7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Gražios muzikos vardan

Muzikuodamas su buvusiais savo studentais – kvartetu „Adora“ – jubiliejų šventė violončelininkas profesorius Augustinas Vasiliauskas, purenantis kvartetisto – artisto ir pedagogo – dirvą. Kvartetas „labai trapus menas, pati gražiausia, intymiausia sielos muzika. (...) Neneigiant kitos muzikos, man vis dėlto kvartetas ir yra tas žanras, vertas žmonėms perteikti didžiules vertybes, genialias idėjas“, – sako profesorius pokalbyje su Lina Navickaite-Martinelli (Pokalbių siuita, Versus aureus, 2010, p. 148).

Augustino Vasiliausko kūrybos juodžemis, upeliai, žolynai ir kvapnios paunksmės Lietuvos muzikos kraštovaizdį dabina kartu su Valstybiniu Vilniaus kvartetu. Kaip liudija buvęs ansamblio bendražygis smuikininkas profesorius Petras Kunca, pirmą kartą būsimojo Vilniaus kvarteto repeticijoje A. Vasiliauskas pasirodė 1971 m. liepos 16 dieną. Minėtame interviu 2009-aisiais profesorius kalbėjo: „Kvartetas yra gyvenimas, gyvenimo būdas. Tiek metų grojant, kitaip jau sunku įsivaizduoti – kasryt atsikėlus galvoje sukasi kvarteto reikalai. (...) Žinoma, kuo toliau, tuo labiau tą mūsų krūvį tenka reguliuoti, ir kartais jau net sunku suprasti, iš kur sėmėmės jėgų kad ir tokiam didžiuliam Europos Sąjungos šalių ciklui. Turbūt menininkas tokia būtybė, kad ką darydamas apie tai mažai galvoji...“ (p. 142). Tačiau brangiausia, kad pagrindinę jėgų dalį Vilniaus kvartetas palieka lietuvių muzikai, nesirinkdamas nei kūrinių stilistikos, nei tematikos, nebijodamas repetuoti kartu su autoriais. Šis ansamblis kvarteto muziką padarė gražiausiu lietuvių muzikos gėlynu. Nuo 1973 m. A. Vasiliauskas dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Šiuo metu labiausiai žinomi jauni styginių kvartetai „Mettis“ ir „Adora“ – profesoriaus auklėtiniai.
 

Kitas zuikis

‒ Egle, kodėl tu rengi tik dviejų darbų parodą? Kokia čia paroda?
‒ Ai, su Severija taip sugalvojom.
‒ Apie ką bus paroda?
‒ Ai, meškos. Na, ir dar zuikis.
‒ O kodėl taip ilgai tu juos kabini, tuos du paveikslus? (Tris dienas Eglė Ridikaitė praleido galerijoje instaliuodama parodą.)
‒ Ai, gerai reikia padaryti. Negaliu bet kaip.

Tie, kurie pažįsta Eglę, žino, kad daug žodžių iš jos neišpeši. Ji bėgs, skubės, darys, o tada žiūrėdama į tave iš padilbų ir juokdamasi taip, lyg jai dėl kažko būtų nejauku, greitakalbe pasakys:
‒ Va, padariau. Na, kaip?

Tik du darbai. Ir abu apie tą patį, sako Eglė.

Nežinomas autorius

Kartais reikia pailsėti nuo meno. Trumpam pamiršti visas turimas žinias ir atsigręžti į primityvią, naiviai nuoširdžią raišką. Iš naujo, vėl ir vėl ieškoti to, kas nesumeluota, kas nesiekia prisitaikyti, kas nesiekia pasirodyti, o tiesiog būti. Žinoma, tai gali atrodyti nepopuliaru, neperspektyvu, gal net visai nereikalinga, bet vertybės neatgyvena, o ir pačios vertės negali pakeisti vyraujanti nuomonė. Bažnytinio paveldo muziejuje veikianti paroda „Susimąstęs Kristus: nuo religinio atvaizdo iki tautos simbolio Rūpintojėlio“ gal ir nepretenduoja tapti pačia lankomiausia, tačiau dėl to jos vertė nesumažėja. Manau, kad ši paroda išlaiko artimą ryšį su žiūrovu, turbūt ir egzistuoja tik dėl žiūrovo, nesvarbu, kas jis bebūtų. Ir tai, deja, ne toks dažnas reiškinys šiuolaikiniame meno pasaulyje.

Esu fiziškas aktorius

Pagrindinį Danny Boyle’o filmo „Steve Jobs“ veikėją ir Makbetą Justino Kurzelio ekranizacijoje (ekranuose nuo šio penktadienio) suvaidinęs Michaelas Fassbenderis išgarsėjo sulaukęs trisdešimties. Jis dažnai nusirenginėja prieš kamerą, tad nenuostabu, kad visus domina ne tik Fassbenderio – aktoriaus, bet ir naujojo vyriškumo simbolio fenomenas. Pateikiame aktoriaus interviu „Zwerciadlo“ žurnalistei Annai Serdiukow fragmentus.

