7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Тalinas – Vilnius: tęsiame pažintį

Estijos rusų teatras tęsia pažintį su Lietuvos žiūrovais. Pernai šiltai sutiktas teatras šiemetinės viešnagės metu pristatys keturis spektaklius suaugusiems ir du jaunajai publikai. 


Viena žinomiausių brolių Grimų pasakų „Karalius Strazdabarzdis“  prasidės Estijos rusų teatro gastrolės. Tą patį vakarą į sudėtingus šeimos santykius įtrauks šiuolaikinio lenkų dramaturgo Mareko Modzelewskio „Karūnavimas“. Kitomis dienomis publikai bus parodyti spektakliai pagal pripažintų klasikų kūrinius, tai – Aleksandro Ostrovskio „Paskutinė auka“, priversianti dar kartą pajusti, jog gyvenime svarbiausia – meilė;  anglų literatūros klasiko Johno Wilsono poema „Maro miestas“ ir Aleksandro Puškino mažąja tragedija „Puota maro metu“ paremtas režiseriaus Igorio Lysovo pastatymas „Puota maro metu. The city of the plague“, o apie azartą ir apgaulę su žiūrovais kalbėsis Nikolajaus Gogolio komedijos „Lošėjai“.


Publikos pageidavimu vėl bus parodytas spektaklis vaikams „Berniukas, kuris nieko nebijojo“.
Laukiame Jūsų Lietuvos rusų dramos teatre mūsų spektakliuose!

 

Kino metai prasidėjo

Nors didžiųjų kino teatrų repertuaras dažnai nuvilia kino gerbėjus, akivaizdžias jo spragas bando kamšyti kino festivaliai. Platintojai nenoriai dalijasi savo planais, juolab kad jie nuolat keičiasi, o žadėti filmai taip ir nepasirodo kino teatruose. Tačiau metų pradžioje galima ir pasvajoti, pasvarstyti, ko verta tikrai laukti, o ką bus galima pamatyti jau visai netrukus.

 

Sausio viduryje turi pasirodyti Adamo McKay’aus „Didžioji skola“ („The Big Short“). Pranašaujama, kad tai vienas geriausių šių metų filmų. Christianas Bale’as, Steve’as Carellas, Ryanas Goslingas ir Bradas Pittas vaidina finansininkus, kurie išpūtė nekilnojamojo turto burbulą. Tik kad jiems toli iki bankininkų, pasaulį atvedusių į 2008-ųjų krizę. Todėl finansininkai tampa teigiamais veikėjais. Puikus tempas, originali režisūra, edukacinė vertė ir moralinis kartėlis – šio filmo bruožai.

Pokyčių metas?

Klaipėdos teatruose pastaruoju metu netrūksta įvykių: keitėsi teatrų vadovai, baigta Dramos teatro rekonstrukcija, planuojama Muzikinio. Ir Klaipėdos jaunimo teatras (KJT), nors viešai niekur pernelyg nesiafišavęs, per praėjusius metus taip pat pastebimai pasikeitė. O ir apskritai jis per penkerius oficialaus gyvavimo metus nuo itin moteriško kolektyvo, besivadinusio „trupe p.s.“, išaugo iki miesto teatro, iš trypiančio, dainuojančio ir savarankiškai visus buitinius spektaklių reikalus tvarkančio kolektyvo pradėjo virsti kuriančių asmenybių trupe.

 

2008 m. Valentino Masalskio Vilniaus kolegijoje surinktas pramoginio scenos meno aktorių kursas po studijų Vilniuje išvyko į Klaipėdą įgyti universitetinio išsilavinimo ir įsteigti teatro, dabar jau daugiau nei trejus metus besivadinančio profesionaliu. Trupę papildęs ir Klaipėdos universitete išugdytais aktoriais (bakalauro studijas baigusiais tik šiemet, nors teatre besidarbuojančiais jau nuo 2012 m.), V. Masalskis subūrė stiprų, savarankišką ir, galima sakyti, fanatiškai atsidavusį teatro kolektyvą.

Kai nesiseka

Lietuviai nuo tarpukario mėgdžioja amerikiečius, todėl nesistebiu, kai įsijungęs televizorių girdžiu tik sėkmės istorijas, nesvarbu, ar iš praturtėti bet kokia kaina (net savo orumo) siekiančių emigrantų, ar iš turtingų žmonių, kurie laiko save tautos žiedu. Gal todėl kiekviena televizija nuolat teikia ir kokius nors prizus, nes sėkmę turi patvirtinti solidžiai sveriantis ženklas. Todėl abejoju, ar brolių Coenų 2013 m. filmą „Groja Liuvinas Deivisas“ (LRT kultūra, 13 d. 22.40) tinka rodyti su „Elito kino“ etikete. Mūsų elitas nemėgsta nevykėlių ir jų neužjaučia.

