 1974 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Pusryčiai žolėje“, I. 1973 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Pusryčiai žolėje“, I. 1973 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Šventė“. 1975 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Šventė“. 1975 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Edipo pralaimėjimas“. 1981 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Edipo pralaimėjimas“. 1981 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „XX amžius“, I. 1986–1987 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „XX amžius“, I. 1986–1987 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Ikaras“, I. 1988 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Ikaras“, I. 1988 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Kristus Emause“, I. 1988 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Kristus Emause“, I. 1988 m. A. Narušytės nuotr.