7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Atraskite jame žmogų

Nauji filmai – „Steve Jobs“

Živilė Pipinytė
Nr. 44 (1150), 2015-12-11
Kinas
„Steve Jobs“
„Steve Jobs“

Kas buvo Steve’as Jobsas, ko gero, žino visi. Jis tapo vienu naujausių masinės kultūros simbolių, tad nenuostabu, kad apie Steve’ą Jobsą jau sukurtas ne vienas vaidybinis ar dokumentinis filmas. Danny Boyle’o filmas „Steve Jobs“ (JAV, 2015), kurio platintojai iš „Forum Cinemas UAB“ kažkodėl neišdrįso pavadinti lietuviškai, nėra tradicinis biografinis filmas, pasakojantis istorinio veikėjo gyvenimą nuo gimimo iki mirties. Aarono Sorkino scenarijus (drįstu teigti, kad šiame filme scenaristas vis dėlto svarbesnis už režisierių) greičiau primena trijų veiksmų pjesę. Matome Stivą Džobsą – jį vaidina Michaelas Fassbenderis – trimis svarbiais jo gyvenimo momentais, kai 1984, 1988 ir 1998 metais jis rengiasi pristatyti naujus „Apple“ produktus. Šie pristatymai vyksta trijose skirtingose salėse. Salės ir juose susirinkusių žmonių skaičius didėja kartu su augančia filmo įtampa ir Džobso įtaka. Salės žymi perėjimą nuo vieno dramos akto prie kito ir kartu vis labiau pagrindžia vieną svarbiausių filmo metaforų, kai Džobsas lygina save su orkestro dirigentu. Jis taip ir jaučiasi, nes yra įsitikinęs, kad be jo „muzika“ neskambėtų, nors patys artimiausi bendradarbiai tuo abejoja. Fassbenderis nepanašus į Jobsą, bet jis, regis, ir nesistengia toks būti. Aktorius vaidina ne tik skaitmeninės revoliucijos pranašą, bet ir universalų charakterį, o kartu stengiasi išgauti pačias tiksliausias savo personažo natas.

 

Prieš kiekvieną pristatymą artima Džobso bendradarbė Joana Hofman (Kate Winslet, beje, tikroji Joanna Hoffman yra istorinių lenkų filmų režisieriaus Jerzy Hoffmano duktė) nuolat primena, kiek minučių liko iki išėjimo į sceną, bet filme rodoma tik tai, kas vyksta prieš Džobsui pasirodant scenoje. Salės užkulisiuose, grimo ar poilsio kambariuose Džobsas aiškinasi santykius su buvusiais bendradarbiais, dukters motina bei kitais nuo jo sprendimų priklausančiais žmonėmis. Dialogas seka dialogą, filme nenuskamba nė viena nereikalinga frazė, bet tai tik sustiprina teatrališkumo įspūdį. Kad jį „praskiestų“, Boyle’as trumpais praeities intarpais iliustruoja kai kurių pokalbių fragmentus arba ant koridorių sienų projektuoja dinamiškus vaizdus. Savotiškais intarpais tampa ir Džobso produktų reklaminiai klipai bei tiksliai operatoriaus Alwino H. Kuchlerio įvardytas kiekvieno laikotarpio stilius. Pavyzdžiui, 1984-ųjų epizodas atrodo tarsi filmuotas 16 mm kamera – vaizdas šiek tiek „išplaukęs“, „grūdėtas“, šių dienų kine jau pamirštos spalvos rėžia akis, 1988-ųjų epizodas perteikiamas 35 mm, 1998-ųjų – skaitmenine kamera. Tačiau Kuchleris pernelyg nestilizuoja kiekvieno laikotarpio ir tai filmui tik į naudą, nes „Steve Jobs“ – ir taip margas, vaizdų ir garsų prisodrintas reginys.

