Džordžas Smailis – vienas mano mėgstamiausių literatūros personažų. Jis pasirodė 7-ojo dešimtmečio pradžioje Johno Le Carré knygoje „Skambutis numirėliui“ ir dviem dešimtmečiams tapo pagrindiniu dar beveik dešimties rašytojo knygų herojumi. Kontržvalgybininkas Smailis dirba Cirke (taip rašytojas vadina M16), jis primena valdininką, gali susilieti su minia, likti nematomas. Smailis – pilkas, aptukęs, vilki keistus drabužius, dažniausiai sėdi prie rašomojo stalo. Jis intelektualas – domisi XVII a. vokiečių literatūra, bet ir Cirke, ir tyrinėdamas literatūrą visada laikosi principo neperžengti faktų ribos. Paliktas žmonos, jis visiškai atsidavė darbui. Ko gero, tiki tik juo. Smailis – racionalus, analitinio proto, bet kartu idealistas, negalinti susitaikyti su išdavystėmis ir menkystomis, todėl dažnai primena keliaujantį riterį (ypač kai šnipo karjera nubloškia jį toli už Anglijos ribų), o vėliau ir gyvenimo išminties kupiną piligrimą.
Le Carré savo herojų apibūdino taip: „Apgautas meilės, neapykantos impotentas.“ Smailis – visiška Džeimso Bondo priešingybė – yra reflektuojantis vienišius. Jo amžinas priešas – rusų šnipas Karlas, bet pergalė prieš jį Smailiui tampa pralaimėjimu, nes jis veikė tokiais pat metodais, kaip ir priešas. Paskutinis Smailio ir Karlo susitikimas įvyks prie Berlyno sienos: „Jie apsikeitė vieninteliu žvilgsniu ir, ko gero, kiekvienas jų sekundei pamatė kitame save.“ Pergalė nieko nekeičia, nes pasaulis netampa geresnis.
Kine ir televizijoje Smailį vaidino Jamesas Masonas, Aleckas Guinnessas, Denholmas Elliotas, Rupertas Daviesas, bet man labiausiai vykęs Gary Oldmano suvaidintas Smailis 2011 m. švedų režisieriaus Tomo Alfredsono filme „Bastūnas, Siuvėjas, Kareivis, Šnipas“ (LRT, spalio 1 d. 21.30). Atsistatydinusiam Smailiui teks slapta užduotis išsiaiškinti britų žvalgybos vadovybės struktūrose rusams dirbantį „kurmį“. Įtariami šnipai, kurių slapyvardžiai skamba vaikų skaičiuotėje: Bastūnas, Kareivis ir t.t.
Ir romane, ir filme pasakojama istorija sudėtinga, bet ją sekti įdomu. Nors man įdomesnė psichologinė Smailio drama, kurią suvaidino Oldmanas. Pensininkas Smailis atrodo vyresnis nei yra, jis ieško kurmio iš pirmo žvilgsnio ramiai ir susikaupęs, bet iš tikrųjų tai jam net svarbiau už gyvybę. Jis kasasi vis giliau – tikrasis filmo veiksmas vyksta personažų galvose, juolab kad filme Alfredsonas neskirsto veikėjų į gerus ir blogus. Išdavystė yra visur.
Alfredsonas, be abejo, žavisi 8-ojo dešimtmečio estetika, todėl filme pamatysime daug dizaino šedevrų, stilingų drabužių, interjerų. Taip pat ir gerų aktorių – Coliną Firthą, Tomą Hardy, Marką Strongą, Benedictą Cumberbatchą, Johną Hurtą, Svetlaną Chodčenkovą, Konstantiną Chabenskį.
Mikola Maščenka (1929–2013) – ne filmo ar knygos personažas, nors jo gyvenimo istorija tikrai įdomi. Kiaulininkės sūnus iš kaimo netoli Luhansko išgyveno 1933-iųjų holodomorą ir 1947-ųjų badą Ukrainoje, tapo aktoriumi, o vėliau – teatro ir kino režisieriumi. Vienas ankstyvųjų jo filmų „Komisarai“ (1969) sužavėjo net Pierą Paolo Pasolini. Sovietų Sąjungoje tada dar Nikolajus Maščenka pelnė visuotinę žiūrovų ir komunistų partijos vadų meilę sukūręs du serialus – dvi kiekvienam sovietų jaunuoliui privalomų perskaityti knygų ekranizacijas: „Kaip grūdinosi plienas“ (1973, pagal Nikolajų Ostrovskį) ir „Gylys“ (1980, pagal Ethel Lilian Voynich). Maščenka garsėjo temperamentu ir nepakantumu bei polinkiu į prabangą, jis mėgo gerai pavalgyti, vilkėjo madingus drabužius, mylėjo gražias moteris, buvo įvairių premijų laureatas ir 15 metų vadovavo Kijevo A. Dovženkos kino studijai.
Šįvakar (25 d. 22.30) LRT Kultūra parodys jo paskutinį, septynerius metus kurtą (kartu su Marija Kulčickaja ir Jurijumi Dombrugovu) filmą „Bogdanas Zinovijus Chmelnickis“ (2006). Vargu ar reikia priminti, kad etmonas Chmelnickis – vienas sudėtingiausių Ukrainos istorijos personažų, tas, kuris pasirinko sąjungą su Rusija. Filmo veiksmas nukels į 1648-uosius, kai Chmelnickis kovojo su lenkais. Mūšiai ir pergalės prie Korsunės, Geltonųjų vandenų tada sukrėtė Europą. Gelbėdamasis nuo kazokų Lenkijos karalius paskelbė visuotinę mobilizaciją. Filmas pasakoja lemtingą lenkų ir ukrainiečių susidūrimą – mūšį prie Zbaražo. Kazokai šį miestą laikė apsiautę, ir atrodė, kad pergalė netoli, bet Chmelnickį išdavė Krymo chanas – jis paliko mūšio lauką. Maščenkai Chmelnickis įdomus ne tik kaip karvedys, bet ir kaip silpnybių, baimių, problemų kankinamas žmogus.
Tikrai nežadu, kad laukia geras istorinis filmas, bet, manau, pasižiūrėti verta, nes posovietinėse šalyse pastaraisiais dešimtmečiais kuriami istoriniai filmai turi aiškią užduotį – patvirtinti senas šalies valstybingumo tradicijas. Manau, kad kažkas panašaus gali ištikti ir lietuvių kiną, juk artėja garbingas nepriklausomybės šimtmetis, o iš svetimų klaidų visada verta mokytis.
