7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

To negali išmatuoti

Džiazo pianisto Egidijaus Buožio jubiliejinis koncertas ir naujas CD

Algirdas Klova
Nr. 45 (1151), 2015-12-18
Muzika
Egidijus Buožis. D. Klovienės nuotr.
Egidijus Buožis. D. Klovienės nuotr.

Vienas geriausių Lietuvos džiazo pianistų Egidijus Buožis gruodžio 5 d. surengė savo jubiliejinį koncertą. Šis vakaras Lietuvos muzikos ir teatro akademijos salėje buvo labai šiltas, retrospektyvinis, informatyvus ir mielas ausiai bei akiai. Pats autorius ramiai ir apgalvotai, galima sakyti, chronologine tvarka pristatė savo kolegas, papasakojo, kada su kuo susipažino, ką tada grojo, ir kvietė į sceną drauge pamuzikuoti. Išgirdome smuikininką Zbignevą Levickį, trimitininką Valerijų Ramošką, gitaros virtuozą Artūrą Chalikovą, boso meistrą Eugenijų Kanevičių, saksofonininką Petrą Vyšniauską ir aktorę Neringą Nekrašiūtę, kuri skaitė poeziją ir padainavo vieną E. Buožio dainelę, kurią šis jai sukūrė, kai dainininkei tebuvo dešimt metų. Muzikuota duetais ir didesnėmis sudėtimis, bet pradžioje E. Buožis šiek tiek pagrojo vienas. Skambėjo džiazo standartai ir paties E. Buožio kūriniai. Kaip ir dera džiazo koncertui, jis baigėsi jam session.

 

Pats Egidijus savo džiazo muzikavimo pradžia vadina debiutą 1984 m. fortepijoninės improvizacijos konkurse Muzikos ir teatro akademijoje. Pasirodymas buvo gana sėkmingas ir paskatino jį tobulinti džiazo muzikos žinias ir jos nebepalikti. Jau daugiau nei 30 metų. Apskritai savo, kaip muziko, kelią E. Buožis pradėjo M.K. Čiurlionio menų mokykloje ir ne kartą pabrėžė esąs dėkingas visiems savo mokytojams, o ypač vienuolika metų jį mokiusiai Birutei Karosienei – kaip mamos „pastato vaiką ant kojų“, taip ji, matyt, Egidijų užaugino kaip pianistą, perfrazuojant – „pastatė jį ant pirštų“. Ji, kaip ir profesorius Kęstutis Grybauskas, vėliau jam dėstęs Akademijoje, toleravo visus „nukrypimus“ į džiazą, kurie kartais vykdavo ir akademinio muzikavimo sąskaita. Juk būna taip, kad atsisėdęs groti užkimbi už kokio motyvo, užsiimprovizuoji ir klasika nukenčia, o į pamokas ateini nepasiruošęs, bet dėl mokytojų kantrybės ir tolerancijos viskas baigdavosi sėkmingai, nes ir pats pianistas paskui pasistengdavo. Kūryba pradėjo imti viršų prieš klasiką jau gana anksti, gal net šeštoje klasėje, tačiau akademinė muzika paliko labai gilų pėdsaką E. Buožio muzikavimui.

 

Visai neseniai pasirodė nauja lietuviško džiazo kompaktinė plokštelė „Pictures“ („Paveikslai“), įrašyta ir išleista Skandinavijoje. Tiesa, joje, be pagrindinio veikėjo – Egidijaus Buožio, yra tik vienas muzikantas iš Lietuvos – violončelininkas Vytautas Sondeckis, bet lietuviškos muzikos daug. Svarbiais šiame albume dar vadinčiau vokalistę Cæcilie Norby ir multiinstrumentininką, kompozitorių Larsą Danielssoną. Anksčiau visos Egidijaus Buožio kompaktinės plokštelės buvo įrašytos grojant ansambliu su kuriais nors Lietuvos džiazo meistrais – Petru Vyšniausku, Valerijumi Ramoška, popmuzikos atlikėjais, džiazo kvartetu ir panašiai, ir tik vienas, „One“, yra solinis, pavadinimu autorius net pabrėžia, kad groja vienas. Visi iki šiol pasirodę penki Egidijaus įrašyti albumai yra labai skirtingi. Pirmasis „Town of love“ jungia džiazą su roku ir popmuzika, antrajame su Valerijumi Ramoška grojama vien klasikinio džiazo temomis grįsta muzika, trečiajame „EBQ“ su kvartetu atliekamos E. Buožio kompozicijos, o ketvirtajame „Spontanica“ išgirstame spontaniškas improvizacijas su Petru Vyšniausku (įrašas iš koncerto). Penktąjį, kaip jau minėjau, autorius įrašė vienas. Albumas „One“ – tai lyg prabėgusio laikotarpio apibendrinimas, nes kai kurių anksčiau publikuotų kompozicijų temos kartojasi. O štai naujas, šeštasis albumas „Pictures“, pasirodęs šiais metais ne Lietuvoje, jungia lietuviškas ir skandinaviškas melodijas bei nuotaikas.