 

Coenų filmas kalba apie tai, kas yra sėkmė. Liuvinas Deivisas neturi nieko – pinigų, namų, draugų, mylimos moters, šviesios ateities, jis neseniai palaidojo savižudį muzikinio dueto partnerį ir netrukus susipyks su apgaviku prodiuseriu. Jo solinio albumo taip pat niekam nereikia. Liuvinas turi tik savo muziką ir dar tiki, kad ji kam nors bus reikalinga, bet tas tikėjimas vis beprasmiškesnis. Pernakvojęs draugų namuose, jis užtrenkia duris, ir mylimas draugų katinas Ulisas lieka Liuvino glėbyje. Tai – jų abiejų odisėjos po Niujorką pradžia.

Pasaulio garsai Vilniuje

Šiais laikais Lietuvoje atsiranda vis daugiau muzikantų ir dar daugiau klausytojų, nuoširdžiai besidominčių kol kas mažai pas mus žinomu world music žanru. Todėl labai džiugu, kad šį žanrą į savo salę jau įsileidžia ir Nacionalinė filharmonija. 2015 m. gruodžio 28 d. šioje salėje pasirodė Saulius Petreikis su didžiuliu projektu, pavadintu „Aukštumos, lygumos, žemumos“, skirtu jo debiutiniam albumui „Lowlands“ pristatyti. Čia išgirdome ir naują Sauliaus suburtą kolektyvą „World Orchestra“, kurį sudaro kelių šalių muzikantai.

 

Norėdamas plačiau pristatyti šią muziką, iš pradžių trumpai papasakosiu apie jos atsiradimą ir raidą pasaulyje. XX a. 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių sandūroje JAV ir Vakarų Europoje pradėjo rastis dar viena folkloro ar jos elementų panaudojimo kryptis – world music. Iš pradžių ji pasireiškė kaip afrikiečių folkloro jungtis su roko muzika. Tai įvyko dėl dviejų priežasčių: muzikinės ir politinės. Viena vertus, labiau išprususiems ir kūrybingesniems roko muzikantams nusibodo primityvoka kvadratinė roko muzikos forma ir jie panoro praplėsti jos ribas. Plėsdami jas Afrikos gyventojų folkloru, roko muzikantai ne tik siekė dar labiau išpopuliarėti, bet ir solidarizavosi su kovotojais už politines teises. Vėliau imta domėtis ne tik Afrikos, bet ir Azijos, Lotynų Amerikos, Australijos aborigenų, Naujosios Zelandijos maorių bei kitomis kultūromis. Jos jungtos jau ne vien su roku, bet ir su džiazu, disko ir kita muzika. Tai vis dar pavadinama world music, nors daugelis muzikantų šio apibūdinimo vengia.

„KULTmisijų“ provokacija: kam XXI amžiuje reikalingi muziejai

Kam šiais laikais reikalingi muziejai? Ką turime – jei apskritai turime – daryti, kad muziejų salės nestovėtų tuščios? Muziejų Lietuvoje turime per daug, ar per mažai? Atsakymo į šiuos klausimus ieškos ketvirtoji dokumentinė kultūros apybraiža „KULTmisijos“.

Meninė praktika kaip reprezentacijos panaikinimas

Nauja Eglės Rakauskaitės paroda galerijoje „POST“ Kaune sudaryta iš dviejų dalių. Tai videofilmas, kuriame autorė nufilmavo Kauno marių peizažą, ir kvapų testavimas. Paroda pateikiama be pavadinimo, tad kiekvienas žiūrovas turi pats atrasti savo santykį su šiais kūriniais ir yra skatinamas įsitraukti į patį kūrybinį procesą. Kvapus autorė eksponuoja indeliuose, jie padėti ant savotiškų kolonų ir iš viršaus apšviesti skirtingomis šviesomis. Norint pajusti eksponuojamus kvapus, tuos indelius reikia atidaryti ir pasilenkti prie jų. Pasilenkus ne tik pajuntamas kvapas, bet ir pamatomas savojo veido atvaizdas. Kolonos pasirodo esančios tarsi šuliniai, kurių dugne per raibuliuojantį skystį matome atsispindintį veidą. Eglė Rakauskaitė kvapus pateikia kaip reprezentaciją naikinančią terpę. Kvapai nėra tarpininkai. Jie tiesiogiai paliečia kiekvieną ir atveria asmeninių išgyvenimų ir asociacijų lauką. Kvapai yra laikomi netinkama meninio vaizdavimo priemone dėl savo subjektyvumo. Jie naikina distanciją tarp subjekto ir objekto. Jie nepalieka abejingų, nes vieniems patinka, o kitiems kelia šleikštulį. Kvapai tiesiogiai mus įtraukia, bet patys lieka nematomi. Jie egzistuoja kaip vos jaučiama atmosfera arba kaip viską persmelkiantis dvokas. Kvapai tarsi kvėpavimas ir įkvėpimas, be kurio gyvenimas būtų neįmanomas. Praradę uoslę žmonės praranda ir skonį. Kvapai yra gamtos dovana, tačiau kultūra ją transformuoja ir ištobulina. Natūralūs kvapai įgyja naują gyvenimą ir tai, kas paprastai mums atgrasu ir pasišlykštėtina (pavyzdžiui, puvėsių, pelėsių ar rūgėsių kvapas), kultūriškai kultivuojant tampa neatsiejama žmogiško pasimėgavimo dalimi. Kvapai generuoja individualias asociacijas, kurios leidžia pažvelgti į savo sielos šulinį. Kiekvienas įkvėpdamas šiuos kvapus tampa tiesioginiu vyksmo dalyviu ir žvelgia į raibuliuojantį savo atspindį, kuris kviečia iš naujo atrasti save.

