7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Nepažįstamos spalvos dangus

EXT. BALKONAS - DIENA

LUKA (10) su KAROLIU (12) sėdi balkone. Luka įsikandusi nepridegtą cigaretę.

LUKA

Aš dabar žiūriu daug filmų, bet šiaip man filmai atrodo nesąmonė, o tau?

 

KAROLIS

Man patinka kai kurie. Matei 3D?

 

LUKA

Aha.

Luka išsiima cigaretę, žiūri.

LUKA

Čia mano senelio buvo.

 

KAROLIS

Kur jis dabar?

 

LUKA

Turi prisidegt?

EXT. BALKONAS – DIENA (PO KURIO LAIKO)

Kaimynas apačioje taiso automobilį. Karolis su Luka žiūri žemyn.

Luka vėl atsisėda ant suolelio balkone, paima šalia gulinčią degtukų dėžutę, prisidega cigaretę. Pažiūri į Karolį. 

Viskas yra tikra

Šeštadienį Berlyne vykusioje Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonijoje geriausiu Europos dokumentiniu filmu paskelbtas britų režisieriaus Asifo Kapadios filmas „Amy“. Tai pasakojimas apie vieną šiuolaikinės populiariosios kultūros žvaigždžių – dainininkę Amy Winehouse (1983–2011). „Amy“ – preciziškai sumontuotas, įžvalgus filmas, kuriame iškyla linksma ir sąmojinga, įsimylėjusi ir subtili, pikta ir erzinanti, autodestruktyvi ir kenčianti dainininkė. Režisierius nieko nekaltina ir neteisina, tik pirštu baksnoja į negailestingas medijas ir rodo, kaip bulvarinių leidinių „moralė“ deformuoja menininkės gyvenimą ir portretą. Lietuvos ekranuose filmas pasirodys netrukus, dar iki Naujųjų.

 

Asifas Kapadia – išeivių iš Indijos sūnus. Jis gimė 1972 m. Anglijoje, mokėsi Karališkame meno koledže. Kapadia išgarsėjo pilno metražo dokumentiniu filmu „Senna“ (2012), pasakojančiu apie brazilų lenktynininką Ayrtoną Senną. Pateikiame režisieriaus interviu „The Washington Post“ ir „Wysokie obcasy“ fragmentus.

Jaunųjų tapytojų liūdesyba

Lapkričio 27 d. kūrybinių industrijų centre „Pakrantė“ atidaryta „Jaunojo tapytojo prizo“ finalistų paroda. Visada su nekantrumu laukiu šios parodos, nes tai analogų Lietuvoje neturinti, puiki, pagarbos ir dėmesio verta iniciatyva. Tiems, kas apie šį konkursą nieko nežino, pasakysiu, kad šiais metais organizatoriai gavo daugiau nei šimtą paraiškų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Į finalinę parodą buvo atrinkti penkiolika dalyvių, o pagrindinį prizą – tris tūkstančius eurų piniginę premiją ir dviejų mėnesių stažuotę meno centre Norvegijoje – laimėjo lietuvis Andrius Ivanovas. Tiek būtiniausios informacijos, kurią privalau paminėti. Toliau bus tai, ko neprivalau.

P.S. Dar vienas svarbus niuansas. Parodoje eksponuojami kūriniai, kurie buvo pateikti komisijos vertinimui, tačiau kiekvienas menininkas turėjo galimybę savo nuožiūra pateikti dar po vieną savo darbą. Taigi, kad nekiltų painiava, apie šiuos papildomus kūrinius aš nekalbėsiu. Mano mintys palies tik pagrindinius jaunųjų kūrėjų paveikslus.

Pašnekesiai apie lėlių teatrą suaugusiems

Vilniaus teatre „Lėlė“ šventės šiemet alsuos prancūziška dvasia: gruodžio 28 – 30 d. čia gastroliuos teatro kolektyvas iš Prancūzijos „23H50“, parodysiantis tris spektaklius suaugusiems: „Didelis karkasas“ (rež. Marion Belot), „Neišvengiami žvėrys“ (rež. Jūratė Trimakaitė) ir „Pliušiniai Ipolito meškiukai“ (rež. Lucas Prieux). Be to, jaunieji kūrėjai lietuvių teatro profesionalams bei į egzaminų sesijas neįklimpusiems studentams ves net keletą kūrybinių dirbtuvių – nuo šešėlių ir objektų iki muppet’ų teatro.

