Pavargę nuo vaizdų ir žinių srauto, apatiškai scrolliname žemyn. Šį šiuolaikinį žmogų apibrėžiantį veiksmą galima sustabdyti tik labai trumpam ir labai paveikiomis priemonėmis – pavyzdžiui, videofilmuku su žaidžiančia kate. Jei katės filmo į tekstą įdėti negali, tai rašai trumpai. Sentencijomis, tezėmis, lozungais. Ir bent jau gausiai iliustruoji.
Sako, kad žmonės nebesugeba kitaip priimti informacijos. Realybę suprantame fragmentiškai, iš informacijos srauto išnyrančios žinutės greit nugrimzta į ją atgal. Amžiams. Šis principas galioja ne tik socialinių tinklų paskyroms ar žiniasklaidos priemonėms, bet ir parodoms.
Nieko keisto, kad šiuo fenomenu vadovaujasi ir jį analizuoja post-internet ar medijų menininkai, bet nustembi srautinę Facebook struktūrą išvydęs iš esmės istoriografinę funkciją atliekančioje parodoje. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta kino tyrinėtojos Sonatos Žalneravičiūtės inicijuota paroda „Kinas eina per miestą“ žiūrovams pristato iki šiol nepažintą Vilniaus kino teatrų istoriją. Parodoje galima išvysti miesto kino teatrų žemėlapį bei susipažinti su įvairiausiais radiniais juose – nuo etatų sąrašų ir kino teatrų afišų iki suvenyrinių prekių ir Lietuvos kino istoriją kūrusių žmonių liudijimų. Objektai iliustratyvūs, simptomiški, kai kurie – netikėti, sudominantys, įtraukiantys. Tačiau nė vienam iš jų neskiriama per daug dėmesio. Atrodo, kad parodos sudarytojų tikslas buvo sąmoningai sukurtas archyvinės informacijos srautas, formuojantis bendrą laiko, vietos, kultūrinio lauko paveikslą, kurio detalės nublanktų prieš pačios drobės dydį ir objektų gausą.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Keletą metų nuolat išgirsti teatro žmones besirūpinant tuo, kad aukštosios mokyklos rengia per daug aktorių. Paprastai daugiausiai kaltinimų žeriama profesionaliausiai aktorius ruošiančiai Lietuvos muzikos ir teatro akademijai. Jos atstovus užsipuolant, kaip jie drįstą tokiai gausybei žmonių suteikti viltį ir galimybę siekti savo svajonės, kitos (ne švietimo) įstaigos jau ne pirmus metus tęsia jauniems menininkams skirtas programas, atveriančias kelią jų debiutams. Viena tokių – jau dvylika metų „Menų spaustuvėje“ vykstanti „Atvira erdvė“.
Šių metų „Atvira erdvė“ pasižymėjo žanrų įvairove: sunkiai apibrėžiamas teatrinis vyksmas, šiuolaikinio šokio, dramos bei klounados spektakliai. Dažnam žiūrovui naujiena tapo ne tik patys kūrėjai, bet ir jų pristatomos scenos menų formos. Plačiau norisi pakalbėti apie du paskutinius šiame projekte pristatytus darbus. Vienas jų – dramos spektaklis, kuriuo Lietuvoje prisistatė studijas Škotijoje baigusi Rasa Niurkaitė. Kitas – pirmasis Lietuvos teatro scenoje klounados spektaklis.
![]() |
Vienas geriausių Lietuvos džiazo pianistų Egidijus Buožis gruodžio 5 d. surengė savo jubiliejinį koncertą. Šis vakaras Lietuvos muzikos ir teatro akademijos salėje buvo labai šiltas, retrospektyvinis, informatyvus ir mielas ausiai bei akiai. Pats autorius ramiai ir apgalvotai, galima sakyti, chronologine tvarka pristatė savo kolegas, papasakojo, kada su kuo susipažino, ką tada grojo, ir kvietė į sceną drauge pamuzikuoti. Išgirdome smuikininką Zbignevą Levickį, trimitininką Valerijų Ramošką, gitaros virtuozą Artūrą Chalikovą, boso meistrą Eugenijų Kanevičių, saksofonininką Petrą Vyšniauską ir aktorę Neringą Nekrašiūtę, kuri skaitė poeziją ir padainavo vieną E. Buožio dainelę, kurią šis jai sukūrė, kai dainininkei tebuvo dešimt metų. Muzikuota duetais ir didesnėmis sudėtimis, bet pradžioje E. Buožis šiek tiek pagrojo vienas. Skambėjo džiazo standartai ir paties E. Buožio kūriniai. Kaip ir dera džiazo koncertui, jis baigėsi jam session.
