7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Scenografija: kokia ji kvadrienalėje?

Birželio 18–28 d. vykusioje 13-ojoje Prahos kvadrienalėje – scenografijos ir teatro architektūros parodoje – buvo eksponuojami 55 valstybių ir regionų profesionalių menininkų ir teatro dailės mokyklų studentų kūriniai. Toks ekspozicijų kiekis leido ne tik pamatyti, kas vyksta pasaulio teatro dailės padangėje, bet ir įvertinti Lietuvos scenografijos būklę. Padaryti tai nebūtų sudėtinga tariant, jog tikrai žinome, ką apskritai vadiname scenografija ir ką tokioje parodoje nesusimąstydami teigiame esant teatro dailės vertės, jos meninio išskirtinumo rodikliais. Ar jais laikome konceptualų, vizualiai patrauklų konkrečios pjesės scenovaizdį – paveikslą, ar performatyvią bet kokios konfliktinės, draminės idėjos ekspoziciją, kalbant muziejininkų kalba – idėjos pateiktį, kokią pristatė Kanados, Suomijos, daugelio kitų šalių ar, pavyzdžiui, Rusijos scenografai. Beveik visą ankštos salės sieną čia užėmė Vsevolodo Mejerholdo portretas – miegančio, iki kaklo apkamšyto milžiniška antklode, lėtai besikilnojančia nuo menamo jo kvėpavimo ritmo, grasinančio išgriauti net salės sieną. Jos eksterjere matėsi sulig įkvėpiais apsinuoginantis sienos karkasas, nuo kurio ant grindų biro tinko gabaliukai („Mejerholdo sapnas“, Polina Bachtina, Jan Kalnberzin).

Vaizdinis pojūčio išgyvenimas – kaip atrodo sužadinta juslė?

Žmogus pasaulį pažįsta penkiomis juslėmis: rega, klausa, uosle, skoniu, lytėjimu. Vienos jų netekus, sustiprėja kita(-os). Kartais pavyksta žadinant vieną pojūtį sujaudinti ir kitą. Tai žymima sinestezijos terminu. Būtent juslės yra Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto grafinio dizaino studentų kurto projekto dėmesio objektas, kūrybinių ieškojimų, meninių sprendimų dalykas; o rezultatas – šiandien matomas leidinys. Nuotraukų albume – skirtingai, savitai pamatytos, užfiksuotos juslinės patirtys. Kūrybinio darbo pradžia – vieną juslių žyminti tema, burtų keliu tapusi kiekvieno menininko asmeniškai suvokta idėja, o pažvelgus pro fotoobjektyvą, virtusi iškalbinga pajausto vaizdo fotografija. Su autoriais – Jonu Bulota, Ričardu Dovgialo, Kamile Šimkute – kalbamės apie nuotraukas, įprasminančias jutiminius išgyvenimus.

 

Apie neramias sielas ir kenčiančius kūnus

Jubiliejinio Gdynės kino festivalio pabaiga buvo netikėtai tragiška: uždarymo išvakarėse, naktį, viešbutyje buvo rastas negyvas konkursinio filmo „Demonas“ režisierius Marcinas Wrona. Šeštadienio rytą surengtoje spaudos konferencijoje festivalio meno vadovas Michałas Oleszczykas perskaitė oficialų pranešimą, kuriame buvo pranešta, kad vakare iškilmingas uždarymas įvyks, tik bus sutrumpintas ir be raudono kilimo.
 
42-ejų metų režisieriaus mirtis sukėlė daug klausimų, juolab kad prieš kelias dienas, po „Demono“ peržiūros, sėdėdama spaudos konferencijoje pagalvojau, kad dar vieno jauno lenkų režisieriaus laukia graži tarptautinė karjera. Wrona buvo ką tik grįžęs iš Toronto kino festivalio ir neslėpė, kad sulaukė pasiūlymo kurti tarptautinį savo filmo perdirbinį. „Demonas“ – trečiasis pilnametražis Wronos filmas. Prieš tai buvo taip pat Gdynėje gerai sutikti ir įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose apdovanoti jo filmai „Mano kraujas“ bei „Krikštynos“, kuriuose Wrona analizavo šiuolaikinės šeimos, kraujo ryšių temas.
Nuo pat pirmųjų kadrų niūrus, nerimą žadinantis „Demonas“ („Demon“) pasakoja apie jauną žydą, kuris atvyksta į Lenkiją tuoktis su šviesiaplauke gražuole. Jis nusprendė įsikurti apleistuose sužadėtinės senelio namuose, juos atnaujinti ir net įrengti baseiną. Tačiau sode atkasęs kažkieno griaučius, vestuvių naktį vyras pradeda keistai elgtis: į jį įsikūnija Antrojo pasaulinio karo metais nužudytos gražuolės Hanos dvasia.

Derliaus šventė

Ruduo – derliaus metas ne tik ūkininkams. Pavyzdžiui, mokytojams rugsėjo pradžioje uždera gėlių, didiesiems miestams – studentų, o teatro žiūrovams – premjerų ar festivalių. Šiemet akimis nulydėjusi mokinius į naujus mokslo metus, o kolegas – į Naujojo cirko savaitgalį, pati naują teatro sezoną pradėti išvažiavau į Estiją.
 
Estai savo teatro pristatymą, kaip jau įprasta, rengia Tartu – jaukiame, nedideliame mieste gražiu senamiesčiu ir pavydėtinu teatro ir teatrui tinkamų scenų skaičiumi (suskaičiavau devynias, bet iš patirties žinau, kad reikalui esant teatru gali pavirsti beveik bet kuri Tartu erdvė). Festivalio programa buvo įspūdinga pirmiausia spektaklių kiekiu: be jau įprastos kuratoriaus programos, buvo rodomos kasmetinių teatro apdovanojimų, naujojo šokio, „Vaba Lava“ programos bei šiemet Estijoje vykęs Baltijos šalių teatro forumas, pakeitęs Baltijos šalių teatro festivalį.

