Lėlių eksperimentai

Prieš pat Naujuosius metus Vilniaus teatre „Lėlė“ buvo parodyti trys spektakliai iš Prancūzijos – „Didelis karkasas“, „Neišvengiami žvėrys“ ir „Pliušiniai Ipolito meškiukai“. „23H50“ pasivadinę jaunieji lėlininkai teikė daug vilčių, bet jų spektakliai kiek nuvylė. Visi trys pristatytų spektaklių režisieriai – Marion Belot, Jūratė Trimakaitė ir Lucas Prieux – baigė prestižinę Šarlevilio-Mezjero nacionalinę lėlių teatro meno mokyklą Prancūzijoje. Nežinia, ar dabarties suirutėje įmanoma rimtai kalbėti apie mokyklas, jų metodologijas, skirtumus. Akivaizdu, kad mokyklų lygį atsispindi ne kiekvienas individas.

Prieš pasirodymus nuskambėjo frazė apie kitokio teatro pristatymą. Taip, šie trys skirtingi spektakliai kiek kitokie nei dominuoja Lietuvoje, bet kitoniškumas esmės nekeičia: turinio seklumas ir vaizduotės ribotumas dauginasi visame pasaulyje. Tris studentiškus darbus, kuriuos reiktų vadinti miniatiūromis, skečais, galima buvo suvaidinti per vieną vakarą ir tai būtų užtrukę vos porą valandų. Tris skirtingus pavyzdžius jungė eskiziškumas ir siekis išsilaisvinti iš „protingo“ teatro rėmų. Tačiau kuo labiau trys režisieriai tolo nuo kanonų, tuo akivaizdžiau artėjo prie šiuolaikiniam teatrui būdingo kalbėjimo dėl kalbėjimo.

Visi trys spektakliai sukurti naudojant itin abstrakčius tekstus, kurių dramaturgija nepavadinsi. O kiekviena miniatiūra savo dramaturginį veiksmą dėliojo ne per lėles, o per tekstą. Paradoksas: tekstas svarbus, bet jis visais trimis atvejais neišrašytas, jo tiesiog trūksta. Taip gali būti ir dėl per didelio pasitikėjimo žiūrovu, ir manant, kad vienos ar kitos „kanonizuotos“ temos pačios savaime ką nors reiškia. Patys lėlininkai sau spendžia spąstus: bandydami atsitraukti nuo literatūrinio teatro tampa jo apologetais, o žiūrovas skaito tik paviršinį spektaklio naratyvą, nelieka jokių poteksčių, jokios filosofijos. Todėl visi trys spektakliai, nors ir skirtingi, metafizinio lygmens nepasiekė. Apie žaidybinius šių spektaklių elementus plačiau kalbėti taip pat nėra prasmės, nes tai būtų pritempta.  

Nuobodžiausias pasirodė Marion Belot režisuotas pirmas spektaklis „Didelis karkasas“. Tačiau tekstas jame buvo prasmingiausias ir dėl to tai buvo vienintelis neprailgęs kūrinys. Belot skelbiama kaip režisierė, bet šiame spektaklyje ji atlieka tik lėlės įprasmintojos funkciją. Nors aplinkybių užduota daugiau, visas spektaklis režisierei – viena lėlė. Ta lėlė iš tiesų įspūdinga ir verta išskirtinio dėmesio. Tik tuomet kam kurti nefunkcionalią aplinką, kodėl tai negali būti monospektaklis?

