7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Visur skleidęs šviesą

Muziko, švietėjo Apolinaro Likerausko 120-osioms gimimo metinėms

Jūratė Vyliūtė
Nr. 33 (1139), 2015-09-25
Muzika
Apolinaras Likerauskas. 1957 m. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Apolinaras Likerauskas. 1957 m. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Šiandien mažai kam žinomas Apolinaras Likerauskas (1895–1984) buvo muzikas švietėjas, diplomuotas dainininkas, chorų vadovas, dirigentas, iškili asmenybė, tragiško likimo žmogus. Rašydama knygą „Lietuviai ir muzika Sibire“ mačiau daug skausmo, kančios, dar gyvų ašarų, tačiau A. Likerausko lemtis – viena žiauriausių. Apie jį straipsnių randame tarpukario Lietuvos periodikoje, jis pats kalėjime ir tremtyje parašė prašymų, protestų, likusių Baudžiamojoje byloje. Nuo 1990 m. straipsnių laikraščiuose, žurnaluose, enciklopedijoje publikavo kitas talentingas Sibiro kankinys muzikas Vytautas Čepliauskas. Tačiau vertingiausią dokumentą paliko pats A. Likerauskas – memuarus, rašytus jau senyvame amžiuje, sovietmečiu, tad susilaikant nuo komentarų ir baigiant arešto diena. Dukros išsaugojo tėvo raštus, leido jais naudotis – čia pateikiama trumpa memuaruose minimų faktų apžvalga.

Giminės šaknys – Aukštaitijoje, Biržų žemėje. Prosenelis, senelis, tėvas – kaimo kalviai, mokėję dar ir šautuvų meistrystės. Vedęs gražuolę kaimo dainininkę ir išėjęs Peterburgan, tėvas dirbo tekintoju Putilovo fabrike, priklausė lietuvių inteligentų Savišalpos draugijai, rengusiai spektaklius, organizavusiai lietuviškas mišias, kuriose pirmąja giesmininke garsėjo Likerauskienė. Septynmetis Apolinaras lankė lenkių seselių mokyklą. Toliau jį brandino Biržų miesto mokykla. Apolinaras „kažkaip nejučiom“ išmoko griežti smuiku, iš natų. Veikė du slapti moksleivių būreliai: kairiųjų socialistų „Aušrinė“, vadovaujama Juliaus Janonio, ir dešiniųjų krikščionių „Ateitis“, kurią įsteigė ir kuriai vadovavo Apolinaras Likerauskas: jo žodžiais, devizas buvęs – „gyventi krikščionių etika, būti pavyzdingais mokiniais, auginti savyje kilnų žmogų“. Slapta jie skaitydavo užsienio autorius, Vinco Kudirkos straipsnius, negėrė, eidavo išpažinties, užsiėmė saviaukla. Abiejų būrelių siekiai buvo tokie patys – dirbti savo tėvynei, atsiplėšti nuo caro, kad Lietuva būtų savarankiška.
Pirmojo pasaulinio karo metais, grįžęs į gimtąjį tėvų kaimą, dvidešimtmetis Apolinaras rado uždarytas mokyklas, į Rusiją pabėgusius mokytojus (visi buvo rusai). Sušaukęs vaikus, pirmiausia savo gryčioje, paskui gretimuose kaimuose įsteigė pradžios mokyklas mažiems ir dideliems. Apylinkių jaunimui skaitė geografijos, istorijos, higienos paskaitas, mokė švaros, gražaus elgesio. Vabalninke įsteigė „Pavasarininkų“ draugiją, Pasvalyje sudarė keturbalsį mišrų chorą – tai tik dalis jo darbų sunkiomis karo metų sąlygomis.

