Baleto jubiliejaus staigmenos

Lietuvos baletas solidžiai paminėjo 90 metų sukaktį – gruodžio 2–6 d. vykusi Baleto savaitė pristatė įvairų, baleto trupės meninę programą išsamiai atskleidžiantį repertuarą, kuriame vyravo naujoviškai suvoktos ir perteiktos klasikinio baleto tradicijos.

Léo Delibesʼo baletą „Kopelija“, kuris pradėjo šventinę savaitę, tradicišku pastatymu nepavadinsi – choreografas Kirillas Simonovas ir scenografas Michailas Šemiakinas siekė lengvą XIX a. antrosios pusės baletinę istoriją priartinti prie bauginančių Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno pasakos temų. Tačiau pagarba tradicijai buvo aiškiai juntama prieš spektaklį vykusiame Lietuvos baleto senjorų susitikime, kur jie buvo pasveikinti gėlėmis ir padėkos raštais. Nemažame į spektaklį pakviestų buvusių baleto artistų būryje buvo matyti ir tie, kurie dar prisimena senąjį Nikolajaus Zverevo „Kopelijos“ pastatymą: tai buvę artistai, pedagogai Leokadija Šveikauskaitė-Dumšaitienė, Irena Kalvaitytė-Požėrienė, Pranciškus Peluritis ir kiti. O scenoje greta patyrusių dabartinių baleto solisčių Anastasijos Čumakovos (Klara) ir Olgos Konošenko (Olimpija) pirmą kartą Natanaelio vaidmenį kūrė Voicechas Žuromskas – tiek techniniu, tiek artistiniu aspektu debiutas pavyko, dabar svarbu galimybės toliau brandinti ir turtinti šį personažą.

Kitoks žvilgsnis į lietuviško baleto tradiciją – naujoji Eduardo Balsio „Eglės žalčių karalienės“ versija, sukėlusi nemažai klausimų ir skirtingų vertinimų. Anglų menininkai choreografas George’as Williamsonas ir dailininkė Louie Whitemore savaip perskaitė lietuviams ypač brangią legendą, veiksmą iš jūros perkėlę į ežerą ir pakabinę virš jo didžiulį krauju pasruvusios saulės diską. Pantomima ir tikroviškais daiktais (grėbliais, dalgiais, skalbiniais, klumpėmis, rėčiu) pasakodamas siužetą, herojų jausmus choreografas stengėsi perteikti neoklasikine technika, bet šokio scenų, dėl kurių norėtųsi šį spektaklį pamatyti vėl, nesukūrė. Prie premjerose šokusių pagrindinių vaidmenų atlikėjų baleto savaitės programoje rodytame spektaklyje prisijungė Haruka Ohno, pirmą kartą atlikusi Drebulės vaidmenį.

„Bolero+“ – trijų šiuolaikinių baletų vakaras, kur viena prie kitos šliejasi skirtinga šokio stilistika. O spektaklius jungianti tema – meilė; žydų choreografas Itzikas Gallili „Dalykuose, kurių niekam nepasakojau“ apie meilę kalba judesių atspalviais ir šviesų pustoniais, su lengva ironija, o Krzysztofas Pastoras, įkūnydamas ne kartą jau Lietuvoje skambėjusį Mauriceʼo Ravelio „Bolero“ – ryškiomis choreografinėmis formomis, apšvietimo ir kostiumų kontrastais, aistringais šokėjų Gretos Gylytės ir Eligijaus Butkaus judesiais.

Šioje žinomų choreografų draugėje – ir jauniausios kartos Lietuvos choreografas Martynas Rimeikis, sukūręs spektaklį „Visur kur mes nebuvom“. Čia pirmą kartą drauge su premjeroje matytais artistais išraiškingai šoko didžiulį vaidmenų kraitį sukaupusi balerina Anastasija Čumakova bei Jeronimas Krivickas, trupėje dirbantis nuo šio sezono pradžios.

Išmintinga buvo į šventinės savaitės programą įtraukti ir dieninį spektaklį – sėkmingą Piotro Čaikovskio „Spragtuko“ redakciją, kurią pernai pastatė Pastoras. Tik gaila, kad prieš prasidedant spektakliui nenuskambėjo iškilmingas sveikinimas, kuriuo buvo pradedami kiti jubiliejiniai renginiai – tai būtų buvusi gera proga ir jauniausiems žiūrovams priminti, kokioje šventėje jie dalyvauja. Juo labiau kad spektaklis buvo sušoktas pakiliai ir šventiškai, vaidyba ir tvirta šokio technika džiugino pagrindinių vaidmenų atlikėjai Kristina Gudžiūnaitė, Genadijus Žukovskis, Greta Gylytė. „Spragtuke“ buvo aiškiai pastebima ir jaunoji šokėjų karta: nuotaikingai Frico vaidmenį atlikęs Davidas Santosas, taip pat ir trupės naujokai: I veiksme į Kalėdų laukiančių vaikų būrį išradingomis mizanscenomis įsijungęs Karolis Šemetas, sklandžiai, muzikaliai šokę II veiksmo valso solistai Eimantė Šeškutė ir Jonas Laucius.