Pats Egidijus savo džiazo muzikavimo pradžia vadina debiutą 1984 m. fortepijoninės improvizacijos konkurse Muzikos ir teatro akademijoje. Pasirodymas buvo gana sėkmingas ir paskatino jį tobulinti džiazo muzikos žinias ir jos nebepalikti. Jau daugiau nei 30 metų. Apskritai savo, kaip muziko, kelią E. Buožis pradėjo M.K. Čiurlionio menų mokykloje ir ne kartą pabrėžė esąs dėkingas visiems savo mokytojams, o ypač vienuolika metų jį mokiusiai Birutei Karosienei – kaip mamos „pastato vaiką ant kojų“, taip ji, matyt, Egidijų užaugino kaip pianistą, perfrazuojant „pastatė jį ant pirštų“. Ji, kaip ir profesorius Kęstutis Grybauskas, vėliau jam dėstęs Akademijoje, toleravo visus „nukrypimus“ į džiazą, kurie kartais vykdavo ir akademinio muzikavimo sąskaita. Juk būna taip, kad atsisėdęs groti užkimbi už kokio motyvo, užsiimprovizuoji ir klasika nukenčia, o į pamokas ateini nepasiruošęs, bet dėl mokytojų kantrybės ir tolerancijos viskas baigdavosi sėkmingai, nes ir pats pianistas paskui pasistengdavo. Kūryba pradėjo imti viršų prieš klasiką jau gana anksti, gal net šeštoje klasėje, tačiau akademinė muzika paliko labai gilų pėdsaką E. Buožio muzikavimui.
![]() | ![]() |
Vilniaus teatras „Lėlė“ naujametinę dovaną šiemet siūlo rinktis prancūzišką – tik ne prancūzišką šampaną, o teatro kolektyvo iš Prancūzijos „23H50“ spektaklius. Gruodžio mėn. 28, 29, 30 dienomis „Lėlės“ Didžiojoje salėje jie parodys tris spektaklius jaunimui ir suaugusiems: „Didelis karkasas“ (rež. Marion Belot), „Neišvengiami žvėrys“ (rež. Jūratė Trimakaitė) ir „Pliušiniai Ipolito meškiukai“ (rež. Lucas Prieux). Negana to, jaunieji kūrėjai būsimiems ir esamiems lietuvių teatro profesionalams praves net keletą kūrybinių dirbtuvių.
„23H50“ – tai teatro kolektyvas, į kurį susibūrė jauni, skirtingų tautybių lėlininkai, baigę prestižinę Šarlevilio-Mezjero nacionalinę lėlių teatro meno mokyklą Prancūzijoje. Lėlininkų Meka bei kalve vadinama aukštoji mokykla jau bene tris dešimtmečius sutraukia talentingiausius kūrėjus iš viso pasaulio, čia kviečiami dėstyti garsiausi lėlių teatro meistrai. Studijų metu čia ir susitiko prancūzai Marion Belot ir Lucas Prieux, rusė Vera Rozanova, brazilė Thaïs Trulio ir lietuvė Jūratė Trimakaitė, beje, kol kas vienintelė tautietė, įstojusi į šią mokyklą. Baigę mokslus jie neišsibarstė kas sau, o susibūrė į kolektyvą kiek paslaptingu pavadinimu, tiesiogiai nurodančiu į paros laiką, kai trejiems metams jų namais tapusioje mokykloje nuskambėdavo paskutinis skambutis, raginantis palikti mokyklos patalpas ir keliauti pailsėti.