 

„23H50“ – tai teatro kolektyvas, į kurį susibūrė jauni įvairių tautybių lėlininkai, baigę prestižinę Šarlevilio-Mezjero nacionalinę lėlių teatro meno mokyklą (ESNAM). Čia susitikę prancūzai Marion Belot ir Lucas Prieux, rusė Vera Rozanova, brazilė Thaïs Trulio ir lietuvė Jūratė Trimakaitė ryžosi įkurti teatrą nesuprantamu pavadinimu. Tačiau jokios skaičių magijos čia nėra, tik nuoroda į studijų metais jiems galvon įsirėžusį paros laiką: be dešimties minučių vidurnaktį mokykloje nuskambėdavo skambutis, raginantis vėluojančius studentus greičiau keliauti namo. Ne namuose, o gastroliuojančius, repetuojančius, traukiniais iš vieno miesto į kitą skubančius lėlininkus teko atkakliai gaudyti ir šio pokalbio autorei. Tad jūsų, tikiuosi, maloniam skaitymui – iš telefoninių pokalbių, trumpųjų žinučių, elektroninių laiškų lietuviškai ir prancūziškai surankiotas atsakymų koliažas.

Tapatybės dramos

Šventinės televizijų programos primena šiųmetinę eglutę Katedros aikštėje. Jos stilius pasiskolintas iš Walto Disney’aus animacinių filmų ar pramogų parkų. Kičas dar todėl yra kičas, kad nori apsimesti kažkuo kitu. Katedros eglutė apsimeta pasakų nameliu, beje, sukurptu pagal naujųjų lietuvių skonį – kad langai būtų kuo didesni, nepaisant visumos proporcijų. Televizijos taip pat siūlys visokio pramoginio kičo su Valinsku ir kitomis, atsiprašau, „ikonomis“, LRT – dar ir mišių, bet visos, žinoma, ir daug filmų. Iš jų išrinkau tik kelis – liūdnus ir visai nešventiškus. Ne todėl, kad esu kaip piktasis Grinčas. Tiesiog suprantu, kad po saldumynų ir gražumynų visada reikia kažko tikro.

 

Šiemet „Oskaru“ kaip geriausias filmas užsienio kalba apdovanotas kameriškas, nespalvotas Paweło Pawlikowskio filmas „Ida“ (LRT Kultūra, 23 d. 22.30) nukelia į 6-ojo dešimtmečio pabaigos Lenkiją. Aštuoniolikmetė Ana užaugo vienuolyno prieglaudoje ir rengiasi priimti įžadus. Tačiau prieš tai ji turi įvykdyti vienuolyno vyresniosios valią: susipažinti su vienintele giminaite Vanda (Agata Kulesza). Ši po karo buvo teisėja. Moteris iškart pareiškia, kad iš tikrųjų Ana yra žydė Ida – per karą žuvusios jos sesers duktė. Jos abi važiuoja į kaimą, suranda tėvų namus, kuriuose gyvena lenkų šeima. Vanda įsitikinusi, kad per karą sesers šeimą slėpęs dabartinių šeimininkų tėvas pats ir nužudė žydus.

Tylos laipsniavimas

Lietuvos kultūros sezonas atviliojo į Krokuvą ir mane. Važiavau su trimis fotografais: Gyčiu Skudžinsku, Rimaldu Vikšraičiu ir Gintaru Zinkevičiumi. Kitu reisu atvyko Gintaras Česonis ir Algirdas Šeškus, paskui dar prisijungė Indrė Šerpytytė ir Ieva Meilutė-Svinkūnienė. Mus apgyvendino viešbutyje „Klezmer-Hojs“ Kazimeže – žydų rajone, kuris, naciams sunaikinus beveik visus jo gyventojus, ilgą laiką buvo apleistas, bet dabar šiek tiek atsigauna – čia veikia Žydų kultūros centras, XVI a. mokslininko, rabino Moses Isserles Remuh vardu pavadinta biblioteka ir keletas žydiškos virtuvės restoranų. Kaip ir dera viešbučiui tokiu pavadinimu (klezmer – tai aškenazių žydų instrumentinės muzikos žanras), jame dažnai apsistoja menininkai. Stevenas Spielbergas čia tikriausiai gyveno filmuodamas „Šindlerio sąrašą“, nes kaip tik netoliese, Plaszowo koncentracijos stovykloje, Oskaras Schindleris išgelbėjo 1098 jo fabrike įdarbintus žydus.