Vedamas kilniausių siekių – „kas, jei ne kunigas, yra arčiausiai žmogaus ir gali labiausiai jam padėti“ – įstoja į Kauno kunigų seminariją. Šalia tiesioginių pareigų vadovauja 80-ties klierikų chorui, puikiai parengia sakralinės muzikos (Bacho, Mozarto, Rossini, Sasnausko) kūrinių repertuarą. Maistas seminarijoje menkas, darbo krūvis milžiniškas – suserga džiova. Seminarijos rektorius Maironis, nors apgailestaudamas netekti gero chorvedžio, vis dėlto neprieštarauja jo pasitraukimui, o Juozas Naujalis pasiūlo stoti į Kauno konservatoriją (tuomet dar vadintą muzikos mokykla). A. Likerauskas turėjo gražų, stiprų bosą, tačiau silpnus plaučius. Baigęs konservatorijoje Oreste’o Marini solinio dainavimo klasę (1927 m.), nutarė pasišvęsti choro vadovo, dirigento darbui: „Kad pakiltų mūsų tėvynėje dainos menas, pasinėriau į chorvedžio darbą visa širdimi.“
Likerauskas aktyviai dalyvauja organizuojant pirmąją visos Lietuvos dainų šventę, diriguoja jungtiniam „Pavasarininkų“ chorui, prezidento Aleksandro Stulginskio apdovanojamas sidabrinių kanklių ženkleliu. Jo entuziazmas tiesiog liepsnoja. Kartu su Karoliu Dineika organizuoja dainų ir sporto šventę Šiauliuose, diriguoja tūkstančio dainininkų chorui. Kitą vasarą diriguoja Alytaus Dzūkų šventėje. Kaune vykusioje jubiliejinėje „Pavasarininkų“ dainų šventėje trijų tūkstančių dainininkų chorui diriguoja Juozas Naujalis, Aleksandras Kačanauskas ir Apolinaras Likerauskas. 1930-aisiais jisai – trečiosios Lietuvos dainų šventės dirigentas. Teisę stoti ant vyriausiojo dirigento pakylos jam teikė ryškus chorvedžio talentas, profesinis stabilumas, artistiškumas, žavesio ir artimo meilės aura, skatinanti aplinkinių pagarbą ir pasitikėjimą.

Chorinė, organizacinė A. Likerausko veikla nebuvo apmokama. Vertėsi vargoninkaudamas Kauno karmelitų bažnyčioje (ten susipažino ir vedė gražiabalsę Adelę Vaišnoraitę; ji įstojo į Kauno konservatorijos Vlados Grigaitienės dainavimo klasę, tačiau padidėjus šeimai mokslą nutraukė; Likerauskai susilaukė penkių dukterų ir sūnaus). Turėjo jis ir pedagogo talentą, galėjusį parūpinti lėšų, reikalingų šeimos išlaikymui, nors irgi ne vienu atveju idėja nustelbė materialinį interesą. Dėstė muziką net trijose – mergaičių, „Saulės“, Simono Daukanto seminarijose, organizavo kursus pradžios mokyklų mokytojams.

Kaip tik tuo metu atvažiavo iš širdžiai mielų Biržų delegacija ir pasiūlė dėstyti jų gimnazijoje, organizuoti liaudies teatrą, surengti solinį koncertą. A. Likerausko paakinta miesto valdžia pastatė pilyje vasaros teatrą. Bet Biržuose tapo per ankšta. Pakviestas mokytojauti Šiaulių mokytojų seminarijoje, dėstė muzikos teoriją, solfedžio, fortepijoną ir smuiką. „Labai sudėtinga ir sunku, bet viskas eina gerai. Pradedu dairytis muzikos mokyklos – jos nėra. Švietimo ministras, Juozas Gruodis, miesto burmistras (Sauliaus Sodeckio tėvas) sutinka, kad Šiauliuose muzikos mokykla reikalinga. Bet nėra lėšų. O aš viską darau be lėšų. Padarysiu ir čia.“ „Apolinaro Likerausko muzikos mokykla“, įsteigta 1929 m., negaudama finansinės paramos negalėjo išsilaikyti ir 1933 m. likviduota. Jaunuomenės lavinimui, muzikinės kultūros ugdymui pasišventęs A. Likerauskas tikriausiai turėjo pajausti nuoskaudą. Bet entuziazmo dirbti neprarado.

Nuvykęs į Alytų, pradėjo vadovauti Lietuvos Kunigaikštienės Birutės 2-ojo ulonų pulko dūdų orkestrui, Šaulių rinktinės chorui. Ulonų orkestras vasarą grieždavo miesto parke, dalyvavo valstybinių švenčių renginiuose, moksleivių šventėse, pamaldose; choras rengė pasaulietinės ir religinės muzikos koncertus, pagiedojo Théodore’o Dubois oratoriją „Septyni paskutinieji Kristaus žodžiai“. Alytuje A. Likerauskas užsirekomendavo kaip veiklus, energingas pulko kapelmeisteris, sumanus renginių organizatorius, imponuojantis choro dirigentas, nuoseklus švietėjas.
Prasidėjus sovietų okupacijai, ulonų pulką tuoj išformavo, kapelmeisterį atleido. A. Likerauskas su žmona ir šešiais vaikais atvyksta į Panevėžį. Čia jis – gimnazijoje muzikos dėstytojas, moksleivių orkestro dirigentas, muzikos mokykloje – dainavimo pedagogas, bažnyčioje – parapijos choro vadovas. Lyg to nepakaktų: sukvietęs inteligentiją, 1942 m. įsteigia „Meno mylėtojų draugiją“ ir sudaro Liaudies ansamblį: 100 žmonių choras, kanklininkų ir šokėjų grupės.

