7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Vandenys ir stiklas

Sužinojusi, kad profesoriaus Algirdo Dovydėno niekada nebesutiksiu Vilniaus dailės akademijos koridoriuose, internete susiradau Juozo Matonio ir Vytauto Damaševičiaus dokumentinį filmą „Stiklo magija“ (1995). Mat, prieš rašant, dar reikėjo pasikalbėti – kad ir per švytinčią ekrano pertvarą. Kaip ir daugelio kasdien matomų žmonių, jo iš tikrųjų nepažinojau, nors Dovydėnas VDA dėstė nuo 1990 metų, nuo 2003 m. buvo Monumentaliosios dailės katedros vedėjas, o 2005–2011 m. – Vaizduojamosios ir taikomosios dailės fakulteto dekanas, nuo 1999 m. rengė tarptautinius vitražo simpoziumus „1 + 1“ (1 mokytojas + 1 studentas). Žinoma, paminėjus jo pavardę, atmintyje nesunkiai iškildavo veidas, papuoštas tankiais, į viršų užriestais antakiais. Sveikindavomės. Bet pasikalbėti trukdė su vitražu nesusiję mano reikalai.
 
Taigi belieka klausytis, ką jis kalba ekrane. Pasakoja apie kūrybos procesą – kaip, gavęs užsakymą vitražui, įsigilina į pastato funkciją, erdvės tektoniką, mėnesį kamuojasi ieškodamas sprendimo, o paskui lėtai mėgaujasi tobulindamas kūrinį. Bet, sako menininkas, šitaip būnant vienam, išsikrauna akumuliatoriai. Dovydėnui energijos šaltiniu tapo buriavimas. Bekraštis vandenynas, bangos, audra pakrauna – gera prarasti pusiausvyrą. Daugelis mėgsta tai įsivaizduoti, apie tai skaityti, bet mažai kas ryžtųsi kartu su grupele panašių plaukti per Atlantą. Dovydėnas tai padarė – 1989 m. su jachta „Dailė“ nuplaukė į Niujorką ir atgal. Plauki, likimas neša, ir supranti, „mažiukas koks esi iš tikrųjų, ant to burbulo po žvaigždėm, po galaktikom. O kai pamatai Amerikos krantą, taip gaila pasidaro...“

Mistinį langą pravėrus

Neišvengiamos žūties lemtis, nusidėjusio žmogaus baimė ir siaubas amžinybės akivaizdoje persmelkė daugelio mirties temą išplėtojusių romantizmo autorių muzikines kompozicijas, pradedant Franzo Schuberto malūnininko nusiskandinimu upelyje, baigiant paskutinio teismo dieną simbolizuojančia viduramžių sekvencija „Dies irae“ Hectoro Berliozo raganų puotoje ar Ferenco Liszto „Mirties šokiuose“ („Totentanz“). Tiesa, Liszto koncepcijai įtakos turėjo ne tik „Dies irae“ sekvencija, bet ir vaizduojamojo meno pavyzdys – Francesco Traini freska „Mirties triumfas“, kurią kompozitorius pamatė Pizoje, keliaudamas po Italiją. Visgi šiuolaikiniai kompozitoriai neapsiriboja vien romantikų pasitelkta abstrakčia mirties simbolika. Dėmesį patraukia ir ikonografiškas paskutinės atokvėpio akimirkos muzikoje vaizdavimas ar net ribos tarp praeities įvykių ir nesulauktos ateities išryškinimas.
 