![]() |
Šeštadienio vakarą Berlyne įvyko Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonija. Per 3 tūkstančius Akademijos narių išrinko geriausius šių metų filmus bei kūrėjus. Europos kino apdovanojimai (EFA) buvo teikiami 28 kartą. Europos kino akademija įkurta Berlyne 1988 metais.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Kas buvo Steve’as Jobsas, ko gero, žino visi. Jis tapo vienu naujausių masinės kultūros simbolių, tad nenuostabu, kad apie Steve’ą Jobsą jau sukurtas ne vienas vaidybinis ar dokumentinis filmas. Danny Boyle’o filmas „Steve Jobs“ (JAV, 2015), kurio platintojai iš „Forum Cinemas UAB“ kažkodėl neišdrįso pavadinti lietuviškai, nėra tradicinis biografinis filmas, pasakojantis istorinio veikėjo gyvenimą nuo gimimo iki mirties. Aarono Sorkino scenarijus (drįstu teigti, kad šiame filme scenaristas vis dėlto svarbesnis už režisierių) greičiau primena trijų veiksmų pjesę. Matome Stivą Džobsą – jį vaidina Michaelas Fassbenderis – trimis svarbiais jo gyvenimo momentais, kai 1984, 1988 ir 1998 metais jis rengiasi pristatyti naujus „Apple“ produktus. Šie pristatymai vyksta trijose skirtingose salėse. Salės ir juose susirinkusių žmonių skaičius didėja kartu su augančia filmo įtampa ir Džobso įtaka. Salės žymi perėjimą nuo vieno dramos akto prie kito ir kartu vis labiau pagrindžia vieną svarbiausių filmo metaforų, kai Džobsas lygina save su orkestro dirigentu. Jis taip ir jaučiasi, nes yra įsitikinęs, kad be jo „muzika“ neskambėtų, nors patys artimiausi bendradarbiai tuo abejoja. Fassbenderis nepanašus į Jobsą, bet jis, regis, ir nesistengia toks būti. Aktorius vaidina ne tik skaitmeninės revoliucijos pranašą, bet ir universalų charakterį, o kartu stengiasi išgauti pačias tiksliausias savo personažo natas.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Įdomu, kaip pasaulio muzikos profesionalai reaguotų, jei žinomų praeities kompozitorių palikimu besirūpinantys palikuonys imtųsi patys komponuoti naujus veikalus, pasirašydami tų kompozitorių vardais. Sakykim, koks nors amerikietis atranda tarp Stravinskio juodraščių keliolika viešumos nepasiekusių taktų ir entuziastingai griebiasi juos gelbėti: komponuoja, plėtoja, inkrustuoja ir panašiai. Tokio gelbėtojo muzikinė visuomenė nesuprastų. O štai lietuviai tokį elgesį su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzika palaiko ir netgi remia. Praėjusį šeštadienį, gruodžio 5 d., Filharmonijoje nuskambėjus niekada Čiurlionio nesukurtai simfoninei poemai „Pasaulio sutvėrimas“ salėje ilgai griaudėjo aplodismentai.
Muzika, kurią girdėjome, niekaip negalėjo būti pavadinta poemos vardu, geriausiu atveju ji prilygo nevykusiam popuri, sudėliotam iš žinomų ir nežinomų Čiurlionio kūrinių fragmentų. Kai kurie epizodai tiesiog šiurpino banaliu skambesiu, visiškai nebūdingu gerai žinomai simfoninei Čiurlionio kūrybai, jo poemoms „Miške“ ir „Jūra“, kurių intarpų taip pat įkelta į naująją „poemą“. Koncerto programėlėje išdėstytos skambėjusio opuso sukūrimo aplinkybės, papasakota, kaip nuoširdžiai prie jo darbavosi kompozitorius Arvydas Malcys ir jo pagalbininkas pianistas Rokas Zubovas. Rašoma, kad poemos Čiurlionis nebaigė, bet esą išlikęs klavyras, kurį sudaro 1967 taktai. Toliau cituoju: „Rankraštyje gausu įvairiausių nuotrupų, fragmentų iš Čiurlionio fortepijoninės kūrybos – valsų, mazurkų, preliudų, fugų. (...) Dalis rankraščio puslapių likę tušti. Regis, šis poemos eskizas atspindi kompozitoriaus ketinimą vienoje simfoninėje partitūroje sudėti visą savo kūrybą. To padaryti kompozitorius nespėjo. Sutrumpintą poemos versiją simfoniniam orkestrui parengė Arvydas Malcys.“
![]() | ![]() | ![]() |
Idėja rengti tarptautinę taikomojo meno mugę „Craft Vilnius“, kurią dar 2013 m. iš Filadelfijos parsivežė keli lietuvių dailininkai, vis dar atrodo patraukli ir aktuali. Juk čia pat Kalėdos – ieškome netikėtų ir meniškų, ir funkcionalių dovanų, juolab kad visa Lietuva turbūt „prie meno“... Turiu omeny įvairiausias progines amatų ir taikomojo meno (rečiau dizaino) muges, kuriose greta amatininkų bei liaudies menininkų vis dažniau pasirodo ir profesionalūs dailininkai, kuriems taip pat opus pragyvenimo iš kūrybos klausimas. Tad kuo gi jau antrus metus organizuojamas „Craft Vilnius“ išsiskiria iš kitų panašaus pobūdžio renginių?
