Birželio 18–28 d. vykusioje 13-ojoje Prahos kvadrienalėje – scenografijos ir teatro architektūros parodoje – buvo eksponuojami 55 valstybių ir regionų profesionalių menininkų ir teatro dailės mokyklų studentų kūriniai. Toks ekspozicijų kiekis leido ne tik pamatyti, kas vyksta pasaulio teatro dailės padangėje, bet ir įvertinti Lietuvos scenografijos būklę. Padaryti tai nebūtų sudėtinga tariant, jog tikrai žinome, ką apskritai vadiname scenografija ir ką tokioje parodoje nesusimąstydami teigiame esant teatro dailės vertės, jos meninio išskirtinumo rodikliais. Ar jais laikome konceptualų, vizualiai patrauklų konkrečios pjesės scenovaizdį – paveikslą, ar performatyvią bet kokios konfliktinės, draminės idėjos ekspoziciją, kalbant muziejininkų kalba – idėjos pateiktį, kokią pristatė Kanados, Suomijos, daugelio kitų šalių ar, pavyzdžiui, Rusijos scenografai. Beveik visą ankštos salės sieną čia užėmė Vsevolodo Mejerholdo portretas – miegančio, iki kaklo apkamšyto milžiniška antklode, lėtai besikilnojančia nuo menamo jo kvėpavimo ritmo, grasinančio išgriauti net salės sieną. Jos eksterjere matėsi sulig įkvėpiais apsinuoginantis sienos karkasas, nuo kurio ant grindų biro tinko gabaliukai („Mejerholdo sapnas“, Polina Bachtina, Jan Kalnberzin).
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Žmogus pasaulį pažįsta penkiomis juslėmis: rega, klausa, uosle, skoniu, lytėjimu. Vienos jų netekus, sustiprėja kita(-os). Kartais pavyksta žadinant vieną pojūtį sujaudinti ir kitą. Tai žymima sinestezijos terminu. Būtent juslės yra Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto grafinio dizaino studentų kurto projekto dėmesio objektas, kūrybinių ieškojimų, meninių sprendimų dalykas; o rezultatas – šiandien matomas leidinys. Nuotraukų albume – skirtingai, savitai pamatytos, užfiksuotos juslinės patirtys. Kūrybinio darbo pradžia – vieną juslių žyminti tema, burtų keliu tapusi kiekvieno menininko asmeniškai suvokta idėja, o pažvelgus pro fotoobjektyvą, virtusi iškalbinga pajausto vaizdo fotografija. Su autoriais – Jonu Bulota, Ričardu Dovgialo, Kamile Šimkute – kalbamės apie nuotraukas, įprasminančias jutiminius išgyvenimus.
![]() | |||||
![]() | |||||
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Vaidybinis kinas sovietmečiu vis dar lieka iki galo neištirta „teritorija“, teikianti kino ir kultūros istorikams vertingos ir įdomios medžiagos, o kartu – ir kūrybinių impulsų. Esmine problema tampa iki šiol vyravusių pažiūrų šiuo klausimu revizija ir analizė. Lietuviškų filmų supratimą vis dar tebeveikia kadaise sovietinių kritikų išsakytos nuomonės, smarkiai trūksta taip pat visapusiškų lietuviško kino ištakų, istorijos, kultūrinių ir socialinių kontekstų tyrinėjimų. Vaidybinio kino raidos tendencijoms, filmų (su)kūrimo aplinkybėms, juos prižiūrinčių institucijų veiklai, režisierių asmenybėms ir buvo skirtas tyrimas, kurį atliko kinotyrininkai, dirbę Vilniaus universiteto Filologijos fakultete.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Andriaus Pukio personalinė paroda „Publika ir artefaktai“ atidaroma Žalgirio arenoje, 2015 m. rugsėjo 23 d. (trečiadienį) 19.00 val., Karaliaus Mindaugo pr. 50, Kaunas.
Paroda veiks: Rugsėjo 23d. – Spalio 1d.
Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto savivaldybė.
Projekto partneriai: „Post“ galerija, Kauno maratono klubas.
Būtent tokį kelią – nuo pirmųjų dirbtuvių ir improvizuotų ekspozicijų iki šiuolaikiško meno centro su visomis jam derančiomis funkcijomis, nuo pusiau privačios erdvės, žinomos tik nedideliam meno gerbėjų ratui, iki edukacijai ir pažintiniam turizmui pritaikytos ekspozicijų bei rekreacinės aplinkos – bus per kelis dešimtmečius nuėjęs Vilniaus Jeruzalės skulptūrų sodas, kai pagaliau pakvies lankytojus po keletą metų trukusios rekonstrukcijos.
![]() | ![]() |
Rugsėjo 25-27 dienomis Nacionaliniame Kauno dramos teatre antroji sezono premjera – Dea Loher „Klaros santykiai“. Kalbėdamas apie šį pastatymą režisierius Rolandas Atkočiūnas pripažįsta, kad ši medžiaga buvusi savotišku iššūkiu – joje itin jaučiamas moteriškas pasaulio pajautimas:„ Autorė pateikia daug savęs, savo supratimo apie tai, kas vyksta aplink ją ir kiekvieną mūsų. Ji davė raktą, o mes stengėmės viską pateikti su egzistenciniu humoru.
![]() |
Seniausia Vilniaus kultūros centro teatro studija Lietuvoje „Elementorius“, gausybei kūrybingų Lietuvos asmenybių daugybę metų buvęs dramos meno pradžiamoksliu, švenčia 50-metį! Ta proga pristatoma prisiminimų, teatrinių pratimų, žaidimų ir originalios dramaturgijos knyga „Elementorius. Legendinis dramos būrelis ant Tauro kalno“.
![]() |