Meninė praktika kaip reprezentacijos panaikinimas

Nauja Eglės Rakauskaitės paroda galerijoje „POST“ Kaune sudaryta iš dviejų dalių. Tai videofilmas, kuriame autorė nufilmavo Kauno marių peizažą, ir kvapų testavimas. Paroda pateikiama be pavadinimo, tad kiekvienas žiūrovas turi pats atrasti savo santykį su šiais kūriniais ir yra skatinamas įsitraukti į patį kūrybinį procesą. Kvapus autorė eksponuoja indeliuose, jie padėti ant savotiškų kolonų ir iš viršaus apšviesti skirtingomis šviesomis. Norint pajusti eksponuojamus kvapus, tuos indelius reikia atidaryti ir pasilenkti prie jų. Pasilenkus ne tik pajuntamas kvapas, bet ir pamatomas savojo veido atvaizdas. Kolonos pasirodo esančios tarsi šuliniai, kurių dugne per raibuliuojantį skystį matome atsispindintį veidą. Eglė Rakauskaitė kvapus pateikia kaip reprezentaciją naikinančią terpę. Kvapai nėra tarpininkai. Jie tiesiogiai paliečia kiekvieną ir atveria asmeninių išgyvenimų ir asociacijų lauką. Kvapai yra laikomi netinkama meninio vaizdavimo priemone dėl savo subjektyvumo. Jie naikina distanciją tarp subjekto ir objekto. Jie nepalieka abejingų, nes vieniems patinka, o kitiems kelia šleikštulį. Kvapai tiesiogiai mus įtraukia, bet patys lieka nematomi. Jie egzistuoja kaip vos jaučiama atmosfera arba kaip viską persmelkiantis dvokas. Kvapai tarsi kvėpavimas ir įkvėpimas, be kurio gyvenimas būtų neįmanomas. Praradę uoslę žmonės praranda ir skonį. Kvapai yra gamtos dovana, tačiau kultūra ją transformuoja ir ištobulina. Natūralūs kvapai įgyja naują gyvenimą ir tai, kas paprastai mums atgrasu ir pasišlykštėtina (pavyzdžiui, puvėsių, pelėsių ar rūgėsių kvapas), kultūriškai kultivuojant tampa neatsiejama žmogiško pasimėgavimo dalimi. Kvapai generuoja individualias asociacijas, kurios leidžia pažvelgti į savo sielos šulinį. Kiekvienas įkvėpdamas šiuos kvapus tampa tiesioginiu vyksmo dalyviu ir žvelgia į raibuliuojantį savo atspindį, kuris kviečia iš naujo atrasti save.

Eglės Rakauskaitės videofilmas taip pat nėra vien žavaus žiemos peizažo kontempliavimas. Tai meditatyvia nuotaika pasižymintis kūrinys, kuris atskleidžia meninio vaizdinio dvilypumą. Filmas prasideda menininkės, tapančios gamtos peizažą, vaizdu. Tačiau riba tarp tikro ir virtualaus-meninio pasaulio labai trapi. Menininkė yra šio kūrinio viduje ir išorėje. Ji tarsi kviečia įeiti į meno vaizdinį taip, kad kiekvienas žiūrovas taptų jo dalimi. Ji ir pati iš kuriančiosios peizažą tampa to peizažo dalimi. Kita vertus, kontempliuodamas gamtos grožį žiūrovas turi pajausti gamtą kaip subjektą, kuris stebi patį žiūrovą (šiuo atveju jis tampa objektu). Kiekvienas matantis tampa matomas. Ledu nusiridenantis rutulys tampa iš ledo properšos pasirodančios akies vyzdžiu.

Apmąstydamas šiuos kūrinius pastebėjau, kad apie kvapus kalbėti daug sunkiau nei apie vaizdus. Šioje ekspozicijoje kvapai vaidina netarpininkaujančio tarpininko vaidmenį. Jie naikina turinio ir medijos perskyrą. Panašiai ir videofilme susiduriame su peizažo vaizdu, kuriame pats vaizduotojas tampa vaizduojamu objektu, o vaizduojamas objektas (gamta) tampa stebinčiu subjektu.