Kompozitorius Šarūnas Nakas gegužės 22 d. Vilniaus dailės akademijos Gotikinėje salėje pristatė trijų muzikinių kompozicijų ir keleto paties skaitomų tekstų seansą „Mistinis langas. La fenêtre mystique“. 2014-aisiais laimėjęs atranką, Nakas tris mėnesius rezidavo Paryžiaus „Cité Internationale des Arts“. Čia jis subrandino savo trijų opusų projektą: anksčiau sukomponuotus „Ugnies ikona. In memoriam Algirdas Doveika“ (2008, versijos fortepijonui premjera) ir „Ketmanas. Hommage à Czesław Miłosz“ (2012) fortepijonui bei naujausią 2015 m. kompoziciją – „La fenêtre mystique. Hommage à Nicolas l’illuminé“ fortepijonui ir transliacijos objektams (pasaulinė premjera). Tad kokiais būdais Nakas šiame seanse atskleidė mirties temos motyvus?

Kino naujienos trumpai

Šiemet Kanų konkurse parodyta ir kritikus sužavėjusi Toddo Hayneso „Kerol“ – ne vienintelė Patricios Highsmith (1921–1995) ekranizacija. „Television 360“, studija „Endemol Shine Studios“ ir šveicarų leidykla „Diogenes“ nusprendė suvienyti jėgas ir ekranizuoti rašytojos knygų seriją „Ripliad“. Tai penkios knygos, kurių veikėjas – Tomas Riplis. Pirmasis romanas „Talentingasis ponas Riplis“ pasirodė 1955 metais, paskutinis – „Ponas Riplis po vandeniu“ – 1991-aisiais. Highsmith kūriniai sulaukė ne vienos ekranizacijos, ko gero, jau susirinktų gerokai per 10 skirtingose šalyse gimusių filmų pagal rašytojos knygas, tarp jų – Alfredo Hitchcocko „Nepažįstamieji iš traukinio“ (1951), Rene Clement’o – „Kaitra“ („Plein Soleil“, 1960), Wimo Wenderso „Draugas iš Amerikos“ (1977), Anthony Minghellos „Talentingasis ponas Riplis“ (1995).

 

Anglų režisierius Joe Wrightas („Ana Karenina“) ekranizuos Charlotte Rogan romaną „The Lifeboat“. Jo herojė – 22 metų Greis Vinter. 1914 metų vasarą kartu su vyru Henriu ji leidžiasi į povestuvinę kelionę laivu per Atlanto vandenyną. Idiliją nutraukia paslaptingas sprogimas. Gelbėjimo valtyje, kurioje randa vietą Greis, greit paaiškėja, kad kai kas turės mirti, kad išgyventų kiti, mat laivas perpildytas, o maisto atsargų visiems neužteks. Pagrindinį vaidmenį filme kurs Anne Hathaway.

Pilkosios eilės

„Borisas Godunovas“ – paskutinė 75-ojo Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera. Šis spektaklis užbaigia ir penkerių metų teatro programą, kurios sudarymu užsiėmė jo meno vadovas Audronis Liuga. Nuo šių faktų atsiriboti niekaip nepavyksta. Vargu ar galima žiūrėti „Borisą Godunovą“ ir matyti vien tik Eimunto Nekrošiaus spektaklį. Kažkas tam prieštarauja. Pati jo teatrinė kalba lyg nesava. Ji niekaip nesulimpa į aiškią visumą. Atrodo paženklinta kažkuo svetimu, nualinta, gal net išprievartauta. Per pastaruosius penkerius metus LNDT sutriko ne vienas režisierius. Nors ir išlaikydavę lyg ir pagrindinius savo kūrybos bruožus, jie prarasdavo jų esmę, o gal, tiksliau, atidėdavo ją vėlesniam laikui – kitoms scenoms, kitiems pastatymams.
 