„Senas geras“ Stanislavskis ir mecenavimo subtilybės

Kad ir kaip nuvalkiotai skambėtų metafora apie Didžiąją kinų sieną, ji vis dėlto tiktų bandant nubrėžti mūsų žinių ribas: kažkodėl siena neblogai praleidžia viską, kas susiję su populiariąja Kinijos kultūra, politika, ekonomika, pramone ir kulinarija, o štai šiuolaikinio meno procesai lieka už šio pasaulio stebuklo. Ypač – šiuolaikinių scenos menų dabartis. Praėjusiame festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ matėme TAO šokio teatro spektaklį, bet tai niekaip nesukonkretino ir neaktualizavo teatrinio Kinijos gyvenimo peizažo.

 

Spėju, kad miglose skendima abipus jau minėtos sienos: kinai apie pasaulinio garso (mes taip tikime ir sakome) Lietuvos teatrą taip pat beveik nieko nėra girdėję. Tuo teko įsitikinti lapkričio pabaigoje praleidus porą valandų su nepriklausomo Pekino teatro Penghao meno vadove Lai Huihui ir nepriklausomo Šanchajaus teatro vaikams „ASK. Art Space for Kids“ prodiusere Yewen Laubinger.

 

Šios nepriklausomo sektoriaus atstovės dalyvavo Lietuvos kultūros instituto kuruojamoje Ekspertų vizitų programoje – drauge su neseniai pradėjusia Lietuvos kultūros atstovavimą Kinijoje atašė Agne Biliūnaite aplankė nemažai Lietuvos teatrų, kuriančių vaikams ir jaunimui. Prodiuserės žiūrėjo naujausią Vilniaus teatro „Lėlė“ premjerą – spektaklį „Apie tai, kaip Kolka Pankinas skrido į Braziliją, o Marčius Nepankinas niekuo netikėjo, arba Ga-ra-rar“ pagal Daniilą Charmsą, Stalo teatro spektaklį „Tarmių stalas“, teatro laboratorijos „Atviras ratas“ pastatymą „Lietaus žemė“, teatro „Lino lėlės“ „Lietuvišką pasaką apie tris seseris“, Lietuvos nacionalinio dramos teatro „Atžalyną“ pagal Kazį Binkį ir net naujo režisierės Karolinos Žernytės pojūčių teatro bandymą Lietuvos energetikos ir technikos muziejuje. Spektaklių kūrėjus Huihui ir Yewen matė ne tik scenoje – turėjo progos su jais pabendrauti, dar susitiko su dramaturge Gabriele Labanauskaite, „Menų spaustuvės“ atstovais ir rezidentais.

Japonų choreografo premjera

Net tris dienas į istorinę Lietuvos Respublikos prezidentūrą Kaune įsisuks šokis. Tokią neįprastą erdvę choreografas Kenzo Kusuda iš Japonijos drauge su tarptautine Kauno šokio teatro „Aura“ trupe pasirinko savo sukurtam darbui pristatyti.

Viešėdamas Kaune vykusiame tarptautiniame šokio festivalyje „Aura 25“, K. Kusuda sužavėjo publiką prezidentūroje šokdamas solo spektaklį. Šį kartą į istorinę erdvę žiūrovai kviečiami pasižiūrėti „Auros“ šokėjų pasirodymo pavadinimu „Pneu Pneu Pneu“. 

Artimiausias lietuviškas žodis spektaklio pavadinimui – „kvėpavimas“. Choreografas įsitikinęs, kad būtent kvėpavimas mus vienija su praeities kartomis. Kiekvieną įkvėpimą lydi iškvėpimas, su kuriuo mes iškvepiame savo turinį, o jį įkvepia kiti. Taigi, šia prasme esame nemirtingi, o protėviai yra kiekvieno mūsų integrali dalis. 

Ar siela plaukia drumzlina upe?

Aukštyn žemyn. Negalima sustoti tarp dangaus ir žemės. (Atsiremia į lifto sieną, lyg jam svaigtų galva.) Ar tas pasaulis – vadinosi mano žemė? Aukštoji Panemunė, pušys, sakų kvepėjimas? Mažasis didmiestis Kaunas? Tos žvilgančios vitrinos? Ir žemi namai, liepos, Soboras, dramblio kojom įsirėmęs į Laisvės alėją? „Konrado“ kavinė? Dailūs policininkai, trys metrai virvės, kurią pirkau pasikarti. Žmonės... ar jie iš tikrųjų buvo? Mano lifte, atsakyk man.[i]

 

„Esu gimęs du kartus.“ – sako Antanas Škėma. – „Oficiali gimimo data: 1911 m. lapkričio 29. Tikroji – 1910 m. lapkričio 29 d. Du kartus mane pagimdė mano tėvas, nutaręs ilgiau pasinaudoti vaikų priedu.”[ii] Šiemet rašytojui suėjo 105-eri metai (1961-aisiais metais, grįždamas iš Santaros-Šviesos suvažiavimo, rašytojas žuvo autokatastrofoje).

