7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Aplankyti ir paguosti

Trijų dienų paroda Vilniaus misionierių bažnyčioje

Monika Krikštopaitytė
Nr. 34 (1140), 2015-10-02
Dailė
Saulius Mažylis, „Ego resuscitabo eum in novissimo die“. 2015 m. G. Pranckūno nuotr.
Saulius Mažylis, „Ego resuscitabo eum in novissimo die“. 2015 m. G. Pranckūno nuotr.

Pakeliui į stotį, ant vaizdingos kalvos, uždarytoje ir apleistoje Vilniaus misionierių Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčioje yra niša, kuri buvo skirta Šv. Judui Tadui – šventajam, į kurį kreipiamasi beviltiškiausiose situacijoje, kai žmogus jaučiasi labiausiai bejėgis ir vienišas. Galima tik įsivaizduoti, kokių bėdų prislėgti čia atsliūkindavo pagalbos prašytis, o gal čia pat ir sulaukti, nes misionieriai ir našlaičiais rūpinosi, ir ligonius slaugė. Kuklūs, darbštūs ir tvarkingi buvę. Sakoma, kad tvarkingesnių daržų visame Vilniuje nebūta.


Bažnytinio paveldo muziejaus pristatoma, Sigitos Maslauskaitės kuruota paroda „Paveldėkime savo ateitį: apie sakralių erdvių provokacijas“ atvėrė duris į šią grakščią dvibokštę, vakarais gražiai apšviestą, bet mįslingą ir neprieinamą, į Vilnių nuo kalno žvelgiančią bažnyčią. Nors išorė gana puošni, vidus jos skurdus, ir ne tik todėl, kad išgremžtas, – nėra bažnytinių atributų, tuščias altorius, – bet ir dėl regulai būdingo kuklumo. Kad pavargėlių neglumintų. Smalsu ir nedrąsu jon žengti, lyg ligonio lankyti eitum, bijotum užgauti skaudamą vietą. Dabar ji panašesnė į tą Šv. Judo Tado altoriaus lankytoją. Dabar tu mėgini ją išklausyti.


Specialiai šiai erdvei kūrę menininkai man šiuo atveju panašūs į slaugančius misionierius. Bent jau trys iš jų. Maslauskaitė pagal senąją koplyčių ikonografiją šoninius altorius gaivino tapyba. Susiradusi, ko čia būta, grąžino „Šv. Vincentą Paulietį“, „Šv. Paulių“, „Šv. Judą Tadą“ ir „Mariją su Kūdikiu“. Tapyba vėl kėlė ir sukiojo žmonių galvas. Nebuvo lengva įžiūrėti, bet užsuktas senas mechanizmas pradėjo tiksėti. Lankytojai judriuose potėpiuose galėjo ieškoti atsakymų, kaip atrodo tie, kurie gali išgirsti. Centrinis altorius liko tuščias. Jo tuštuma ne taip paprastai užpildoma.


Jautriausiai „slaugymu“ užsiėmė pats menui, regis, prisikėlęs Saulius Mažylis, „aptvarstęs“ sienas ir kolonas vos regimais raštais ir lotyniškais tekstais: „Ego resuscitabo eum in novissimo die“ („Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“) ir „Violator operis infelix esto“ („Tegu šio kūrinio išniekintoją ištinka nelaimė“). Įrašai paimti iš „Inscriptiones ecclesiarum Vilnensium. Vilniaus bažnyčių įrašai“ („Aidai“, 2005 m.). Jei nepasakytų, kad tai meno kūrinys, bažnyčios esybe palaikytum. Prisitaikė prie pavidalo, burtažodžių pašnabždėjo. Sienų nedažė, tik paglostė. Beveik girdi, kaip mūras atsiduso. Palubėj dar pakibo Mažylio sukurtas didelis širdies formos votas.


Ksenija Jaroševaitė šoninius altorius apgyvendino santūrių formų figūromis „Marijos širdis“ ir „Jėzaus širdis“. Jos čia truputį per baltos, bet susikaupusios, lyg visą laiką buvusios. Nors Maslauskaitės tapybą buvo sunku įžvelgti, šviesos ir trūko, ir pro langus sklindanti ne ta kryptimi spigino, nors Jaroševaitės statulos vienišokos atrodė ir nors Mažylio kūrinys – vos regimas tarsi voratinklis, jų darbai bažnyčiai įkvėpė gyvybės. Gali įsivaizduoti, krūtine matuoti, koks jausmas čia ar ten stovėti, kai ten kažkas kalba, bruzda, gieda. Vaizduotei nušuoliuoti ir suputoti reikia tik detalių. Ji kaip kriauklė, iš mažos smiltelės tuoj perlą pagamins.