Jau vien istorinė Aleksandro Puškino drama atrodo labai nenekrošiška. Ko gi gali ieškoti šis režisierius tarp valdžios intrigų? Žinoma, šis kūrinys galėtų būti jam tik atspirties taškas, leidžiantis pasinerti į kažką kita. Tačiau dabar jau aišku, kad taip nėra. Nekrošius šią pjesę statė itin kruopščiai, kantriai dėliodamas vieną sceną po kitos. Valdžios ir jai pavaldžios liaudies temos, perkeliant šį kūrinį į sceną, ne tik niekur nedingo, bet ir nebuvo užgožtos ko nors kito, bent kiek poetiškesnio. Atrodytų, kad apie valdžią, jos troškimą režisierius jau papasakojo 1999 m. pastatęs Williamo Shakespeare’o tragediją „Makbetas“; kažin ar galėtų būti kas tikslesnio už šį kūrinį? Anuokart ir tekstu, ir spektakliu buvo gilintasi į žmogų, jo kaltę bei prigimtį. Bandymai pateisinti nusikaltimą, surasti jo priežastį visuomet įdomesni, toliaregiškesni už kaltės, kad ir kokia ji būtų, atskleidimą, net ir už visos žmonijos nuosmukio konstatavimą. Šį kartą vis dėlto stengiamasi (tai diktuoja ir Puškino drama) į valdomuosius ir valdančiuosius pažiūrėti iš toliau, ne tiek juos suprasti, kiek aprėpti tam tikrą visumą, gilintis ne į žmogų, o į jį ėdantį mechanizmą.

Tiriant bendrą praeitį

56-oje Venecijos bienalėje Baltijos šalys pristato šiuolaikinių menininkų projektus, skirtingais būdais mezgančius ryšius su sovietine praeitimi. Žiūrint formaliai, sovietinė šių šalių istorija pasibaigė 1990 ir 1991 metais po nepriklausomybės paskelbimo, o jau 1999-aisiais jos tapo Venecijos šiuolaikinio meno forumo dalyviais. Nuo to laiko jų nacionaliniuose paviljonuose jau buvo rodyti projektai apie probleminį sovietinį paveldą, pavyzdžiui, estų menininkės Kristinos Norman „Po karo“ („After the War“) 2009 m. ar Nomedos ir Gedimino Urbonų „Villa Lituania“ 2007-aisiais. Pastarasis buvo pažymėtas bienalės žiuri už įžvalgų paviljono sampratos ir tautinio identiteto tyrimą, atliktą su subtiliu humoru ir įtraukiantį žiūrovus į intriguojantį pasakojimą. Į kokias istorijas Baltijos šalių menininkai kviečia įsitraukti šį kartą, kokius naujus žvilgsnius į bendrą praeitį siūlo? Kaip jų parodose konstruojamas praeities santykis su šiandiena ir kokiais būdais ji integruojama į globalų šiuolaikinio meno diskursą?

Mažieji šokio impulsai

Laukiant jau tradiciniu tapusio „Kūrybinio impulso“, inicijuoto Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro (koncertas vyks birželio 28 d.), gegužės 8 d. savo originaliosios kūrybos vakarą surengė M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleiviai.
 
Choreografiniai bandymai jau tapo reikšminga jaunųjų šokėjų ugdymo dalimi – taip suteikiama galimybė jiems pasijusti ne tik atlikėjais, bet ir kūrėjais. 33 šokio kompozicijos, parodytos dviejų dalių vakare, rodo, jog moksleiviams idėjų netrūksta. Jų lygis ir kokybė nevienoda – kitaip ir negali būti, kai šį sumanymą imasi įgyvendinti moksleiviai nuo ketvirtos iki tryliktos klasės. Vis dėlto šokėjų kuriama choreografija – tradicinis, bet patikimas ir organiškas kelias, leidžiantis vieną meninę raišką plastiškai pakeisti kita, aktualus ne vien „čia ir dabar“, bet ir galvojant apie tolesnes karjeros perspektyvas. Todėl „mankštinti“ moksleivių choreografinę mąstyseną – labai prasmingas improvizacijos mokytojų Vytauto Brazdylio ir Jekaterinos Deineko darbas.

