kinaseinapermiesta.tumblr.com

Pavargę nuo vaizdų ir žinių srauto, apatiškai scrolliname žemyn. Šį šiuolaikinį žmogų apibrėžiantį veiksmą galima sustabdyti tik labai trumpam ir labai paveikiomis priemonėmis – pavyzdžiui, videofilmuku su žaidžiančia kate. Jei katės filmo į tekstą įdėti negali, tai rašai trumpai. Sentencijomis, tezėmis, lozungais. Ir bent jau gausiai iliustruoji.

Sako, kad žmonės nebesugeba kitaip priimti informacijos. Realybę suprantame fragmentiškai, iš informacijos srauto išnyrančios žinutės greit nugrimzta į ją atgal. Amžiams. Šis principas galioja ne tik socialinių tinklų paskyroms ar žiniasklaidos priemonėms, bet ir parodoms.

Nieko keisto, kad šiuo fenomenu vadovaujasi ir jį analizuoja post-internet ar medijų menininkai, bet nustembi srautinę Facebook struktūrą išvydęs iš esmės istoriografinę funkciją atliekančioje parodoje. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta kino tyrinėtojos Sonatos Žalneravičiūtės inicijuota paroda „Kinas eina per miestą“ žiūrovams pristato iki šiol nepažintą Vilniaus kino teatrų istoriją. Parodoje galima išvysti miesto kino teatrų žemėlapį bei susipažinti su įvairiausiais radiniais juose – nuo etatų sąrašų ir kino teatrų afišų iki suvenyrinių prekių ir Lietuvos kino istoriją kūrusių žmonių liudijimų. Objektai iliustratyvūs, simptomiški, kai kurie – netikėti, sudominantys, įtraukiantys. Tačiau nė vienam iš jų neskiriama per daug dėmesio. Atrodo, kad parodos sudarytojų tikslas buvo sąmoningai sukurti archyvinės informacijos srautą, formuojantį bendrą laiko, vietos, kultūrinio lauko paveikslą, kurio detalės nublanktų prieš pačios drobės dydį ir objektų gausą.

Paroda suskaidyta į tris erdves – platų koridorių, jame įrengtą klaustrofobišką kubą ir smarkiai nuo jų nutolusią didžiąją parodos dalį. Pastaroji suprojektuota plastiku apgaubtoje pritemdytoje erdvėje. Šis sumanymas ne tik formuluoja celiulioidinės kino juostos metaforą, bet ir kuria „ateities praeityje“ įspūdį – tokį, kokį galime išvysti šiandien žiūrėdami 8-ojo dešimtmečio filmus apie 2000-uosius. Kita vertus, kritikui tai tik į naudą. Į plastiką tiesiogine to žodžio prasme įsprausti eksponatai dar labiau pabrėžia objektų atkirtį nuo šiandienos ir vienas kito. Eksponuojami padrikai, be platesnių vizualinių ir tekstinių nuorodų, parodos objektai netenka savo svorio ir vertės matų, tampa pavieniais kino istorijos fragmentais, nesusietais ne tik parodos koncepcijos, bet ir kultūrinių, istorinių, socialinių jungčių. Juk skirtingų dešimtmečių kino programas jungia tik tas faktas, kad tai – kino programos. Jų buvo daug. Kai kurios lenkiškai, kai kurios lietuviškai. Kartais buvo rodomi filmai juokingais pavadinimais, rašomi patoso kupini programų pristatymai. Štai šios informacinės žinutės po parodos liko mano atmintyje. Kaip ir senas kino projektorius pačiame ekspozicijos viduryje. Nes čia juk apie kiną.

Režisieriaus Almanto Grikevičiaus dokumentinis filmas „Laikas eina per miestą“ (1966 m.), kurio pavadinimas perfrazuotas ir pasiskolintas šiai parodai, taip pat ganėtinai fragmentiškas, iš skirtingų poetinių metaforų sudurstytas kūrinys. Apie miestą ir kiną bei jų nepaneigiamą tarpusavio ryšį. Tačiau Grikevičius savo filme reflektuoja realybę; praeities, dabarties ir poezijos jungtį. Jo kuriamas miesto portretas – iš savarankiškų epizodų meistriškai sukurtas vientisas filmas. Galbūt 2015 m. vientisumas neturėtų būti vertybė. Bet jei kinas praeina per miestą, o mes tik sekame jo žingsnių žemėlapį, nebandydami analizuoti judėjimo krypčių ir santykių, galėtume šiai kelionei paprasčiausiai sukurti socialinį tinklalapį. Manau, tai net būtų įdomiau.