1945 m. spalio 12-osios naktį A. Likerauską areštuoja sovietų saugumas. Nerasdami, kuo apkaltinti, KGB pareigūnai nutarė: „Būdamas nusiteikęs prieš SSRS socialistinę santvarką, kovojo dėl nepriklausomos buržuazinės Lietuvos sukūrimo“ – ir, kaip tėvynės išdaviką, be teismo išsiuntė į Šiaurės Pečioros lagerius tolimesniam tardymui. Praėjus dvejiems metams, MGB ypatingasis teismas išaiškino, kad „kaltė neįrodyta“ ir paskyrė „švelnią“ bausmę: penkis metus tremties Šiaurės Komijoje.
Sekant A. Likerausko meninės veiklos pėdsakais, pažymėtais byloje, matyti, kad ir tenai, neįsivaizduojamai atšiauriomis sąlygomis, jis neapleido savo profesijos: mokė statybininkus pūsti dūdas, vadovavo gamyklų, klubų saviveiklai. Įgijo autoritetą, pelnė žmonių pagarbą – į KGB plūdo laiškai su prašymais leisti Likerauskui vadovauti tos ar kitos vietovės, įmonės meno mėgėjams. Gavęs leidimą apsigyventi su ištremtomis dukterimis Sujetichoje (žmonai ir sūnui žuvus „karinės čekistinės operacijos metu“, mergaites ištrėmė vienas), greitai ir čia tapo kultūrinio judėjimo ašimi.
Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Druskininkuose, kur jo pastangomis įsteigiama muzikos mokykla. Tik iš direktoriaus ir net mokytojo pareigų greit pašalinamas. Sakyčiau, nusivylęs, o gal įpratęs būti spardomas, atsiduria Vidurinėje Azijoje, tolimosios Kirgizijos sostinėje Frunzėje... Ne, nusivylęs žmogus neįveiktų tokios daugybės kliūčių. A. Likerauską vėl matome energingą ir veiklų: Frunzės muzikos mokykloje vadovauja vaikų chorui, dombrų orkestrui, diriguoja Kirgizijos dainų šventėje.

Sulaukęs 78-erių pagaliau pareina namo. Ne ilsėtis. Stengiasi praskaidrinti žmonių gyvenimą muzika – sako, „daina ir malda taurina žmogaus sielą“. Suburia Druskininkų veteranų, Vilniaus profsąjungų choristus ir jiems vadovauja. Prisiglaudžia Antavilių senelių namuose, kur rengia muzikos, literatūros vakarus, pats dainuoja, deklamuoja, organizuoja išvykas į teatrą, koncertus, slaptus rožinio giedojimus, maldų valandėles... Ligi paskutinės dienos A. Likerauskas gyveno krikščionių etika, kūrė ir puoselėjo savyje kilnų žmogų.

Rugsėjo 10 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje buvo paminėtos A. Likerausko 120-osios gimimo metinės. Dalyvavo LRS narė Irena Degutienė, pasidalinusi prisiminimais apie vaikystę Druskininkų muzikos mokykloje, A. Likerausko dukra Živilė Likerauskaitė-Klusienė bei A. Likerausko anūkas pianistas Algimantas Likerauskas su šeimos atžalomis. Tekstą skaitė muzikologė Jūratė Vyliūtė, renginį vedė Bibliotekos direktoriaus pavaduotoja mokslui dr. Rima Cicėnienė, organizavo istorikė Rasa Sperskienė. Vakarą pradėjo (A. Ramesos „Stigmomis“) ir užbaigė (M.K. Čiurlionio „Jūros“ pjesėmis) pianistė Onutė Gražinytė, sulaukusi aplodismentų ir palinkėjimų sėkmingai tęsti fortepijono studijas Hanoveryje.

 

Apolinaras Likerauskas. 1957 m. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Apolinaras Likerauskas. 1957 m. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Druskininkų muzikos mokykla. 1960–61 mokslo metai. Direktoriaus Apolinaro Likerausko fortepijono klasė. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Druskininkų muzikos mokykla. 1960–61 mokslo metai. Direktoriaus Apolinaro Likerausko fortepijono klasė. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Živilė Likerauskaitė-Klusienė. V. Kulikauskienės nuotr.
Živilė Likerauskaitė-Klusienė. V. Kulikauskienės nuotr.