Šventiniu laikotarpiu kultūrinių renginių koncentracija smarkiai sutirštėja, o šioje pasiūloje gana paprasta pasiklysti – ne visada sugebama subtiliai perteikti santūrią, o kartu nepaprasto džiaugsmo kupiną šv. Kalėdų laukimo nuotaiką, kuri gali tapti įkvėpimu visiems artėjantiems metams. Todėl norėčiau prisiminti, kaip harmoningai ir nepaprastai šventiškai Vilniaus prieškalėdinį koncertinį gyvenimą praturtino gruodžio 20 d. Šv. Kazimiero bažnyčioje suskambėjęs choro „Brevis“ (meno vadovas ir dirigentas Gintautas Venislovas) jubiliejinis 25-mečio koncertas.
Ryškiausi Lietuvos chorai savo „sidabrinius“ gimtadienius mini panašiu metu kaip ir mūsų jauna valstybė – simboliška, kad chorinė kultūra žengia koja kojon su nepriklausoma Lietuva. Choras „Brevis“ – profesionalus šios kultūros reprezentantas, ilgus metus džiuginantis meistriškai atliekama, nepaprastai įvairia muzika. Jų programose išgirstame ir ankstyvąjį Renesansą siekiančius vokalinės polifonijos kūrinius, ir įdomiausius šiuolaikinės muzikos opusus, nesvetima šiam kolektyvui ir įvairių, net mūsų kultūrai itin egzotiškų tautų muzika.
![]() |
Sausio 19-24 dienomis, „Menų spaustuvė“ atiduodama vaikams, jų tėvams, mokytojams bei visiems teatro vaikams mylėtojams. Šeštus metus iš eilės vyksiantis festivalis KITOKS jau tapo didžiausiu tarptautiniu teatro vaikams festivaliu Lietuvoje, šįmet čia atvyksta svečiai iš kitos Atlanto vandenyno pusės, o bręstant teatro vaikams kultūrai, nuo šių metų pristatomas ir edukacinių renginių ciklas žmonėms, atvedantiems vaikus į teatrą.
KITOKS ugdo visai kitokią vaikų apsilankymo teatre kultūrą nei dauguma spektaklių, kur vaikai paliekami stebėtojais, kartais prašomi atsakyti į klausimus, o vėliau turi bėgti namo ir spėti į rūbinę pasiimti palto, nes kitaip reikės laukti eilėje. Čia vaikai po spektaklio visuomet kviečiami pasilikti pabendrauti su kūrėjais, tėvais, kitais vaikais, paliesti, „patikrinti“ dekoracijas, žaisti scenoje.
![]() |
Nacionalinis Kauno dramos teatras kviečia jaunuosius režisierius (iki 35 m.) teikti savo pastatymų vizijas. Jeigu esate kūrybingas, atviras naujiems iššūkiams ir sumanymai iš jūsų veržiasi kaip lava iš ugnikalnio – dalyvaukite mūsų inicijuojamame projekte „IDėja“ , skatinančiame jaunųjų režisierių integraciją į Lietuvos scenos meno pasaulį ir jų idėjų įgyvendinimą. Galbūt turite stalčiuje užslėpę spektaklio eskizą, kurį svajojate realizuoti teatro scenoje, bet tam dar nebuvo suteikta proga? O galbūt jau kuris laikas domitės tam tikra tema ar kūriniu, gebančiais atskleisti jūsų pasaulio matymą, kūrybinę tapatybę ir režisūrinį potencialą? Pristatykite savo pastatymo viziją ir sudominkite mus tuo, kuo domitės patys!
![]() |
Gruodžio 27 d. savo namuose Santa Monikoje mirė amerikiečių kino operatorius, režisierius, prodiuseris, vienas įtakingiausių amerikiečių kino kūrėjų Haskellas Wexleris. Jam buvo 93-eji. Wexleris gimė 1922 m. Čikagoje, žydų šeimoje, kurios šaknys siekia Rusiją ir Lenkiją. Wexleris baigė Kalifornijos universitetą, tarnavo karo laivyne, dalyvavo Antrajame pasauliniame kare. Kine – nuo 1955-ųjų. Buvo vienas originaliausių amerikiečių kino operatorių, smarkiai prisidėjęs prie pasaulinio kino raidos. Jis dirbo su garsiais režisieriais – Elia Kazanu, Tony Richardsonu, Halu Ashby, Milošu Formanu, Normanu Jewisonu, Mike’u Nicholsu, Johnu Cassavetesu, Dennisu Hopperiu, George’u Lucasu ir kitais. Wexleris dukart buvo apdovanotas „Oskaru“ ir garsėjo savo nepalenkiamu būdu: dėl kūrybinių nesutarimu Wexleris paliko F.F. Coppolos filmo „Pokalbis“ filmavimą. 1969 m. Wexlerio režisuotas vaidybinis „Medium Cool“ – vienas originaliausių amerikiečių filmų, sukurtas sekant cinéma vérité stiliumi ir estetika.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Pereinamoji būsena šiemet užklupo ankstokai – tą vakarą, kai Laisvydė Šalčiūtė atėjo skolintis dirbtinės eglės savo parodai. Iš tarpdurio ištraukėme kopėčias – sužvangėjo laiptinės viduriai, geležinėms kojoms spardant medines durų nugaras. Išskleidėme jas ir pakilo dulkės, pabiro mirusių vorų kūnai. Atidarėme liuką – palėpė iškvėpė užkonservuotą sausio šeštosios orą. Užlipome – nežiūrėdami į žaislų dėžes, keraminių plytelių stirtas bei glaisto maišus – ir nukėlėme kartoninę dėžę. Pro plyšius eglė kišo rankas, prašėsi išlaisvinama. Tuoj tuoj, viskas bus gerai, – šnibždėjau, nors iš tiesų nežinojau, ką jai darys. Gal pakabins aukštyn kojom, nupeš spyglius ar pavers kokiu siaubūnu? Sukišau žaliąsias rankas atgal, kuo tvirčiau apvyniojau dėžę lipnia juosta ir nunešiau laiptais žemyn. Lijo, buvo dar spalio pradžia, o kasdienybės banga ėmė ir persirito per slenkstį Kalėdų pusėn.