 

Tad vieną dieną praleidome tikrame-netikrame muziejuje tarp paveikslų raižytais rėmais ir krištolinių grafinų, antikvarinėse spintose kabindami drabužius, valgydami prie baltomis nertinėmis staltiesėmis dengtų stalų, klausydamiesi žydiškos muzikos. Atrodė, kad ši vieta mėgina neprisiminti kelių šimtmečių nesutarimų su Krokuvos piliečiais, tarsi tik taip galėtų panirti į palaimingo gyvenimo sapną, apsivilkusi auksu siuvinėtus išžudytųjų rūbus. O pati Krokuva, po kurią daugiausiai vaikščiojome tamsoje, atrodė kaip iš prigimties kalėdinis miestas, po visų Lietuvos ir Lenkijos Respublikos padalijimų paragavęs Austrijos-Vengrijos kultūros ir jau tuomet įspūdingą architektūrinių stilių katalogą papildęs secesiniais pastatais. Tarp jų gatvėmis ir bulvarais dunda mėlyni tramvajai, tarsi pasiskolinti iš princo žaislų dėžės, o senamiestyje niekas netrukdo grožėtis renesansine Audeklų hale (Sukiennice), nes pravažiuoja nebent širmių tempiamos baltos karietos.

Muzikiniai stebuklai Paliesiuje ir Vilniuje

Atvėrė duris puiki nauja kamerinė koncertų salė su idealia akustika. Ši džiugi žinia atsklido ne iš Palangos, o iš tolokai nuo Vilniaus (Mielagėnų kaime, Ignalinos raj.) esančio, naujai prikelto Paliesiaus dvaro, kuriam vadovauja gydytojas, medicinos mokslų daktaras Julius Ptašekas. Ten ši šviesi asmenybė įrengė Paliesiaus fizinio krūvio terapijos kliniką, kurios sėkmingai veiklai talkina visas istorinės aplinkos kompleksas: gražus parkas, šalia esančioje miško teritorijoje įrengti vaikščiojimo ir bėgiojimo takai su specialia danga, fizinio aktyvumo patalpos dvaro viešbutyje, restoranas, kuriame maistas ruošiamas pagal sveikos mitybos principus. Žmonės kviečiami į savaitgalines sveikatingumo programas. Mums, menininkams, ypač smagu, kad ten, senųjų pasagos formos arklidžių griuvėsiuose – jų sienų fragmentuose, apgaubtuose didžiule stiklo ir metalo konstrukcija – įrengta koncertų erdvė, dar vadinama „Pasaga“. Šis keistos formos akmenų mūras sukuria ypatingą akustiką. Už pagrindinės salės akmeninės sienos yra dar kelios mažesnės erdvės, kuriose integruota moderni garso ir vaizdo įranga.

 

Įsitikinti šios jaukios koncertų salės akustikos tobulumu galėjau gruodžio 12 d. ten surengtame smuikininko iš JAV Johnny Gandelsmano ir mūsų mylimo pianisto Andriaus Žlabio koncerte. Vos įžengus į salę, maloniai nustebino grakštus, kaštonų ar tamsoko gintaro spalvos, nedidelis, dailios, lyg senovinės formos fortepijonas „Steinway and Sons“. Buvo įdomu patirti, kaip šioje ypatingoje erdvėje nuskambės ką tik, išvakarėse, Valdovų rūmuose Vilniuje girdėta šių meistrų atliekama programa. Ten – įspūdinga didžiulė salė su didikų portretais ir koncertiniu „Fazioli“ rojaliu, o čia – miela, klausytojų sausakimšai prisipildžiusi patalpa, ką jau kalbėti apie pro stiklines duris matomą gamtos vaizdą, nuostabų fortepijoną ir visiškai kitokią akustiką.