Šiuolaikinėse kultūros ir ekologijos teorijose nėra aiškaus atsakymo, kas yra gamta. Apie gamtą paprastai mąstoma pasitelkiant įvairias mokslines teorijas, kurios gamtą redukuoja į fizinį medžiagiškumą ir daiktiškumą. Gamta siejama su tokia fizinių daiktų sritimi, kurioje nėra nieko gyvo. Tada gamtinis pasaulis ir žmogiškas pasaulis yra du visiškai skirtingi tikrovės tipai. Žmogus apie gamtą gali susikurti įvairias reprezentacijas, bet jis pats niekada nebegali būti gamtos dalimi. Gamta tampa tarsi žmogaus priešingybe, kurią galima užkariauti ir pavergti siekiant kuo didesnės naudos. Sumedžiaginta gamta tampa erdve žmogiškiems eksperimentams, kuriuose gamtiniai procesai tampa įrankiu žmogaus poreikiams tenkinti. Toks gamtos supratimas, viena vertus, panaikina žmogaus ryšį su gyvąja gamta, o kita vertus, patį žmogų paverčia manipuliuojamos materijos dalimi. Kaip galime suprasti gamtą, jei atsisakysime radikalios gamtos ir žmogaus tikrovės perskyros? Kaip menuose kultivuojama estetinė patirtis gali padėti susigrąžinti prarastą tiesioginį gamtos pajautimą?

Meninėse praktikose kultivuojama estetinė patirtis siekia ne sukurti naujas reprezentacijas ar išaukštinti kūrėjo asmenybę, bet parodyti tiesioginio dalyvavimo pasaulyje galimybę. Tiesioginis dalyvavimas juslinėse patirtyse naikina žmogaus ir gamtos dualizmą. Jei žmogų siesime su kultūra, pamatysime, kad žmogaus kūnas yra paradoksalus gamtos ir kultūros junginys. Tai ne šiaip fizinė medžiaga ar biologinis organizmas, bet kultūros ir žmonių santykių išraiška. Pats žmogiškas kūnas yra kultūros ir gamtos susitikimo vieta. Kūnas su savo gamtinėmis savybėmis ir formomis dalyvauja kultūriniuose bei tarpžmogiškuose santykiuose.

Dažnai meniniai objektai yra suprantami kaip subjektyvios objektyvaus pasaulio reprezentacijos. Menininkai tarsi daugina pasaulio atvaizdų kopijas. Menininkų kuriamos reprezentacijos, kaip ir įvairios kitos medijos, įsiterpia tarp žmogaus ir gamtos. Tačiau ar pats meninių vaizdinių kaip tarpininkų pobūdis nėra iliuzinis? Šiuolaikinės vaizdavimo priemonės leidžia panaikinti tarpininkaujantį meninių vaizdinių pobūdį ir reprezentaciją transformuoja į prezentaciją – tiesioginį pasinėrimą į juslinę realybę. Kultūrą ir gamtą skiria trapi riba. Buvimas kultūroje – tai tarsi vaikščiojimas plonyčiu ledu, kuris kiekvieną akimirką gali neatlaikyti žmogaus svorio ir prasiverdamas jį praryti. Reprezentacijos transformavimas į tiesioginį dalyvavimą atveria gamtinių stichijų žaismą, kai vėjas, saulė ir vanduo formuoja išraiškingą peizažo esamybę. Kita vertus, šis „natūralaus“ gamtovaizdžio grožis yra ambivalentiškas. Jis slepia žmogaus pastatytos užtvankos ant didžiosios Lietuvos upės padarinius – užtvindytus kaimus ir pievas.

Paroda veikia iki sausio 9 d.

„POST“ galerija (Kaunas, Laisvės al. 51a, 4 aukštas)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–19 val., šeštadieniais 13–18 val.