Vyksta tardymas: dvimetrinis minorinis personažas Polza apklausiamas dėl įvykdyto nusikaltimo. Mes jį galime apžiūrėti iš visų trijų pusių, bet žiūrėjimo kampas esmės nekeičia. Žiūrovui belieka tik gėrėtis lėlės „fainumu“ ir aktoriumi, kuris tą lėlę valdo. Polza įstumiamas į tokias aplinkybes, kurios leidžia ir jį užjausti, ir tapatinti su nūdienos žmogumi. Bet jo nėra tiek, kiek galėtų būti. O nedidelei scenai tikrai pakanka vienos unikalios lėlės, kad ji taptų stebukladare. Šiame spektaklyje daug puikių užuominų, bet jos lyg iš vidaus „prarytos“. Prie nušvitimo temos, kuri pagal siužetą turėtų būti svarbi, čia tik prisiliečiama. Polza visą laiką pasmerktas sėdėti ant tardymo kėdės. Jis laikomas kone prieblandoje ir tik dėl to, kad netrukdytų kada nors atsirandantiems šešėliams. Puikiai apgalvotą monodramą apsunkina bereikalingos aplinkybės. Visą dėmesį sutelkus tik į Polzą, jo unikalias mimikos galimybes, buvo galima sukurti puikų psichologinio teatro seansą. Spektaklį labiausiai sušildė minoras, siekis prasmingai nužeminti gyvenimo perfekcionizmą. Nusikaltimo akivaizdoje Polza tampa žmogumi. Bet mes regime tik tam tikrus veiksmo trupinius.

Antra diena Vilniaus publikai buvo kone laukiamiausia, nes spektaklį „Neišvengiami žvėrys“ režisavo buvusi jaunųjų lėlininkų kolegė Jūratė Trimakaitė. Iki šiol mums teko ne tik skaityti jos interviu, bet ir prieš dvejus metus susipažinti su unikaliu, rimtas menines ambicijas keliančiu spektakliu „1 for 2“ pagal Samuelio Becketto pjesę „Komedija“ (ji buvo viena iš kūrėjų). Taip pat Klaipėdos lėlių teatre lapkričio pradžioje įvyko lėlių spektaklio „Kas tu?“ premjera. Jaunai menininkei Lietuvoje durys plačiai atvertos. Tačiau atvežtą spektakliuką „Neišvengiami žvėrys“ taip pat galima vertinti tik kaip nedidelį studentišką bandymą. Anonsuose apie spektaklio potekstes buvo pasakyta triskart daugiau, nei teko išvysti veiksmo metu. Pasitelkusi tautietės Valdonės Budreckaitės tekstus, J. Trimakaitė papasakojo tris istorijas. Lapė, šeškas ir baltas lokys tapo trijų mirties alegorijų simboliais. Tai literatūrinis spektaklis, bandantis nuosekliai, vos ne sąmoningai stabdant spektaklio tempą, šiek tiek pakoketuoti su žiūrovu, šiek tiek perspėti, priminti egzistencines aplinkybes. Kalbėti apie mirtį visada patogu – tema amžina, visiems prieinama. Tačiau nereikia pamiršti, kad kartu ir nuvalkiota. Trys vos „slenkančios“ novelės, kurių turinys paviršutiniškas, spektaklį ištempia iki begalybės. J. Trimakaitė, akivaizdu, gana gyvybinga kūrėja, jaučianti humorą, tačiau ji kiekviename žingsnyje stabdo save bandydama viską psichologizuoti. Tai smarkiai suprimityvina aplinką. Jaunai kūrėjai gal dar sunku sukurti savarankišką spektaklio dramaturgiją, bet kaip tik dėl to reikia pasitelkti griežtą dramaturginį pagrindą. Panašu, kad menininkė papuolė į dominuojančio teatro spąstus: spektakliai neaiškių struktūrų, prasmės įžiūrimos kiekvienoje detalėje, kiekviename judesyje... Čia lėlėmis gali būti bet kas. Pavyzdžiui, raudonas fotelis. Galima būtų su tuo sutikti, jei visa tai būtų esmingai apžaista, įprasminta. Mažų užuominų teatras žiūrovą verčia prikurti tai, ko nėra. Jeigu tai vaizduotę provokuojantis spektaklis, tuomet jo forma turėtų lengvėti. Dekoracijos abstrakčios, bet sunkiasvorės. Sienelė su ratukais apskritai atrodo kaip iš kito teatro. Pasaulis ir taip šiuolaikinis, nebūtina jo dar labiau šiuolaikinti.

