7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

„Lėlės“ teatro (r)evoliucijos

Pokalbis su teatro režisieriumi Šarūnu Dateniu

Agnė Pulokaitė
Nr. 22 (1128), 2015-06-05
Teatras
Šarūnas Datenis
Šarūnas Datenis
Vilniaus teatras „Lėlė“ kūrybinius metus baigia pristatydamas ketvirtą šio sezono premjerą – spektaklį visai šeimai „Evoliucija“. Šarūnui Dateniui tai jau ne pirmas režisūrinis darbas – po „Menų spaustuvės“ stogu pagal programą jauniesiems menininkams „Atvira erdvė“ dienos šviesą išvydo jo statyti „Gaidelis pinigautojas“ (kartu su dailininku Antanu Dubra) ir „Mergaitė su degtukais“ (šį, išskyrus kompozitorius Severiją Janušauskaitę ir Vytautą Leistrumą, kūrė „Lėlės“ teatro jaunųjų aktorių komanda). Naujasis spektaklis, kuriuo Šarūnas Datenis kaip režisierius pagaliau debiutuos savojo teatro scenoje, pasakos, kaip nurodo pavadinimas, visatos, žmonijos, civilizacijų atsiradimo ir raidos istoriją. Nors tema, regis, kietas riešutėlis net ir suaugusiam, spektaklyje į ją stengtasi pažvelgti žaismingai, gyvai, nenuobodžiai – kaip galima teatre. Vizualaus spektaklio sprendimo ėmėsi net trys dailininkai: Antanas Dubra, atsakingas už bendrą vaizdą, Vladas Suncovas – už techninius sprendimus ir konstrukcijas, o Artiomas Brančelas paišė kadruotes animatoriui Justinui Venciui. Originalią muziką spektakliui kūrė Severija Janušauskaitė (joje skamba Mantvydo Mockaus klarnetas, Valentino Krulikovskio ir Šarūno Datenio balsai), vaidina „Lėlės“ teatro aktoriai Irmantas Jankaitis, Imantas Precas, Indrė Liutkevičiūtė ir Karolis Algimantas Butvidas. Premjera – birželio 6 d. 12 ir 14 val. Vilniaus teatre „Lėlė“. Apie ją ir visatos gimimo džiazą kalbamės su režisieriumi ir scenarijaus autoriumi Šarūnu Dateniu.
 
Kaip po „Gaidelio pinigautojo“ ir „Mergaitės su degtukais“ atsirado tokia, regis, nevaikiška tema – evoliucija?
Žemės atsiradimas, gyvybės gimimas, žmogaus išsivystymas – pamaniau, kad ir vaikus tai turėtų sudominti. Be to, niekas to dar nebuvo daręs; nesivadovavau parašyta, šimtą kartų statyta medžiaga. Ėmiausi ją minkyti nuo nulio, pats rašiau scenarijų. Norėjosi, kad teatras būtų ne tik pramoga, bet kad vaikas gautų kažką daugiau, gal net būtų paskatintas labiau domėtis mokslu. Ir, be abejo, norėjosi padaryti tai kitaip, ne sausai moksliškai, kaip per pamoką mokykloje, o priešingai, – teatrinėmis priemonėmis papasakoti vieną didžiausių visatos teatro veiksmų – jos susikūrimo ir žmogaus atsiradimo.
 
Kaip reikėjo dirbti, kad išgautum tą „kitaip“?
Svarbu nebendrauti su vaiku kaip su vaiku, nes tai visada sukelia atmetimo reakciją. Neverta laikyti jo kvailesniu už save, kniaukti plonu balseliu, reikia bendrauti kaip su lygiu. Kiekvienas vaikas pasiims tiek, kiek jam skirta, juk vieni imlesni mokslui, kitų vaizduotė lakesnė. Bet tai nereiškia, kad turi nusileisti iki to žiopliausio arba, tarkim, mažiausio. Taip galima vaiką ir visai nuo teatro atbaidyti, kad jis net kojos nebenorės čia kelti. Daryti kitaip, griauti tradiciją skamba labai revoliucingai. Iš tiesų nenoriu nieko griauti, vadovaujuosi tais pačiais draminio teatro principais su aiškia personažo psichologija. Šiuo atveju tas personažas yra daug nuveikęs mokslininkas, kuris, pasiekęs gyvenimo saulėlydį, nori perduoti savo sukauptas žinias vaikams ir juos sudominti.
 