Šių spektaklių fragmentai įtraukti ir į šventinį koncertą, kuris buvo surengtas dabar Kanados nacionalinio baleto trupės primabalerinos Jurgitos Droninos iniciatyva. Lietuvos šokio menui atstovavo Čumakovos ir Krivicko pašoktas duetas iš „Visur kur mes nebuvom“, Adagio iš „Spragtuko“ (Gudžiūnaitė ir Žukovskis) bei duetas iš „Eglės“ – jį šoko Konošenko ir Rimeikis, kurių premjerinis „Žalčių karalienės“ spektaklis dar laukia.

Lietuvos baleto artistai tinkamai įsijungė į didelį svečių būrį. Tiek ryškių tarptautinės baleto scenos žvaigždžių Vilniuje neteko matyti nuo prieš dvidešimt metų Petro Skirmanto fondo „Dance“ rengtų koncertų laikų.

Prieš šventinį koncertą buvo pagerbti ir geriausi metų operos ir baleto artistai. Geriausiu metų baleto solistu paskelbtas Genadijus Žukovskis, Baleto vilties premiją pelnė kordebaleto artistė Karolina Matačinaitė, apdovanoti Viktorija Miškūnaitė (operos solistė), Šarūnas Šapalas (operos viltis), Mindaugas Jankauskas (už antraplanius vaidmenis operų spektakliuose). Įteikiant prizus dukart skambėjo baleto mecenatės Ramintos Kuprevičienės pavardė – ji ne tik baleto prizų steigėja, bet ir viena iš pagrindinių koncerto rėmėjų.

Koncerte įdomu buvo matyti ne tik šokėjus, bet ir reikšmingų XX a. II pusės choreografų darbus, kurie atskleidė įvairias klasikinio baleto transformacijas. Baleto solistai parodė nemažai žinomų ir efektingų epizodų, kuriuose turėjo galimybę pademonstruoti artistiškumą ir virtuozišką šokio techniką. Antgamtiškais šuoliais ir sukiniais stulbino Osiel Gouneo (Anglijos nacionalinis baletas), kartu su įspūdingos technikos partnere Nicoletta Manni (Milano „La Scala“) šokę duetus iš „Don Kichoto“ bei XIX a. pabaigoje sukurto Romualdo Marenco baleto „Excelsior“. Iš „Anos Kareninos“ Lietuvos žiūrovams pažįstamo Aleksejaus Ratmanskio choreografiją pristatė Rusijos Didžiojo teatro pagrindiniai solistai Jekaterina Krysanova ir Vladislavas Lantratovas, šokę Leonido Desiatnikovo „Prarastų iliuzijų“ ir Dmitrijaus Šostakovičiaus „Skaidriojo upelio“ fragmentus. Ashley Bourder ir Amar Ramasar (Niujorko miesto baletas) šoko Balanchine’o baleto „Who Cares?“ fragmentą ir duetą „Bitter Earth“ (Christopherio Wheeldono choreografija), Maria Eichwald (Štutgarto baletas) ir Michailas Kaniskinas (Valstybinis baletas, Berlynas) – duetą „Jeune homme“ (Uwe’s Scholzo choreografija) ir ištrauką iš baleto „Kazimiero spalvos“ (choreografas – Mauro Bigonzetti). Kennetho MacMillano baleto „Žiemos svajos“ ištrauką jausmingai atliko Daria Klimentová (pernai baigusi pagrindinės solistės karjerą Anglijos nacionaliniame balete) ir Vadimas Muntagirovas (Karališkasis baletas, Londonas), kuris taip pat pasirodė su Jurgita Dronina baleto „Korsaras“ scenose.

Neseniai Vilniuje viešėjęs Paryžiaus operos étoile Josua Hoffaltas kartu su Dronina atliko puikų Viktoro Gzovskio pagal Danielio François Aubero muziką pastatytą „Didįjį klasikinį pas de deux“ bei Deimantų sceną iš George’o Balanchine’o „Brangakmenių“.

Koncertą baigė pas de deux iš Adolphe’o Adamo baleto „Korsaras“ – jį virtuoziškai šoko Jurgita Dronina ir Vadimas Muntagirovas, o kodoje prie jų prisijungė visi koncerto dalyviai.