Pastabos apie pasakas

Gal tikrai, kaip sakė menotyrininkė Agnė Narušytė, menas tėra pretekstas norinčiajam rašyti? (Pokalbis su Evaldu Jansu). Šiandien – graži, saulėta diena, atrodo, tik sėsk ant dviračio ir mink lauk iš miesto. Tačiau mane ji paveikia keistai: norisi lindėti prie kompiuterio ir rašyti, rašyti. Pretekstu tam man tampa Mariaus Jonučio paroda ,,Pasakos“, tradiciškai pavasarį vykstanti galerijoje „Meno niša“.
 
Jonutis priklauso tiems dailininkams, kuriuos norėtųsi vadinti dailininkais-filosofais – paišančiais ir rašančiais, savo originalias mintis skelbiančiais eseistikos knygose, o kartais ir poezijoje. Menininkas knygų išleido net tris (leidykla „Tyto alba“): poezijos rinktinę „Mėlyna žalia“ (2008), žaismingas esė ,,Kirminas paukštis“ (2009) ir pasakas ,,Slibinas Jurgis ir kitos istorijos“ (2010). Taigi pasakų tema visai natūraliai išplaukia iš rašytinės menininko kūrybos.
 
Parodoje eksponuojami Jonučio reljefai, nedrąsiai bandantys užkariauti erdvę išsiskleidusiais sparnais ar palmėmis su mečetėmis. Pasakos čia suprantamos pačia plačiausia prasme – tarp undinėlės ir Raudonkepuraitės vietą randa ir Vilniaus įkūrimo legenda („Gedimino sapnas“), ne kartą Jonučio vaizduotas Adomo ir Ievos motyvas (,,Apie obuolį“), taip pat ir Čiurlionio kūrybos replika („Karalių pasaka“). Į didelį kvadratinį kūrinių formatą sėkmingai telpa istorijų siužeto vingiai, papasakojami pasitelkiant simultaninę kompoziciją – greta vaizduojami skirtingu metu atsitikę įvykiai tvarkingai sudedami į jiems skirtas lentynėles tiesiogine šio žodžio prasme.

Jausmų badas

Kol neturime ir, manau, dar ilgai neturėsime sėkmingų lietuviškų serialų apie Antrąjį pasaulinį karą, pirmadienį (birželio 1 d., 22.20) LRT pradeda rodyti lenkų „Šlovės dienas“, kurias pasižiūrėti rekomenduoju net mūsų valdininkams ir politikams, nuolat pliurpiantiems apie patriotinį jaunimo auklėjimą. „Šlovės dienos“ tai daro itin veiksmingai. Serialo veikėjai – jauni žmonės, kupini ryžto, energijos ir tikėjimo. 1941-ųjų pavasarį grupė Anglijoje parengtų lenkų kareivių su parašiutais nusileido okupuotoje Lenkijoje. Jie vadinosi „cichociemni“ (tylūs ir tamsūs) ir buvo pasirengę vykdyti diversijas prieš nacius. Po karo jaunuoliai tapo „prakeiktais kareiviais“, kurių istoriją komunistų valdžia nuosekliai trynė iš žmonių atminties. Vienas iš jų dar gyvas ir praėjusią vasarą šoko su parašiutu.
 
Sėkmingai Lenkijoje bene 8 sezoną rodomas serialas prasideda, kai Bronekas (Maciej Zakościelny), Janekas (Antoni Pawlicki), Michalas (Jakub Wesolowski) ir Vladekas (Jan Wieczorkowski) bei jų artimieji ima burtis aplink ginkluotą lenkų pogrindį. Visi pasirengę kovoti už laisvą Lenkiją, kuria tiki ir kurią myli. Tačiau jaunuoliai nenori tik gražiai ir garbingai už ją numirti: jie nori kovoti ir laimėti. Iš pradžių jiems teks kautis su vokiečiais, paskui – su sovietais, vėliau ir su lenkų komunistais, nusprendusiais sunaikinti pasipriešinimo judėjimą pokario Lenkijoje. Seriale taip pat rodoma įvairių žvalgybų – vokiečių, rusų, lenkų – veikla. Daugumoje serijų atkurtos tikros „Armia Krajowa“ ir „Cichociemni“ vykdytos operacijos, daug personažų turi realius prototipus.

