7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie tikrą ir menamą autorystę

Koncertas „Pasaulio sutvėrimas“ Nacionalinėje filharmonijoje

Živilė Ramoškaitė
Nr. 44 (1150), 2015-12-11
Muzika
Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.

Įdomu, kaip pasaulio muzikos profesionalai reaguotų, jei žinomų praeities kompozitorių palikimu besirūpinantys palikuonys imtųsi patys komponuoti naujus veikalus, pasirašydami tų kompozitorių vardais. Sakykim, koks nors amerikietis atranda tarp Stravinskio juodraščių keliolika viešumos nepasiekusių taktų ir entuziastingai griebiasi juos gelbėti: komponuoja, plėtoja, inkrustuoja ir panašiai. Tokio gelbėtojo muzikinė visuomenė nesuprastų. O štai lietuviai tokį elgesį su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzika palaiko ir netgi remia. Praėjusį šeštadienį, gruodžio 5 d., Filharmonijoje nuskambėjus niekada Čiurlionio nesukurtai simfoninei poemai „Pasaulio sutvėrimas“ salėje ilgai griaudėjo aplodismentai.

 

Muzika, kurią girdėjome, niekaip negalėjo būti pavadinta poemos vardu, geriausiu atveju ji prilygo nevykusiam popuri, sudėliotam iš žinomų ir nežinomų Čiurlionio kūrinių fragmentų. Kai kurie epizodai tiesiog šiurpino banaliu skambesiu, visiškai nebūdingu gerai žinomai simfoninei Čiurlionio kūrybai, jo poemoms „Miške“ ir „Jūra“, kurių intarpų taip pat įkelta į naująją „poemą“. Koncerto programėlėje išdėstytos skambėjusio opuso sukūrimo aplinkybės, papasakota, kaip nuoširdžiai prie jo darbavosi kompozitorius Arvydas Malcys ir jo pagalbininkas pianistas Rokas Zubovas. Rašoma, kad poemos Čiurlionis nebaigė, bet esą išlikęs klavyras, kurį sudaro 1967 taktai. Toliau cituoju: „Rankraštyje gausu įvairiausių nuotrupų, fragmentų iš Čiurlionio fortepijoninės kūrybos – valsų, mazurkų, preliudų, fugų. (...) Dalis rankraščio puslapių likę tušti. Regis, šis poemos eskizas atspindi kompozitoriaus ketinimą vienoje simfoninėje partitūroje sudėti visą savo kūrybą. To padaryti kompozitorius nespėjo. Sutrumpintą poemos versiją simfoniniam orkestrui parengė Arvydas Malcys.“

 

Tačiau pasigilinus į publikuotus darbus apie Čiurlionio kūrybą susidaro visiškai kitoks vaizdas. Visuose viešai skelbtuose Čiurlionio kūrinių sąrašuose simfoninė poema „Pasaulio sutvėrimas“ figūruoja tik kaip klavyrinis eskizas, klavyro pradžia. Būtent, pradžia. Tą pradžią, t.y. keliolika taktų, galime rasti geriausio Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos žinovo bei tyrėjo Vytauto Landsbergio knygoje „Čiurlionio muzika“ (91, 92 p.). Apie tai, kaip ši kūrinio pradžia kartu su simfoninės poemos pavadinimu ir 1907 metų data atsidūrė Čiurlionio rankraščių knygoje, kuri koncerto programėlėje vadinama „išlikusiu [poemos] klavyru“, profesorius rašo: „Tai nėra pirminis poemos rankraštis, o vėliau, ar tik ne gyvenimo pabaigoje, perrašytas fragmentas. Iš ko Čiurlionis perrašinėjo, kiek iš tikrųjų buvo sukūręs – nežinome, nes jokios kitos žymės neliko.“ Taip spręsti tyrinėtojui leidžia minėtoje rankraščių knygoje Čiurlionio surašytų fragmentų seka, kai knygos ankstesniuose puslapiuose iki 1907 m. datuotos poemos pradžios yra „perrašyti vėliausi 1909 m. preliudai ir Fuga b-moll, o toliau tariamasis „Pasaulio sutvėrimas“ pavirsta įvairių buvusios fortepijoninės kūrybos fragmentų kartojimu–pyne; matyt, tai jau ligonio pastangos gelbėtis kūryba...“. Landsbergis mano, kad tuos savosios kūrybos fragmentus Čiurlionis atkūrinėjo iš atminties. Rašysena ir brūkšniavimas vis siaurėjančiais taktais – kartais jie palikti tušti – leidžia spėti apie tragišką menininko būklę.