Savaitraštis „7 meno dienos“ tradiciškai kvietė dailėtyrininkus ir menininkus pasidalinti įspūdžiais apie įsimintinus besibaigiančių metų įvykius, asmenybes ir tekstus.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ||
![]() | ![]() | ![]() | |||
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ||
Metams baigiantis plačiai paminėtas Lietuvos baleto jubiliejus – šventiškas akcentas, užbaigęs įvairiausių šokio įspūdžių grandinę, kurią, kaip visada, pynė įvairios praeities ir dabarties refleksijos, baleto ir šiuolaikinio šokio spektakliai, nauji artistų darbai ir netikėtai sušvitę seni vaidmenys.
Progą pamąstyti apie Lietuvos šokio įvairovę šiemet suteikė bent kelios mokslinės konferencijos, paskatinusios paieškoti iš pirmo žvilgsnio mažai pastebimų atskirų asmenybių ar istorinių laikotarpių ryšių su šokio kultūra. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, M.K. Čiurlionio namų ir Vilniaus dailės akademijos surengtoje konferencijoje „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis Vilniuje“, skirtoje 140-osioms menininko gimimo metinėms paminėti, buvo galima pasvarstyti apie įdomius Čiurlionio ir šokio ryšius, prasidedančius entuziastingai jo paties vertintais Isadoros Duncan pasirodymais ir nusidriekiančius į baleto (Giedriaus Kuprevičiaus „Čiurlionis“, kurį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatė Robertas Bondara) ir šiuolaikinio šokio („Auros“ šokio teatre Birutės Letukaitės pastatytas spektaklis pagal „Jūrą“) erdves – ir tai tik pora naujausių pavyzdžių.
![]() |
„Tų, dėl teatro pamišusių, gal net daugiau, nei tų, pamišusių dėl poezijos“, – naujausioje savo eilėraščių knygoje „viename“ rašo Aidas Marčėnas. Iš tiesų, teatras geba pritraukti be galo skirtingus, įvairiausiomis prasmėmis ir beprasmybėmis užsiimančius žmones. Beje, dažniausiai ne žiūrėti į tai, kas vyksta scenoje, o veikti.
Kuo toliau, tuo dažniau tenka išgirsti, koks svarbus ir teikiantis džiaugsmo scenos menų atstovams yra pats kūrybos procesas (kaip išdidžiai ir paslaptingai būna tariamas šis žodis!): bendravimas su trupe, repeticijos, galimybė per jas pasikrauti, praturtėti kaip menininkui ir kaip žmogui. Žodžiu – rezultatas tėra maža dalis to, ką kūrėjams teko patirti keliaujant į sceną. Teatro menas juk gimsta ne sėdint vienam prie kompiuterio, jis – tikrų nuotykių žanras.
![]() |
Pamatęs šventines televizijų programas pagalvojau, kad jų planuotojai arba yra visiški mizantropai, arba gerai pažįsta savo žiūrovus. Jie, matyt, įsitikinę, kad tomis dienomis visus pradžiugins lietuvių filmai. Jei esate mazochistai ir niekad nevaikštote į kiną, galėsite pasižiūrėti į seksualinių problemų turintį lietuvį, kuris atranda tikruosius malonumus Londone su striptizo šokėja, taip pat lietuvaite (filmas „Nepatyręs“, rež. Julius Paulikas, TV3, sausio 1 d. 23 val.). Pamatysite problemas dėl alkoholio, narkotikų, provincialios šlovės ir tariamos nesantuokinės dukrelės sprendžiantį gražuolį – Ričardo Marcinkaus filme „Pakeliui“ (TV3, 26 d. 22.30) jį suvaidino Mantas Jankavičius. Pamatysite ir debilų, kurie net nesuvokia turintys problemų, bet Emiliui Vėlyviui („Zero 2“, BTV, sausio 3 d. 23.30) tokia yra visa Lietuva. Donato Ulvydo filme „Kaip pavogti žmoną“ (TV3, 31 d. 14.05) pamatysite žmoną ir du jos vyrus, kurie atsidūrė sudėtingame meilės ir pinigų trikampyje.
![]() | ![]() | ![]() |
Aktoriaus Juozo Budraičio, pakvietusio draugus ir gerbėjus į Vilniaus dailės galeriją – knygos „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ pristatymą, kvietimas intrigavo. Pirmoji pavadinimo dalis – aktoriaus fotografijų paroda, surengta Vilniaus „Prospekto“ galerijoje 2012-aisiais, antroji – taip ir nesukurto režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filmo pavadinimo parafrazė.
Puikiai fotografuojančio aktoriaus knygos bendraautorė – Margarita Matulytė. Tai sufleruoja mintį, kad rankose – fotografijų albumas. Neapsigaukite – surikiuotoms kaip albume nuotraukoms skirtas tik trečdalis knygos. Knyga prikausto dėmesį nuo pirmo sakinio ir nepaleidžia iki pabaigos. Joje iš ilgiau nei penkiasdešimtmetį trunkančios aktoriaus karjeros išskirti 22 filmai. Pradedant Žalakevičiaus, atvedusio Budraitį į kiną, „Niekas nenorėjo mirti“, baigiant jo paskutiniu filmu „Savaitgalis pragare“. Sutapimas, kad šiuos filmus skiria 22 metai?
![]() | ![]() |