Pasakos apie žiaurų pasaulį

Praėjusio sekmadienio rytą buvo galima išgirsti daug prognozių, kas taps „Auksinės palmės šakelės“ savininku. Filmų pavadinimai daugmaž sutapo, tačiau abejoju, ar kas tikėjo, kad svarbiausią Kanų apdovanojimą gaus Jacques’o Audiard’o socialinė drama „Dipanas“ („Dheepan“). Pasak Tadeuszo Sobolewskio („Gazeta Wyborcza“), „Auksinė palmės šakelė“ pateko į geras, bet ne į geriausias rankas. Jis mano, kad žiuri verdiktas – Coenų pralaimėjimas, atrodo, kad filmai apdovanoti atsitiktinai. Iškart po apdovanojimų surengtoje spaudos konferencijoje vienas iš brolių Coenų pareiškė, kad žiuri šįkart buvo ne kino kritikai, o menininkai. Tačiau jų sprendimas vis dėlto vertinamas kritiškai, nors prancūzų žiniasklaida garsiai kalba apie savo šalies kino triumfą. Tai gal ir nestebina, nes konkurse buvo parodyti net penki prancūziški filmai.
 
Tačiau dienraščio „Liberation“ kino kritikai pirmadienį paskelbė kolektyvinį tekstą, kuriame piktinosi apdovanojimais ir įtarė, kad žiuri sprendimą paveikė festivalio prezidentas Pierre’as Lescure’as bei filmų atrankos vadovas Thierry Fremaux. Likus dviem dienoms iki festivalio pabaigos „Liberation“ kritikas Didier Peronas paskelbė, kad laimėti turi Taivano režisierius Hou Hsiao-Hsienas, konkurse parodęs „Žudikę“. Kritikas teigė: „Jei filmas negaus „Auksinės palmės šakelės“, ateisime su kardais ir fakelais, o žiuri teks ieškoti atsarginio išėjimo.“

Muzika nušviečia pasaulį

Devynioliktasis Vilniaus festivalis pasirengęs vasarą pradėti šviežiu oro gurkšniu. Išskirtiniu festivalio pradžios akcentu pasirinkta MDR simfoninio orkestro (Vokietija) ir Vilniaus festivalio užsakymu sukurta lietuvių kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kūrinio „Extracultural“ premjera Lietuvoje. Atidarymo atmosferą kaitins Sergejaus Rachmaninovo Antrąjį fortepijono koncertą atliksianti ekstravagantiška jaunosios kartos pianistė Katia Buniatišvili iš Gruzijos.
 
Festivalio pradžios koncerte birželio 1 d. Lietuvos atlikėjams – Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui ir ansambliui NIKO (Naujų idėjų kamerinis orkestras) vadovaus pasaulinį pripažinimą pelnęs batutos meistras – Estijoje gimęs ir nuo vaikystės JAV, Niujorke, gyvenantis dirigentas Kristjanas Järvi. Tai „taurus ir nevaržomas muzikantas, XXI a. menininko archetipas“ („Resmusica“), laikomas vienu inovatyviausių akademinės muzikos interpretatorių („Reuters“), pasižymintis originalia stilių pajauta („Herald Scotland“). Savo idėjas įgyvendinantis net su keturiais kolektyvais, maestro yra Leipcigo radijo MDR ir Gštado festivalio simfoninių orkestrų meno vadovas, Baltijos jaunimo filharmonijos kolektyvo įkūrėjas ir meno vadovas bei Niujorke reziduojančios klasikinio hiphopo–džiazo grupės „Absolute Ensemble“ įkūrėjas ir dirigentas.
PUSLAPIS
IŠ
1003