Gal kurdamas spektaklį radai šio personažo mokslininko prototipų kine, literatūroje?
Jame yra kažko iš Anthony Hopkinso kuriamo herojaus filme „Instinktas“, kuriame pasakojama, kaip vedamas aistros mokslui žinomas antropologas išvyksta į Afrikos džiungles, apsigyvena ten ir tyrinėja gorilas. Kitas personažas – Lebovskis. Kažkur per vidurį įsivaizduoju ir savąjį personažą – tokį panką, maištininką, labai mylintį savo profesiją, mokslą ir norintį juo uždegti kitus. Vėliau, kai kurdami spektaklį nuvykome į Molėtų observatoriją konsultuotis, stebėjau paskaitas skaičiusio mokslininko manieras, kalbėseną, charakterį. Tam tikros detalės sugulė ir į mūsų personažą.
 
Papasakok, kaip sekėsi rašyti scenarijų, kur ieškojai įkvėpimo, kuo rėmeisi?
Knygomis, moksline literatūra, šaltiniais internete, vaizdo įrašais „You tube“ kanale, kur gali atrasti daug įvairiausios medžiagos apie Žemės atsiradimą, evoliuciją. Be abejo, teorijų yra daug, vienos prieštarauja kitoms, tačiau stengiausi vadovautis moksliniais argumentais paremtomis teorijomis. Nors kartais pasirinkimą lemdavo ir tai, kuri teorija gražiau atrodys išskleista scenoje. Nes šimtaprocentinio atsakymo, kur slypi tiesa, nėra. Tuo mokslas ir yra žavus, jis neprimeta dogmų, pats kinta, evoliucionuoja. Šiame spektaklyje man buvo įdomiau ne pasakoti tą vienintelę teisingą istoriją, kad viskas vyko būtent taip ar anaip, o veikiau parodyti, kaip visa tai be galo įdomu, užkrėsti tuo. Stengiausi, kad būtų kuo mažiau mistikos, nes aš labiau tikiu mokslu.
 
Kuo tave traukia vaikiška auditorija?
Vaikai reaguoja spontaniškai, jie neapsimetinėja, iš karto parodo, kas jiems patinka arba ne, gyvai reaguoja – čia pat gali tave „nušvilpti“ arba iškelti į padanges. Vaikas gali tiesiai (ir garsiai!) paklausti tėvų, kada visa tai baigsis; vadinasi, kažkas nesukimba, yra duobė. O po spektaklio tiesiog prieina prie aktoriaus ir pasako, ką galvoja. Suaugęs to niekada nepadarys.
 
Ką tau reiškia lėlių, objektų teatras?
Aktorystė neišvengiamai susijusi su ego – sakyk, ką nori, bet kiekvienas iš mūsų čia atėjo dėl to, kad mus matytų, apie mus kalbėtų. O lėlių teatre turi tą savo ego paminti, pirmą planą užleisdamas objektui. Tai man ir yra didysis grožis. Kad lėlė ar objektas atgytų, pats turi tapti šiek tiek nematomas. Lėlė leidžia tau padaryti tai, kas neįmanoma dramos teatre, t.y. gali laužyti materiją, išplėsti erdvę. Žmogaus kūnas yra vientisas, o lėlė gali skilti, fragmentuotis, išsiskaidyti. Lėlė gali skraidyti, vaikščioti lubomis, nepaklusti gravitacijos dėsniams; galima ją padegti, nuskandinti ir vis tiek tai bus objektas.
 
Vadovavaisi, kaip sakei, mokslo logika. Vis dėlto spektaklio muzikoje, man regis, esama kažko mistiško.
Daug su Severija apie tai kalbėjom, mūsų pagrindinė užduotis buvo žūtbūt atitolti nuo infantilumo, linksmų „vaikiškų“ melodijų. Todėl pasirinkom labiau džiazinę harmoniją – klarnetą, vokalo motyvus. Kita vertus, vengėme ir stereotipinio įsivaizdavimo, kaip turėtų skambėti kosmosas, t.y. nesinorėjo elektronikos, keistų sąskambių, efektų, nes tai jau irgi tapo štampu.
 
Taigi kosmosas spektaklyje skamba kaip džiazas.
Jis ir yra džiazas.
 
Ačiū už pokalbį.
 
Kalbėjosi Agnė Pulokaitė

 

Šarūnas Datenis
Šarūnas Datenis
„Evoliucija“
„Evoliucija“