Nuo penktadienio Lietuvoje rodomas naujas Paolo Sorrentino filmas „Jaunystė“ („La Giovinezza“, Italija, Prancūzija, Šveicarija, D. Britanija, 2015). Šiemet Kanų konkursinėje programoje parodyta „Jaunystė“ iškart sulaukė prieštaringų vertinimų, nors „Didžio grožio“ autorius ir naujame filme „perdainuoja“ Federico Fellini bei svarsto apie gyvenimo prasmę.
Pagrindiniai „Jaunystės“ veikėjai – du prabangioje Alpių gydykloje besiilsintys ir jaunystės besiilgintys menininkai. Tai britas kompozitorius Fredas Balingeris (Michael Caine) ir jo draugas – amerikietis režisierius Maikas Boilas (Harvey Keitel), kuris rengiasi filmui, tapsiančiam jo testamentu.
Pateikiame Paweło T. Feliso interviu su Harvey Keiteliu, išspausdinto „Gazeta Wyborcza“, fragmentus.
Ar dažnai siunčiate elektroninius laiškus režisieriams, kurių filmuose norėtumėt vaidinti?
Tai mano paslaptis. Bet Paolo Sorrentino laišką tikrai siunčiau, nes jo „Didį grožį“ ir „Il Divo“ laikau vienais geriausių pastarųjų metų filmų.
Ar „vagiate“ energiją iš jaunesnių?
Esmė ne amžius. Menas gimsta iš liepsnos, ir ji ilgainiui visai negęsta. Tačiau vienokia yra jaunųjų liepsna ir kitokia – senų. Vienokia – italų režisierių, dar kitokia – amerikiečių aktorių. Bet iš to susidūrimo kartais gimsta kažkas išskirtinio.
Tačiau „Jaunystė“ – tai saldžiai kartus pasakojimas apie senatvę, kai pradeda išduoti kūnas ir protas ir net geriausius pagadina konformizmas bei jausmas, kad iškritai iš pagrindinės srovės.
Nemėgstu kalbėti apie filmus, kuriuose vaidinu. Ypač jei turiu sieti juos su savimi. Tai galėtų padaryti geras poetas, o ne toks aktorius amatininkas kaip aš.
Tačiau juk tiesa, kad Michaelas Caine’as yra Jūsų dievukas?
Gal net pats didžiausias. Gyvenau Niujorke – be pinigų, be agento ir kasdien perversdavau laikraščius ieškodamas darbo. Puikiai prisimenu tą nusiminimą. Ir merginą, su kuria tada draugavau. Kartu nuėjome pasižiūrėti „Alfio“. Buvau sužavėtas ir galiu pasakyti, kad būtent tada Michaelas man nustatė šios profesijos standartus.
Vaidinate artimus, ilgamečius draugus...
Tai kaip tik buvo lengva, nes mus sieja tai, ko niekas kitas nesugebės suprasti. Michaelas trejus metus tarnavo britų armijoje Korėjos karo metais, aš trejus metus buvau jūrų pėstininkas. Mums net nereikėjo apie tai kalbėtis: abu turime patirties, kuri galvoje ir kūne lieka visam laikui. Todėl daugeliu kitų, visiškai su karu nesusijusių, klausimų sutariame beveik be žodžių.
Jūsų vaidinamas režisierius svajoja apie opus magnum, nori sukurti geresnį už visus ankstesnius filmus.
Nemėgstu žodžių „didis“ ir „garsus“. Filmai nebūna „maži“, „dideli“ arba „blogi“ – yra tik tokie, kuriuos pamiršti iškart išėjęs iš kino, ir tokie, kurie gali pasėti nerimą. Tokius scenarijus ir tokius vaidmenis stengiuosi rinktis. Tekstas turi mane sužavėti. Kadangi vis dar nesirengiu į pensiją, lieka viltis, kad kažkas ypatinga man dar atsitiks.
Ar gerai supratau, kad aktorystė Jums – misija?
Negyvename tuštumoje – kiekviena profesija susijusi su atsakomybe. Gyvename pragaro laikais, kurie ištiko mūsų pasaulį. Mus supa visuotinė krizė ir liūdesys. Kažkur nuolat vyksta karas, žudomi žmonės. Todėl kine reikia dalytis istorijomis, kurios turi prasmę. Gal jos padės kam nors geriau suprasti save. Gal ką nors paskatins stotis ir bandyti kažką konkretaus pakeisti šiame pasaulyje. Kinas tik negali mums nuolat tvirtinti, kad esame tokie nuostabūs, nes tiesa yra ten, kur purvas ir blogis.
Už savo karjerą esate dėkingas...
Laimei. Daug mokiausi, nors niekad nepavyko baigti mokyklos, bet jei ne laimė, nebūčiau čia, kur esu.
Tokia laimė buvo Martino Scorsese’s skambutis?
Beveik prieš pusę amžiaus jis davė man šansą – „Kas beldžiasi į duris“ buvo mūsų bendras debiutas. Esame draugai, kuriuos sujungė bendra pradžia: buvome pasirengę keisti kiną, bet niekas nenorėjo mumis patikėti.
Ar jums netrukdo blogų veikėjų amplua?
Tačiau mano personažai visada buvo giliai įsitikinę, kad yra geri. Nėra aktorių, kurių tam tikru momentu nepradėtų kviesti stereotipiniams vaidmenims. Klausimas, ar leisi save uždaryti vienoje lentynoje. Man pavyko ištrūkti, tačiau ne be skausmo. Turėjau daug ką paaukoti.
Kalbate apie Abelio Ferraros „Blogą leitenantą“?
Taip. Kai Abelis pasiūlė šį vaidmenį, Holivude turėjau gerą poziciją. Vaidinau daug, dažnai prastuose filmuose, bet už tikrai neprastus pinigus, kurie reguliariai atsidurdavo mano sąskaitoje. Kad suvaidinčiau Abelio filme, turėjau visa tai palikti. Vaidinau už dyką, rizikavau viskuo. Žinojau, kad po „Blogo leitenanto“ galiu jau nebepakilti. Bet filmas man apsimokėjo. Iki šiol apie jį galvoju su pasididžiavimu. Ir dažnai mąstau apie scenaristę Zoe Lund, kuri šiame filme turėjo drąsos susigrumti su savo demonais. Ji mirė po kelerių metų, perdozavusi kokaino.
Viena didžiausių Jūsų herojaus „Jaunystėje“ problema yra atmintis. Ar aktoriui tai kelia didžiausią baimę?
Mano atmintis visai gera. Beje, o koks buvo klausimas?