 

Jau nuo pat pirmų filmo kadrų akivaizdu, kad Džobsas – nemalonus, piktas, be galo savimi pasitikintis žmogus. Su artimiausiu bendradarbiu Stivu Vozniaku (Seth Rogen) jis elgiasi tiesiog chamiškai, dukters Lizos nepripažįsta, o jos motiną nuolat žemina. Ypač daug apie Džobsą pasako jo pokalbiai su „Apple“ direktoriumi Džonu Skaliu (Jeff Daniels), šis kenčia, kad visiems tapo „žmogumi, kuris atleido Steve’ą Jobsą“. Džobsas – lyg mašina, tiksliai apskaičiuojanti kiekvieną ėjimą, suvokianti, kas gali patraukti žiniasklaidą. Tačiau Sorkinui, matyt, ne tai buvo svarbiausia. Jis rodo Džobsą – jo būdą, tikslo siekimą, nepakantumą, energiją per personažo santykius su kitais. Tiesa, dramaturgas Džobso dramą bando paaiškinti ir įsūnyto vaiko kompleksu – ši mintis skamba per visą filmą. Tačiau kartu Sorkinas nori atrasti jame žmogų. Skamba gana patetiškai, bet tai ir yra pagrindinė filmo tema. Būtent todėl scenaristui tokia svarbi dukters Lizos siužetinė linija. Trys susitikimai su ja ir atskleis tai, kas filmo kūrėjams, matyt, rūpėjo labiausiai: suprasti, ar šis žmogus-mašina galėjo jausti, suvokė kaltę, mokėjo mylėti. Žmogiškumo žadinimo funkciją filmo kūrėjai atiduoda Joanai, kuri nuolat įtikinėja Džobsą susitikti su mergaite, padėti jai, pamilti.

 

1984-ųjų epizode dukra dar maža, bet ją skaudina tėvo abejingumas. Liza nesuvokia motinos elgesio, bet nori patikti vyrui, kuris jos nepripažįsta, bet kurį ji laiko savo tėvu. 1988-aisiais paauglė Liza gina motiną, nors ir supranta, kad ši jai tik kenkia, todėl atsisveikindama prašo tėvą, kad leistų gyventi su juo.1998-aisiais ji ką tik patyrė tėvo išdavystę, nes šis atsisakė mokėti už studijas Harvarde. Bet suvokti, kas iš tikrųjų atsitiko, Džobsui vėl padeda Joana, papasakojusi, kas sumokėjo už mergaitę. Įžeista savimeilė lyg ir pagreitina sukrėtimą, kuris pagaliau leidžia Džobsui pasijusti silpnam, mylinčiam, laukiančiam atsako į savo jausmus. Todėl toks svarbus finalinis pokalbis su dukterimi vyksta ne užkulisiuose. Jis perkeltas ant pastato stogo – Džobsui lyg ir pavyksta išeiti iš uždaro labirinto į dienos šviesą – akistatą su savo ir dukters jausmais.

 

Iš pradžių filmą turėjo kurti Davidas Fincheris. Su Sorkinu jų kurtas „Socialinis tinklalapis“ pasakojo apie kitą XXI amžiaus technologijų genijų Marką Zuckerbergą. Ko gero, Fincherio rankose Sorkino scenarijus būtų virtęs ne dar vienu biografiniu filmu, bet antrąja dilogijos apie naujuosius laikus dalimi. Boyle’o požiūris paprastesnis: „Dabar mes išgyvename lūžio momentą. Manau, kad mes deramai neįvertinome nei naujųjų technologijų, nei tų, kurie jas pritaiko ir palengvina mūsų gyvenimą. Šie žmonės valdo mus labiau už vyriausybę. Mes jų nerinkome, bet jie tapo mūsų lyderiais.“

„Steve Jobs“
„Steve Jobs“
„Steve Jobs“
„Steve Jobs“
„Steve Jobs“
„Steve Jobs“
„Steve Jobs“
„Steve Jobs“
„Steve Jobs“
„Steve Jobs“