Menas versus jūra

Rugsėjis prie jūros visuomet būna ypatingas. Malonus, minkštas oras, tušti paplūdimiai, vis dar daug saulės. Kelionę dar malonesnę padaro žinia, jog Klaipėdoje pirmą kartą bus rengiamos Galerijų dienos. Jų metu, rugsėjo 10–12 d., pasak pranešimo spaudai, bus pristatoma autentiška miesto vizualiųjų menų mozaika, apimanti dailę, dizainą, madą, architektūrą. Taigi su dideliais lūkesčiais vykstu į uostą atrasti naujų vietų ir vardų.

Dieną pradedu geriausiai žinoma vieta – KKKC parodų rūmais. Juose eksponuojama Lietuvos dailininkų sąjungos 80-mečiui skirta paroda, Edvardo Malinausko ,,Marinistinis ruduo“,  Algimanto Aleksandravičiaus fotografijos ,,Sugrįžimai – veidai ir ne tik“. Su Galerijų dienomis jubiliejinė paroda (jos tęsinys eksponuojamas ,,Klaipėdos“ galerijoje) ir restrospektyvos neturi nieko bendro, tad jas paliksiu nuošaliau. Labiau sudomina tame pačiame pastate įsikūrusioje Fotografijos galerijoje pristatoma Londone gyvenanti menininkė Miglė Bačkovaitė. Jos fotografijų ir trumpų filmų paroda ,,Nėra laiko. Jie ir be jų“ neformaliai sudaryta iš dviejų dalių – Paskutinės vakarienės temos interpretacijos ir kitų vaizdų rinkinio. Pastarajame randami tamsios atmosferos kalnų, jūros ar miško peizažai ir surežisuoti, charakteringi portretai. Autorė mitus ir religinius simbolius perkeičia naudodama groteskiškas detales: nimfoms uždedamos vienodos popierinės kaukės, o raudonplaukė Marija Magdalietė su auskaru bamboje lyg undinė įsisupa į tinklą. Ypač išraiškingi apaštalai, susėdę aplink Kristų, jų beprasmis teatrališkumas. Saviti Bačkovaitės personažai tampa mano pirmuoju atradimu Galerijų dienose.  

,,Baroti“ galerijoje veikia klaipėdiečio dizainerio ir tapytojo Rodiono Petroffo, atstovavusio galerijai ir šių metų ,,Art Vilnius“ mugėje, paroda ,,Abejonės ir ginčai“. Kaip ir įprasta autoriui, čia hiperrealistine maniera vaizduojamas miestas, kuriam nestinga netikėtumo bei ironijos. Pasirinkimas įvairiuose renginiuose prisistatyti vieno dailininko kūryba, manau, yra sėkmingas – galerija formuoja savo įvaizdį, garsina menininką ir Klaipėdos meno lauką.

Kitokią strategiją rinkosi jauna, 2013 m. įkurta galerija ,,Si:said“, kuri ir inicijavo Galerijų dienas. Renginyje pristatomas Žilvino Landzbergo ŠMC surengtos parodos ,,Be karūnos“ fragmentas. Landzbergo instaliacija be likusios ekspozicijos dalies atrodo gana skurdžiai, be to, sunkiai išsitenka nedidelėje galerijos erdvėje. Atsiveždama šiuolaikinio meno parodą galerija taip pat parodo savo veiklos kryptį. Visgi tokio renginio metu labiau tikėjausi išvysti žadėtą Klaipėdos menininkų autentiškumą. Tačiau klaipėdietiškumo tikrai nereikėtų supaprastinti vien  iki banalių marinistinių vaizdų, kaip padarė galerija ,,M-art“. Deja, joje eksponuojamos Algirdo Darongausko fotografijos iš Olando kepurės – įvairūs jūros akmenėlių rakursai – nepasižymi meniškumu ir kokybe, be to, neatskleidžia tikrojo šios unikalios Lietuvos pakrantės vietos grožio.