 

Stilistiškai plokštelės repertuaras yra margokas, tačiau paveikslai parodoje irgi nebūna vienodi. Švelnus ir nuoširdus E. Buožio lietuviškumas puikiai dera su skandinavišku racionaliu šaltumu jau pačioje pirmoje kompozicijoje, kurioje panaudota danų liaudies dainos melodija. Liaudies muzika čia remiasi ne viena kompozicija. Antroji, nors ir parašyta skandinavų kompozitorės ir dainininkės C. Norby, grįsta lietuvių liaudies daina. Panašios idėjos sklando ir kitose kompozicijose. Mintis dėl tokios koncepcijos kilo jau per pirmą kūrybinį susitikimą Kopenhagoje. Idėja naudoti liaudies muziką priklauso L. Danielssonui. Beje, albumas įrašytas paties L. Danielssono studijoje Švedijoje. Plokštelėje rasime ir autentiškų archyvinių lietuvių folkloro įrašų. Albumas buvo įrašytas jau prieš porą metų, tačiau pasaulio šviesą išvydo tik šiemet rugpjūtį, o džiazo visuomenei pristatytas rugsėjo 4-ąją. Apskritai visas E. Buožio muzikavimas, kaip, beje, ir naujasis CD, atskleidžia labai gerai apgalvotą eigą ir protingą konceptualumą, racionalumą. Man atrodo, kad ir gyvenime, ir kūryboje šis autorius labai gerai žino, ko nori, ir apgalvoja, pasirengia viskam, ką daro.

 

Pats autorius yra minėjęs, kad visuomet stengiasi maksimaliai ir niekuomet nenori skubėti, o albumas pasirodo tik tada, kai daug kartų jau yra patikrinęs save ir savo atliktą darbą. Visada siekia, kad įrašas būtų kokybiškas, kad nė vienas žmogus, paėmęs į rankas albumą, juo nenusiviltų, nes jaučia atsakomybę prieš klausytojus, kuriems ir pateikia savo darbus. Egidijus visuomet kreipia didžiulį dėmesį į dramaturgiją, kas galbūt kažkiek primena konceptualumą. E. Buožis turi labai stiprius akademinės muzikos pagrindus, išprusimą, suvokimą, kurie padeda įprasminti savo darbus. Nors šiuo metu pianistas daugiau žinomas kaip džiazo, šiuolaikinio improvizacinio meno atstovas, iki šiol yra daugybė sąlyčio taškų su klasikine muzika.

 

E. Buožis sako: „Visame mene yra tam tikri standartai – kulminacijos, akcentai – ir jų negali ignoruoti. Kad ir kokią meno rūšį paimtume, yra pagrindinis, centrinis elementas, o paskui jį – visa aplinkui besivyniojanti siužetinė linija, sudaryta iš kiek mažesnių, tačiau labai svarbių detalių. Manau, kad tai, kas nuo mažų dienų įskiepyta, paskui ateina jau iš pasąmonės, specialiai apie tai negalvojant. Tiesiog pajunti impulsą, kad jau reikia eiti į kulminaciją, po jos gal reikėtų nurimti ar pakeisti faktūrą, dinamiką ir panašiai.“

 

Anot pianisto, buvo laikas, kai grodamas savo muziką lyg ir žinojo, ko nori, bet ne visada nutuokė, kaip tai padaryti. Dabar mintis jau teka visiškai ramiai, ir pirštai klauso, taigi jis jau gali pagroti taip, kaip nori, mano, kad dabar jau žino, kas kaip padaroma, kas iš ko „sulipdoma“, kad gautų vienokį ar kitokį norimą rezultatą. Svarbiausia E. Buožiui yra koncertuoti. Kai iš klausytojų sulaukia atsiliepimų ir padėkų, tai skatina jį tobulėti, nes kiekvienas turi suvokti, ko jis vis dar nežino, kitaip kūrybos procesas sustos. Egidijus sako, kad kai kūrėjas pasakys, kad jis jau viską žino, tai bus jo liepto galas. „Menas žavus ir tuo, kad jis yra neaprėpiamas kosmosas, juk tie dvylika tonų, kuriais pasinaudojame kurdami didžiulį kiekį muzikos, yra tik begalybės pradžia. To negali išmatuoti nei laiku, nei tonomis, nei dar kažkuo, ir visa tai iš esmės nesikartoja, o pabaigos dar vis nesimato“, – sako E. Buožis. Belieka jam palinkėti dar gražesnių naujų darbų, geros nuotaikos ir skambios muzikos.

Egidijus Buožis. D. Klovienės nuotr.
Egidijus Buožis. D. Klovienės nuotr.
Egidijus Buožis. D. Klovienės nuotr.
Egidijus Buožis. D. Klovienės nuotr.