Gedėjimo formos pro Monmartro langą

Atsidūrus Paryžiuje vos ne iškart daug kas pradėjo atrodyti kitaip. Gal antrąją dieną, bet tikrai ne trečiąją. Ne, ne tai, kad mažai uždirbame, bet vis tiek gyvename didžiuliuose ir prabangiuose, švariuose ir puikiai suremontuotuose butuose, nors dažnai tai vertiname priešingai, ne kainų skirtumas ar kultūros sluoksniai. Šį kartą apsistojau Monmartre, netgi su vaizdu į Švč. Širdies bažnyčią, tačiau nusileidus suktais laiptukais su raudonu kilimu į gatvę mus pasitikdavo Afrika: turgus su nematytais ir nežinia kaip vartojamais vaisiais (o gal daržovėmis?), negrabiai padirbtos „Chanel“, „Louis Vuitton“, „Burberry“ rankinės, kepinti kukurūzai ir riešutai, vogti telefonai – visa tai čia pat, kaip ir švilptelėjimai, reiškiantys... Taip, vakarais stovi juodaodės merginos, lūkuriuojančios klientų, ir iš kiekvieno kampo kyšo Afrikos skurdas, tiesa, jau gerokai sutaisytas, sueuropintas, žodžiu, po euroremonto. Mums su mažąja einant iš metro, pigių D&G diržų pardavėjas prilaiko duris tardamas „madam“. Tas „madam“ – visur. Nors telefoną, žinoma, prižiūriu, tačiau įtampos ar nesaugumo jausmas maždaug toks, kaip vakare einant pro Vilniaus stoties žiedą.

Pagaliau diskutuojame atvirai

Šį penktadienį Lietuvos ekranuose pasirodo naujausias Quentino Tarantino filmas „Grėsmingasis aštuonetas“ („Hatefull Eight“, JAV, 2015). Pateikiame sutrumpintą režisieriaus pokalbį su Lane’u Brownu, pernai išspausdintą „New York Magazine“.

Lėlių eksperimentai

Prieš pat Naujuosius metus Vilniaus teatre „Lėlė“ buvo parodyti trys spektakliai iš Prancūzijos – „Didelis karkasas“, „Neišvengiami žvėrys“ ir „Pliušiniai Ipolito meškiukai“. „23H50“ pasivadinę jaunieji lėlininkai teikė daug vilčių, bet jų spektakliai kiek nuvylė. Visi trys pristatytų spektaklių režisieriai – Marion Belot, Jūratė Trimakaitė ir Lucas Prieux – baigė prestižinę Šarlevilio-Mezjero nacionalinę lėlių teatro meno mokyklą Prancūzijoje. Nežinia, ar dabarties suirutėje įmanoma rimtai kalbėti apie mokyklas, jų metodologijas, skirtumus. Akivaizdu, kad mokyklų lygį atspindi ne kiekvienas individas.

 

Prieš pasirodymus nuskambėjo frazė apie kitokio teatro pristatymą. Taip, šie trys skirtingi spektakliai kiek kitokie nei dominuoja Lietuvoje, bet kitoniškumas esmės nekeičia: turinio seklumas ir vaizduotės ribotumas dauginasi visame pasaulyje. Nieko nuostabaus, kad tris studentiškus darbus, kuriuos reiktų vadinti miniatiūromis, skečais, galima buvo suvaidinti per vieną vakarą ir tai būtų užtrukę vos porą valandų. Tris skirtingus pavyzdžius jungė eskiziškumas ir siekis išsilaisvinti iš „protingo“ teatro rėmų. Tačiau kuo labiau trys režisieriai tolo nuo kanonų, tuo akivaizdžiau artėjo prie šiuolaikiniam teatrui būdingo kalbėjimo dėl kalbėjimo.

PUSLAPIS
IŠ
1003