LASKAO (Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija) būstinėje buvo įrengta architektų Aurimo Baužio ir Šarūnės Gentvilienės instaliacija ,,Alchemija“. Iš pirmo žvilgsnio tai – neišvaizdi medinė pašiūrė, sunkiai įsprausta į fachverkinio namo kambarį. Kūrinio sumanynas atsiskleidžia į jį pažvelgus iš kitos pusės – visas panaudotas medis yra apdorotas tradiciniu japonišku procesu Shou Sugi Ban – apsaugomas jį deginant. Įėjus į kvadrato vidų kyla dvejopas jausmas: viena vertus, užuodžiu jaukų vasaros laužą, kita vertus, slegia virš galvos susikertančios sijos, spaudžiančios ,,Alchemiją“ prie grindų. Taigi Baužio ir Gentvilienės instaliacija išplečia architektūros galios suvokimą, verčia susimąstyti apie psichologinį šios disciplinos aspektą.

O štai Vydūnkėje – senamiestyje esančioje nebeveikiančioje Vydūno mokykloje, kur nuo 2012-ųjų įsikūrusios menininkų dirbtuvės, – tvyro šventinė kūrybiška atmosfera. Keista žmogaus ūgio ir silueto skulptūra, lyg atklydusi iš „Žvaigždžių karų“ pasaulio, pasitinka vos įžengus į mokyklą. Autoriaus vardo rasti nepavyksta, bet tai neatrodo svarbu, nes Vydūnkė – kolektyvinis Klaipėdos menininkų kūrinys. Čia pat dirba tapytojas abstrakcionistas Danas Andriulionis, mielai bendraujantis su visais jo studijos lankytojais, ir keramikė Sandra Bradauskienė, siūlanti patiems lankytojams pabandyti minkyti molį. Iš antro aukšto sklindantys muzikos garsai vilioja pasižiūrėti, kas ten vyksta, tad neužsibūnu. Įžengusi į buvusią Aktų salę maloniai nustembu – erdvė sėkmingai transformuota į galeriją, kurios viduryje, greta originalios daugiakampės palapinės, groja didžėjus. Estetiškai eksponuojama Vydūnkėje dirbančių menininkų kūryba – tapyba, juvelyrika, keramika, skulptūra, tekstilė, drabužių dizainas. Šioje salėje pagaliau išsipildo organizatorių pažadas sujungti visas vizualiųjų menų sritis.

Dėl laiko stokos nepamačiau Klaipėdos bibliotekos Meno skyriuje eksponuotų Linos Itagaki zinų ir Klaipėdos kultūros fabrike įsikūrusioje galerijoje IKRA vykusios mados parodos ,,Who are you? Kas tu esi?“. Miesto svečiams nedėkinga programa, kiekvienos dienos vakare siūlanti renginių, neleido pamatyti ir šviesos dirbtuvių, dar kelių parodų menininkų grupės TEMA kūrybinėje erdvėje bei Vydūnkėje pristatytų Remigijaus Treigio ir Beno Šarkos projektų.

Sunku atsakyti į klausimą, ko reikia, kad skirtingos atskirose galerijose eksponuojamos parodos virstų visuma, kuri leistųsi vadinama Galerijų dienomis. Galbūt reikėtų galvoti apie strategiją, leidžiančią pristatyti panašia kryptimi dirbančius menininkus, ar apie teminių dienų rengimą. Galerijos ,,Si:said“ vadovė Skaistė Marčienė sakė, jog ,,svarbu, kad mes – galerijos – bendradarbiaujame“. (Galerijų dienos ves arčiau meno, 2015 09 04, http://klaipeda.diena.lt/naujienos/klaipeda/menas-ir-pramogos/galeriju-dienos-ves-arciau-meno-programa-708647). Tačiau kodėl šis bendradarbiavimas turėtų būti svarbus žiūrovui? Linkiu, jog šis klausimas išsispręstų projekto tęsinyje kitais metais. Kitaip Galerijų dienos dėl poilsiautojų laiko kovodamos su jūra pralaimės rezultatu 0:1.