Andriaus Kviliūno videodarbas „Šv. Sebastijonas“, rodomas per dėžės formos televizorių, atliko budėtojo vaidmenį. Kuratorė pasakoja, kad bažnyčioje yra palaidotas vienuolis tokiu vardu, o ir sargo būdelė su televizoriumi stovėjusi ten pat – kairėje prie įėjimo. Budėtojas saugojęs neseniai iš čia iškraustytus Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų saugyklos eksponatus. Bet apie budėjimą galima pasiskaityti ir Biblijoje. Todėl Kviliūno eksponavimo vieta jo kenčiantį Sebastijoną apdovanoja dar bent dviem prasminiais laipsniais.


Detale nepavadintum Vlado Urbanavičiaus skulptūros „Keturi skridiniai“. Ji yra suolų vietoje, pačiame centre. Didelė, užpildo bažnyčios pilvą. Atrodo kaip viduriuose užstrigęs instrumentas. Autorius apie kūrinį kalba santūriai. Sakosi esąs formalistas. Bet atidaryme kalbėjęs menotyrinink(i)ų draugas, kultūros veikėjas, diplomatas, filosofas, tekstologas Vytautas Ališauskas Urbanavičiaus skulptūrą visam laikui pavertė vežimu iš Ezekielio knygos (Ez 1, 4–20). Skyriuje „Viešpaties vežimo regėjimas“ kalbama, regis, būtent apie šią skulptūrą: „Ratai žėrėjo, tarsi būtų padirbti iš chrizolito. Visi keturi buvo to paties pavidalo: jų išvaizda ir sąranga atrodė, tartum ratas būtų buvęs viduje rato. Pasijudinę riedėti, jie riedėdavo į bet kurią iš keturių krypčių, riedėdami nesigręžiodavo. Jų skrytys buvo aukštos ir kėlė baimę, nes visų keturių skrytys aplinkui buvo pilnos akių.“ (biblija.lt) Net jei Ališausko vaizduotės užkerėjimas nepavyko, tobulos pusiausvyros ir simetrijos „Keturi skridiniai“ bažnyčion neša ramybę. Parodo gebėjimą liečiantis tik keturiais taškais išlaikyti didelę naštą. Čia skulptūros kalba pasakyta, kad skrituliai gali būti nejudrūs, kai susikimba, kas, kad sunku, gali ne kristi, ne spausti, o beveik skęsti ore. Urbanavičiui ir akmenys tai gali, tad gerbėjai nenustebo. Tik įsitikino.


Paroda nieko naujo nežadėjo, o kvietė įsižiūrėti į paveldą. Nors pavadinimas vingrumu barokiškas, –  „Paveldėkime savo ateitį: apie sakralių erdvių provokacijas“, – sudiržusios erdvės kalbinimas meno kūriniais ir (lyg kokio pavargėlio) lankymo jausmas labiau vertė gręžtis į save, nes erdvė, ypač bažnyčios, yra tai, su kuo galima tapatintis. Visi mes kartais esame apleistos bažnyčios.

 Paroda veikė rugsėjo 18–20 d.

 

Saulius Mažylis, „Ego resuscitabo eum in novissimo die“. 2015 m. G. Pranckūno nuotr.
Saulius Mažylis, „Ego resuscitabo eum in novissimo die“. 2015 m. G. Pranckūno nuotr.
Vladas Urbanavičius, „Keturi skridiniai“. 2015 m. G. Pranckūno nuotr.
Vladas Urbanavičius, „Keturi skridiniai“. 2015 m. G. Pranckūno nuotr.
Ksenija Jaroševaitė, „Jėzaus širdis“. 2015 m. G. Pranckūno nuotr.
Ksenija Jaroševaitė, „Jėzaus širdis“. 2015 m. G. Pranckūno nuotr.
Andrius Kviliūnas, „Šv. Sebastijonas“, fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Andrius Kviliūnas, „Šv. Sebastijonas“, fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Sigita Maslauskaitė, „Šv. Paulius“. G. Pranckūno nuotr.
Sigita Maslauskaitė, „Šv. Paulius“. G. Pranckūno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Pranckūno nuotr.