 

[i] Sluckaitė, A. M. 2012. Antanas Škėma. „Balta drobulė“: romano sceninė adaptacija, p 55.

[ii] „A. Škėmai – keturiasdešimt metų“, in: Škėma, A., Rinktiniai raštai, t. 2, p. 494.

Nesibaigiantys linkėjimai iš tamsos

Jei menotyrininkas Vidas Poškus rašo giriamąją recenziją apie savo žmonos tapybą, nebijodamas motyvuoti tuo, kad ją myli ir (todėl?) jos kūriniai atrodo puikūs, tai aš sakau: eina sau visi interesų konfliktai, aš irgi galiu rašyti apie paties Vido parodą „nePApabaigta tapyba“, nes ja džiaugiuosi, nors ši eksponuojama mano namų galerijoje. Kaip rašo autorius:


„Pasakymą nePApabaigta tapyba galima vertinti ir suprasti keliomis prasmėmis. Pirmas dalykas, kartais tampantis probleminiu klausimu, ir su kuriuo susiduria ne vienas, tapantis ne klasikinės – daugiasluoksnės tapybos būdais, glūdi kur tapybos pradžia ir, ypač – kur jos pabaiga? Šių eilučių, o ir eksponuojamos tapybos autorius kūrybinio proceso metu dažnai daro pauzes, stabtelna, galop stoja, mąstydamas, jog galėtų dar dirbti, tačiau verta sustoti. Tad šioji tapyba iš tiesų yra „nepabaigta“ (...). Kita vertus, nePAbaigtumas visame šiame žaidime turi ir literatūriškai konceptualų aspektą. Ne vienoje kompozicijoje apropriacijos bei citavimo būdais yra pasinaudojama Lietuvos dailės klasikų – tokių kaip Jono Zenkevičiaus, Vincento Smakausko ir kitų – piešiniais bei eskizais. Sąmoningai naudojami tapyboje nerealizuoti (nepabaigti) objektai, juos tiesiog Pabaigiant ir įpučiant kitokios – poškiškos dvasios.“
 

Kino naujienos trumpai

Ateinančių metų vasario 11 dieną 66-ąjį tarptautinį Berlyno kino festivalį atidarys naujas brolių Ethano ir Joelio Coenų filmas „Hail, Caesar!“ Filmas nukels į vėlyvuosius Holivudo „aukso amžiaus“ laikus – 6-ąjį dešimtmetį ir rodys vieną didelės kino studijos, sprendžiančios galybę įvairiausių problemų, dieną. Vaidmenis filme sukūrė Joshas Brolinas, George’as Clooney, Aldenas Ehrenreichas, Ralphas Fiennesas, Jonah Hillas, Scarlett Johansson, Frances McDormand, Tilda Swinton ir Channingas Tatumas.

1998 m. Berlyno konkurse buvo parodyta Coenų komedija „Didysis Lebovskis“, 2010-aisiais festivalį atidarė jų vesternas „Tikras išbandymas“.

„Puiku, kad Joelis ir Ethanas Coenai dar kartą atidarys Berlinalę. Jų humoras, unikalūs veikėjai ir fantastiškas sugebėjimas pasakoti istorijas tikrai padarys įspūdį žiūrovams. „Hail, Caesar!“– geriausia 2016-ųjų Berlinalės pradžia“, – sako festivalio direktorius Dieteris Kosslickas.

Seminaras, skirtas Lietuvos baleto 90-mečiui

Gruodžio 8 d. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kartu su Lietuvos kultūros tyrimų institutu kviečia į seminarą, skirtą Lietuvos baleto istorijai ir šiuolaikinėms problemoms.

Šiais metais minimas profesionalaus Lietuvos baleto jubiliejus – praėjo lygiai devyniasdešimt metų nuo pirmojo baleto spektaklio – Léo Delibesʼo „Kopelijos“, kurio premjera Valstybės teatre Kaune įvyko 1925 m. gruodžio 4 d. Šį choreografo Pavelo Petrovo pastatytą spektaklį sekė dešimtys kitų klasikinės choreografijos paveldo kūrinių ir originalių pastatymų pagal lietuvių ir užsienio kompozitorių muziką, sukurtų Lietuvos ir įvairių šalių choreografų.

PUSLAPIS
IŠ
1003