 

Grįžtant prie klausymo įspūdžių, regis, įspūdingiausi naujojo opuso taktai ir buvo tie pirmieji, matyt, išreiškiantys pasaulio atsiradimą, kai iš niūrių gelmių pasigirsta žemo registro kontrfagoto tema ir dinamikai augant ji nuosekliai išsirutulioja į staigiai išnirusį šviesų E-dur akordą. Paskui dėmesys nuslūgsta, nes prasideda gana nuobodus girdėto ir negirdėto kaleidoskopas. Kai kurie jo fragmentai nei iš šio, nei iš to gerokai išplėtojami. Junti, kad lenkiškas ir lietuviškas Čiurlionio muzikines temas kūrinio redaktorius gretina sąmoningai, tarsi suteikdamas tam tikrą „gyvenimišką“ naratyvą (planuotą simfoninę poemą Čiurlionis ketino dedikuoti „mano Devdorakėliui“, t.y. Halinai Volman). Bet tai kūrinio negelbsti, gal netgi dar labiau suskaido. Nevykusiai suskambėjo simfoniniam orkestrui instrumentuoti populiarūs fortepijono preliudai, patvirtinę seną tiesą, kad konkrečiam instrumentui sukurta muzika negali būti mechaniškai perkelta į orkestrą. Liaudies dainų išdailų pynė apskritai nukrito tarsi iš dangaus... Triukšmingų būgno, timpanų, lėkščių ir gongo dūžių girdėjosi gana daug, bet ar jie pasiteisino, nesu tikra. Pabaigoje išgirdome ilgai laikomą labai garsų C-dur akordą, į kurį atvedė poemos „Miške“ pagrindinis motyvas. Šia premjera buvo pagerbtas Čiurlionio 140-metis. Geri gražūs norai, bet jais, kaip žinia, gali būti grįstas pragaras.

 

Prieš tai koncerte suskambėjo dar dviejų kūrinių premjeros Lietuvoje. Modesto Pitrėno diriguojamas Nacionalinis simfoninis orkestras atliko lenkų kompozitoriaus Andrzejaus Panufniko (1914–1991) „Tragiškąją uvertiūrą“ ir su soliste Ingrida Armonaite – Igorio Stravinskio Koncertą smuikui ir orkestrui „Concerto in D“.

 

Panufnikas – vienas žymiausių lenkų simfonistų, Witoldo Lutosławskio amžininkas, kurio asmenybė iki šiol tėvynėje vertinama gana prieštaringai. Pernai minint kūrėjo šimtmetį buvo gana smulkmeniškai analizuojama jo parašyta autobiografija, priekaištaujama, kad jos autorius čia matuojasi kankinio kaukę. Mat pokario laikotarpiu Lenkijos Liaudies Respublikoje Panufnikas buvo padaręs nemenką karjerą, o 1954 m. pabėgo į Angliją ir Lenkijoje apsilankė tik prieš mirtį. Pats kompozitorius tvirtino, kad pabėgo negalėdamas daugiau pakęsti prievartos ir varžomos kūrybos laisvės.

 

„Tragiškoji uvertiūra“ – vienas iš ypač gerai žinomų jo gausių veikalų simfoniniam orkestrui, kurį jis valdė virtuoziškai. Kūrinys sukurtas 1941 m., bet per karą partitūra žuvo kartu su daugybe kitų autoriaus veikalų. Kompozitorius po karo atkūrė ją iš atminties ir paskyrė savo broliui, pogrindinės armijos kovotojui, žuvusiam per tragiškąjį 1944-ųjų Varšuvos sukilimą. Uvertiūra trunka mažiau nei dešimt minučių, kupinų įtampos, baimės, smurto, gale išsiveržiančio tūžminga būgno serija. Visas muzikinis audinys grindžiamas pradžioje pasigirstančiu trumpu keturių garsų a-c-b-h motyvu, vėliau įvairiai varijuojamu. Beje, tai juk tas pats kompozitorių pamėgtas b-a-c-h motyvas, tik išdėstytas kita tvarka! Orkestras Panufniko muziką pateikė preciziškai ir vaizdingai.

 

Ingrida Armonaitė nebe pirmąsyk imasi pas mus retai atliekamų smuiko kūrinių ir juos pateikia tiesiog pavyzdingai. Stravinskio Koncerto niekas iš lietuvių smuikininkų filharmonijoje nėra atlikęs. Dėl užsieniečių nesu tikra. Šis labai įdomus ir patrauklus kūrinys ne smuikininkui gali pasirodyti gana paprastas. Bet iš tikrųjų jo atlikimas reikalauja labai aukšto profesionalumo ir nemenkos energijos. Šių bruožų Armonaitė turi su kaupu. Solistė grojo iš tiesų raiškiai, energingai ir labai tiksliai, puikiai jausdama dirigento ir orkestro partnerystę.

Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Ingrida Armonaitė. D. Matvejevo nuotr.
Ingrida Armonaitė. D. Matvejevo nuotr.
Ingrida Armonaitė, Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Ingrida Armonaitė, Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.