Lietuviai nuo tarpukario mėgdžioja amerikiečius, todėl nesistebiu, kai įsijungęs televizorių girdžiu tik sėkmės istorijas, nesvarbu, ar iš praturtėti bet kokia kaina (net savo orumo) siekiančių emigrantų, ar iš turtingų žmonių, kurie laiko save tautos žiedu. Gal todėl kiekviena televizija nuolat teikia ir kokius nors prizus, nes sėkmę turi patvirtinti solidžiai sveriantis ženklas. Todėl abejoju, ar brolių Coenų 2013 m. filmą „Groja Liuvinas Deivisas“ (LRT kultūra, 13 d. 22.40) tinka rodyti su „Elito kino“ etikete. Mūsų elitas nemėgsta nevykėlių ir jų neužjaučia.
Coenų filmas kalba apie tai, kas yra sėkmė. Liuvinas Deivisas neturi nieko – pinigų, namų, draugų, mylimos moters, šviesios ateities, jis neseniai palaidojo savižudį muzikinio dueto partnerį ir netrukus susipyks su apgaviku prodiuseriu. Jo solinio albumo taip pat niekam nereikia. Liuvinas turi tik savo muziką ir dar tiki, kad ji kam nors bus reikalinga, bet tas tikėjimas vis beprasmiškesnis. Pernakvojęs draugų namuose, jis užtrenkia duris, ir mylimas draugų katinas Ulisas lieka Liuvino glėbyje. Tai – jų abiejų odisėjos po Niujorką pradžia.
„Groja Liuvinas Deivisas“ – kelio filmas, jis sudėliotas iš Liuvino susitikimų ir išsiskyrimų – su mirštančiu tėvu, savanaude seserimi, baro, kur retkarčiais padainuoja, savininku, kokčiai geraširdžiais Uliso šeimininkais, prodiuseriu, džiazo garsenybe... Liuvinas guodžia save, kad populiarumas reiškia kompromisus. Jis nenori parsidavinėti, bet nuoširdumas stumia jį į vis naujas tragikomiškas situacijas.
Gatvėje – pilka ir žvarbi 1961-ųjų žiema Niujorke. Ją pajunti beveik fiziškai, kai Liuvinas (Oscar Isaac) nuolat bando sušilti. Šaltį paryškina ir visą filmą iš kadro nedingstanti niūri ir nejauki šviesa. Liuvino pasaulis skendi bliuzo prieblandoje, bet operatorius Bruno Delbonnelis, sakyčiau, net suteikia žiemiškam Niujorkui pasakos atspalvį.
Britų režisierius Stuartas Urbanas išgarsėjo, kai būdamas 13 metų sukūrė filmą ir parodė jį Kanuose. Vėliau jis tapo pripažintu dokumentininku, ypač daug dėmesio sulaukė jo 2007 m. filmas „Drauge, aš nemiriau“ („Tovarisch I Am Not Dead“), kuriame režisierius pasakojo apie savo tėvo – Lenkijos žydo – pabėgimą iš Stalino konclagerio ir išlikimą per Holokaustą. Tačiau Urbano komedija „Ar galiu jus nužudyti?“ (LRT, šįvakar, 8 d. 22.45) buvo sutikta prieštaringai. Vis dėlto tokioje šalyje kaip mūsų, kur Vidaus reikalų ministras nuolat rodosi televizijoje, o jo reitingai tik auga, pasakojimas apie policininką dviratininką, kuris taip aistringai nori susidoroti su nusikalstamumu, kad net tampa žudiku, gali būti pamokomas. Juolab kad pakeliui režisierius kartu su komiku Kevinu Bishopu dar pasišaipo iš pasaulį apėmusios manijos filmuoti save ir viską dėti į internetą.
Jau dejavau, kad militaristinė propaganda mūsų televizijose peržengia bet kokias ribas. Jų pastangos militaristinį patriotizmą paversti naująja ideologija, švelniai tariant, atrodo neskaniai. Tai įrodo ir panašios ištarmės bendros estų ir suomių gamybos Elmo Nüganeno filmas „1944“ (LRT, 14 d. 21.30). Jo veiksmas prasideda 1944-ųjų liepą, kai „Waffen SS“ estų divizijos kariai kovojo su Raudonąja armija tarp Narvos ir Pejpuso ežero. Apkasuose įsitvirtinę estai sulaukia ne tik priešų atakų, bet ir svečių, kurie teikia kariams Adolfo Hitlerio nuotraukas. Į tai kariai reaguoja ironiškai, nes aišku, kad kautis Trečiojo reicho pusėje juos paskatino asmeninė patirtis ir gimtinės likimas. Nüganenas ir scenarijaus autorius – atsargos pulkininkas Leo Kunnas – tai pabrėžia nuo pat pirmųjų filmo kadrų, kai šviesiaplaukis Karlas prisimena lemtingą rytą. Tada jis pasislėpęs stebėjo, kaip išvežami į Sibirą jo tėvai, kurių jis nespėjo perspėti. Kaltės jausmas, kurį Karlas išlieja laiške seseriai, ir sužadino jo norą kautis nacių gretose.
Kitas pagrindinis filmo herojus Juris apie tai, kaip atsidūrė Raudonojoje armijoje, pasakos filmo pabaigoje, bet tai pačiai Karlo seseriai. Kai sovietai 1940 m. okupavo Estiją, jis jau tarnavo estų armijoje. Ši nepasipriešino okupantams ir netrukus buvo inkorporuota į Raudonąją Armiją. Todėl, kilus karui tarp sovietų ir nacių, Juris atsidūrė Rusijoje.
Abu jie ne kartą aiškins pašnekovams, bet pirmiausia filmo žiūrovams, kad „šitas karas nėra mūsų karas“. Viskas filme tarnauja tik šio teiginio įrodymui. Psichologinės analizės, asmeninio pasirinkimo klausimų, originalaus požiūrio į šalies istoriją laukti neverta. „1944“ – tai filmas-plakatas, bandantis paaiškinti, kodėl estai tapo Hitlerio sąjungininkais. Jis skirtas vidiniam Baltijos šalių vartojimui, nes abejoju, ar kitų šalių žiūrovai pajus užuojautą SS uniforma vilkinčiam inteligentiškam blondinui, lygiai kaip ir valstietiškos išvaizdos raudonarmiečiui.
Gero ar smagaus kino teks ieškoti kitur: TV3 (14 d. 22.30) parodys žavią Barry Levinsono komediją „Banditai“ (2001). Du jos veikėjai – bankų plėšimo specialistai, kuriuos suvaidino Bruce’as Willisas ir Billy Bobas Thorntonas, – svajoja apie ramią senatvę nuosavame pensione. Iki jo įsigijimo liko tik vienas apiplėšimas. Viskas klostosi puikiai, bet staiga jų gyvenime pasirodo namų šeimininkės pareigomis pasibodėjusi moteris (Cate Blanchett), kuriai abu banditai negalės likti abejingi. Isabelle Adjani herojė Jeano-Loupo Hubert’o 1981 m. filme „Kitais metais. Jei viskas bus gerai“ (TV1, 10 d. 17.05) svajoja apie kūdikį, bet jos partneris nori ir toliau piešti niekam nereikalingus komiksus. Liūdna, nors, kita vertus, gyvenimas juk ir susideda iš tokių niekam nereikalingų dalykų. O gal taip ir geriau?
Jūsų –
Jonas Ūbis