 

Šešėlių aukštumos

Gruodžio 12 d. Paryžiuje mirė tapytojas ir grafikas Pranas Gailius. Gimęs netoli Mažeikių, baigiantis Antrajam pasauliniam karui pasitraukęs į Vokietiją, paskui Strasbūre studijavęs Prancūzų kultūros institute (Institut de la civilisation francaise), o Paryžiuje – Fernand’o Léger dailės studijoje, jis kūrė ekspresyvius tapybos ciklus ir dailininko knygas pagal Kazio Bradūno, Oskaro Milašiaus poeziją ir Witoldo Gombrowicziaus neparašytą pjesę. Lietuvių liaudies vizualinės kultūros prisiminimus Pranas Gailius jungė su modernia dailės kalba, kurioje galima atsekti gesto tapybos, tašizmo, Rytų meno įkvėptos kaligrafijos pėdsakų. Prisimindami menininką pateikiame fragmentus iš jo pokalbio su Simona Makseliene.

Keletas pokalbių apie (Kristų)

IV

 

JIS.

 

Visi dabar pastoviai kur nors išvažiuoja. Užknisa. Pastoviai reik atsisveikint. Kas nors mokytis ilgam, kas nors tik erasmusui (man tas erasmusas tai tiesiog atrodo nesąmonė), kas nors susiranda berną ar mergą užsieny (irgi ne itin sėkmingas nutikimas...), kas nors dar, žinoma, užsinori tapti savanoriu. Tai aš ir galiu duoti valgyti ir kur miegoti, jei man savanoriškai tvarkysit namus. Bet rimtai! Tokie išsipisinėjimai. Sako žmonės, kad dabar ,,toks laikas‘‘. Koks, blet, čia laikas? IŠVAŽIAVIMŲ laikas? Era turbūt?  Kartais man net gaila, kad neišeina taip galvoti, kaip daugumai. Būtų paprasčiau. Nes dabar man tiesiog nesuvokiama, kam reikia išsigalvoti tokius dalykus?! Tai jei motinos pagimdė tam tikram krašte, šaly. Nu, tai ką – džiaukis ir gyvenk ten per daug negalvojęs. Tai aš ir galėčiau pulti dabar po visą pasaulį keliauti, sakyti, oi, pabandysiu visur pagyventi, kol išsirinksiu, blet, rojaus kampelį. 

Pasaulį reikia perkrauti

Britų mokslininkai neseniai išsiaiškino, kad iškreiptas humoro jausmas – ankstyvas Alzheimerio ligos požymis. Maždaug prieš 15 metų iki nustatant diagnozę, būsimų ligonių požiūris į humorą ima keistis. Jie pradeda domėtis įvairiais farsais, kad ir komedijomis apie poną Byną. Kiek vėliau juos ima linksminti televizijos reportažai apie katastrofas ir nelaimingus atsitikimus. Šiuos tyrimų rezultatus prisiminiau pačioje belgų režisieriaus Jaco Van Dormaelio juodosios komedijos „Naujausias testamentas“ („Le tout nouveau testament“, Belgija, Prancūzija, Liuksemburgas, 2015) pradžioje, kai filmo veikėjas Dievas (Benoit Poelvoorde) sėdi prie savo kompiuterio ir kuria įsakymus, apsunkinsiančius žmonių gyvenimą. Jį linksmina paties sugalvotos katastrofos, nelaimės ir šiaip kiaulystės, pavyzdžiui, kad parduotuvėje eilė šalia visada judės greičiau, o telefonas suskambės patogiai atsigulus į vonią. Dievas akivaizdžiai nemyli žmonių. Jis piktas ir agresyvus. Bet Van Dormaelis rodo ne liguistą Dievą, net atvirkščiai. Tai labai gyvybingas, linkęs į agresiją, terorizuojantis savo šeimą patriarchališkas vyras. Dievas jaučiasi gudresnis už visus, jis yra svarbiausias. Dievo kasdienybė gana atpažįstama, bet iš esmės absurdiška: kai nesėdi prie kompiuterio ir negadina gyvenimo kitiems, jis žiūri sportą per televizorių ir maukia alų.

PUSLAPIS
IŠ
1003