Pirmiausia – tai ambicijos atrinkti, demonstruoti ir siūlyti įsigyti išskirtinės kokybės dirbinius. Taip teoriškai formuojama nuomonė, jog tik čia eksponuojami elitiniai taikomojo meno pavyzdžiai atlieps kiekvieno estetinį skonį, o galbūt ir finansines galimybes. „Craft Vilnius“ nuomojama Lietuvos parodų ir kongresų centro „Litexpo“ erdvė norom nenorom skatina ieškoti sąsajų su tarptautinėmis Vilniaus knygų ir šiuolaikinio meno „Art Vilnius“ mugėmis.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Kai tik įsijungiu lietuvišką televiziją, iškart išgirstu karo trimitus. Karas pas mus nevyksta, bet kasdien televizoriaus ekrane galima pamatyti lietuvių savanorius, karinius žaidimus žaidžiančias pramogų verslo įžymybes ir politikus, leidimo laikyti ginklus namuose reikalaujančius šaulius, karinius lėktuvus Šiauliuose, manevrus ir epą apie begalinius Krašto apsaugos ministerijos poreikius. Atvirai sakant, ši propaganda gerokai nusibodo. Nors mus agituoja pamilti ginklus, tankus ir uniformas, vis dėlto tai iškrypimas. Todėl siūlau pasižiūrėti filmus, kuriuose kalbama apie vyrų ir moterų santykius. Meilės ir gyvenime, ir televizijoje niekad nebūna per daug. Ji visais laikais buvo svarbesnė už karus ir prezidentus, kad ir kokias aistras žadintų pastarieji.
Tai supranta net snobai, todėl TV1 (šįvakar, 11 d. 22.55) siūlo pasižiūrėti Jameso Ponsoldto filmą „Kablys“ (2012). Filmo veikėjai – jauna šeima. Keit (Mary Elizabeth Winstead ) ir Čarlis (Aaron Paul) mėgsta muziką, linksmybes ir alkoholį. Kai Keit pasiekia ribą ir iškyla grėsmė prarasti darbą, ji kreipiasi į anoniminių alkoholikų grupę. Naujas gyvenimas nėra toks lengvas, nes moteriai teks pagaliau atsakyti į klausimą, ar jos santuoka tikrai pagrįsta meile. Filmas pelnė pagyrimų ne viename nekomercinio kino festivalyje, įtariu, kad visiems patiko jo antialkoholinė ištarmė.
![]() | ![]() | ![]() |
Lietuvos baletas solidžiai paminėjo 90 metų sukaktį – gruodžio 2–6 d. vykusi Baleto savaitė pristatė įvairų, baleto trupės meninę programą išsamiai atskleidžiantį repertuarą, kuriame vyravo naujoviškai suvoktos ir perteiktos klasikinio baleto tradicijos.
Léo Delibesʼo baletą „Kopelija“, kuris pradėjo šventinę savaitę, tradicišku pastatymu nepavadinsi – choreografas Kirillas Simonovas ir scenografas Michailas Šemiakinas siekė lengvą XIX a. antrosios pusės baletinę istoriją priartinti prie bauginančių Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno pasakos temų. Tačiau pagarba tradicijai buvo aiškiai juntama prieš spektaklį vykusiame Lietuvos baleto senjorų susitikime, kur jie buvo pasveikinti gėlėmis ir padėkos raštais. Nemažame į spektaklį pakviestų buvusių baleto artistų būryje buvo matyti ir tie, kurie dar prisimena senąjį Nikolajaus Zverevo „Kopelijos“ pastatymą: tai buvę artistai, pedagogai Leokadija Šveikauskaitė-Dumšaitienė, Irena Kalvaitytė-Požėrienė, Pranciškus Peluritis ir kiti. O scenoje greta patyrusių dabartinių baleto solisčių Anastasijos Čumakovos (Klara) ir Olgos Konošenko (Olimpija) pirmą kartą Natanaelio vaidmenį kūrė Voicechas Žuromskas – tiek techniniu, tiek artistiniu aspektu debiutas pavyko, dabar svarbu galimybės toliau brandinti ir turtinti šį personažą.
![]() | |||||