Naujas žvilgsnis į vaidybinį kiną sovietinėje Lietuvoje

Vaidybinis kinas sovietmečiu vis dar lieka iki galo neištirta „teritorija“, teikianti kino ir kultūros istorikams vertingos ir įdomios medžiagos, o kartu – ir kūrybinių impulsų. Esmine problema tampa iki šiol vyravusių pažiūrų šiuo klausimu revizija ir analizė. Lietuviškų filmų supratimą vis dar tebeveikia kadaise sovietinių kritikų išsakytos nuomonės, smarkiai trūksta taip pat visapusiškų lietuviško kino ištakų, istorijos, kultūrinių ir socialinių kontekstų tyrinėjimų. Vaidybinio kino raidos tendencijoms, filmų (su)kūrimo aplinkybėms, juos prižiūrinčių institucijų veiklai, režisierių asmenybėms ir buvo skirtas tyrimas, kurį atliko kinotyrininkai, dirbę Vilniaus universiteto Filologijos fakultete.

 
„Dar studijuodama Varšuvos universiteto doktorantūroje ir tyrinėdama Lietuvos vaidybinį kiną pastebėjau, kad dažnu atveju archyvuose atrasta medžiaga buvo gerokai įdomesnė negu pastatyti filmai. Taip gimė idėja pažvelgti į kino istoriją ne tik kaip į meninės formos, „estetikos objektą“ ar meninio teksto istoriją (nors tokių tyrimų irgi labai trūksta), o ištirti tai, kas vyksta (vyko) už filmo kaip meno kūrinio ribų, ir bandyti atsakyti į klausimą, kokios filmų kūrimo aplinkybės ir ideologinės sąlygos lėmė realizuotų filmų pobūdį?Kokių sumanymų turėjo filmo autorius ir kaip jo vizijas koregavo cenzūra? Kaip rutuliojosi filmo istorija, pradedant scenarijaus idėja ir baigiant premjeros diena?“ – sako projekto vadovė kinotyrininkė Anna Mikonis-Railienė.

Andriaus Pukio personalinė paroda „Publika ir artefaktai“

Andriaus Pukio personalinė paroda „Publika ir artefaktai“ atidaroma Žalgirio arenoje, 2015 m. rugsėjo 23 d. (trečiadienį) 19.00 val., Karaliaus Mindaugo pr. 50, Kaunas.

 

Paroda veiks: Rugsėjo 23d. – Spalio 1d.

 

Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba,  Kauno miesto savivaldybė.

 

Projekto partneriai:   „Post“  galerija, Kauno maratono klubas.

 

Nuo privačios iniciatyvos iki atviro kultūrinės traukos objekto

Būtent tokį kelią – nuo pirmųjų dirbtuvių ir improvizuotų ekspozicijų iki šiuolaikiško meno centro su visomis jam derančiomis funkcijomis, nuo pusiau privačios erdvės, žinomos tik nedideliam meno gerbėjų ratui, iki edukacijai ir pažintiniam turizmui pritaikytos ekspozicijų bei rekreacinės aplinkos – bus per kelis dešimtmečius nuėjęs Vilniaus Jeruzalės skulptūrų sodas, kai pagaliau pakvies lankytojus po keletą metų trukusios rekonstrukcijos.  

„Klaros santykiai“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre

 Rugsėjo 25-27 dienomis Nacionaliniame Kauno dramos teatre antroji sezono premjera – Dea Loher „Klaros santykiai“. Kalbėdamas apie šį pastatymą režisierius Rolandas Atkočiūnas pripažįsta, kad ši medžiaga buvusi savotišku iššūkiu – joje itin jaučiamas moteriškas pasaulio pajautimas:„ Autorė pateikia daug savęs, savo supratimo apie tai, kas vyksta aplink ją ir kiekvieną mūsų. Ji davė raktą, o mes stengėmės viską pateikti su egzistenciniu humoru.

 

Drama „Klaros santykiai“ (Klaras Verhaeltnisse) – viena populiariausių ir dažniausiai statomų pasaulinį populiarumą pelniusios vokiečių dramaturgės Dea Loher pjesių. 

Pianistas Robertas Lozinskis – M.K.Čiurlionio konkurso nugalėtojas

 

Teatro studijos „Elementorius“ 50-metis

 Seniausia Vilniaus kultūros centro teatro studija Lietuvoje „Elementorius“, gausybei kūrybingų Lietuvos asmenybių daugybę metų buvęs dramos meno pradžiamoksliu, švenčia 50-metį! Ta proga pristatoma prisiminimų, teatrinių pratimų, žaidimų ir originalios dramaturgijos knyga „Elementorius. Legendinis dramos būrelis ant Tauro kalno“.

 

Daugiau nei 30 metų šiam iš pradžių Vilniaus Respublikinių profsąjungų kultūros rūmų moksleivių dramos būreliui vadovavo a.a. Jaunimo teatro aktorė Valerija Marcinkevičiūtė-Karalienė, pelniusi ne vieną šios savo veiklos įvertinimą. Šiuo metu „Elementoriaus“ vadovai ir jaunosios kartos ugdytojai – Eglė ir Gediminas Storpirščiai bei aktoriai Vytautas Rašimas ir Ainis Storpirštis, taip pat buvę „elementoriečiai“.
 
PUSLAPIS
IŠ
1003