J. Trimakaitės stiprybė – sugebėjimas sukurti gyvas teatrinių lėlių metamorfozes. Ji puikiai žaidžia, kalbasi su tikromis gyvulėlių iškamšomis. Tačiau tos žavingos akimirkos nutrūksta ir vėl ryškėja negrabiai suręsto spektaklio siūlės. Gal ši tendencija pačiam režisuoti, pačiam vaidinti, pačiam būti scenografu formuoja naują lėlininko hibridą, tačiau siekiant lėlių teatrą savo turiniu priartinti prie dramos teatro spektaklių, toks kelias nėra teisingas.  

Į visišką namų teatro aplinką nukelia Lucaso Prieux spektaklis „Pliušiniai Ipolito meškiukai“ (pagal Sarah Kane pjesę „Fedros meilė“). Jeigu nebūtų spektaklio anonso, gal ir būtų įdomu ieškoti S. Kane dvasios, bet kai kūrėjai skelbia, jog „audringą naktį spektaklio herojės leidžiasi į pavojingą žaidimą, atskleisiantį jų slapčiausius troškimus ir aistras“, arba „spektaklyje kalbama apie šiuolaikinius mitus, medijų įtaką, smurto mene ir gyvenime skirtumus“, norisi garsiai paklausti: kur visa tai? Regime barbišką aplinką – miegamąjį, televizorių, avanscenoje – krūvą pliušinių žaislų ir dvi moteris. Dviejų moterų – Jos ir Kitos – fantazijos ar iškrypimai, aistros ar svajonės... Jos prieštarauja, bodisi, ar ilgisi... Bet mes tiesiog regime unifikuotą mažo vaiko kambarį, daug pliušinių žaislų, su kuriais vaikai ne tik žaidžia, bet ir kuria unikalias istorijas. Ar ne įdomiau leistis į panašius žaidimus su vaikais, nei eiti į tokį suaugusiųjų teatrą? Na, spektaklyje prie vaikiško infantilizmo daugiau akcentuojamas vienas kito padulkinimas, froidistinės pasąmonės proveržiai, bet visa tai neišradinga, nepaveiku. Juk vaikų pasaulyje lėlės taip pat bučiuojasi, vaikus taip pat veikia televizija.

Įdomu, kad abi šiame spektaklyje vaidinančios aktorės Alice Chené ir Vera Rozanova balsingos, gyvybingos, atviros bet kokiai aplinkos reakcijai, tačiau priverstos pradžioje apie dešimt minučių žiūrėti televizorių, vėliau „maudytis“ pigiame iliustratyvume. Kai spektaklis prasideda, sceninis laikas jau būna pasibaigęs.

Šie trys spektakliukai – pamokantis pavyzdys, kaip kiekvienas teatro žanras turi skleistis ne į plotį, o į gylį, į savo šaknis, ištakas. Panašu, kad jaunieji kūrėjai kol kas daugiau ieško išorinių aplinkybių, kad taptų išskirtiniai. Kodėl tai yra teatras suaugusiems ar jaunimui – sunku pasakyti. Šie trys spektakliai didesnį įspūdį gali palikti tik vaikams, aišku, pacenzūravus kai kurias vietas.

„Lėlės“ teatro eksperimentas atsivežti „katę maiše“, šiaip ar taip, sveikintinas. Nors lėlininkų diaspora Lietuvoje ir mažytė, vieni galėjo lengviau atsikvėpti, pamatę, kad pas mus nėra taip blogai, kaip kartais patys apie save manome, kiti – išlaisvėti, nustoti baimintis, kad supainios žanrus, formas, pademonstruos savo nemokėjimą. Neaišku, ar žiūrovai tai ištvers, bet eksperimentuoti teatre – būtina.

Šių gastrolių metu teatro meno vadovas Vilmantas Juškėnas kuravo kūrybinių dirbtuvių eigą. Jaunieji teatro kūrėjai tris dienas su būsimais ir esamais lietuvių teatro profesionalais dalinosi prancūzų lėlininkų mokyklos patirtimi. O kiekviena tokia patirtis yra didžiulis turtas.