7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Gedėjimo formos pro Monmartro langą

Kęstučio Grigaliūno parodos „1944–45“ ir „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“

Aistė Kisarauskaitė
Nr. 1 (1153), 2016-01-08
Dailė Tarp disciplinų
Kęstutis Grigaliūnas, „1944–45“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. Autoriaus nuotr.
Kęstutis Grigaliūnas, „1944–45“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. Autoriaus nuotr.

Atsidūrus Paryžiuje vos ne iškart daug kas pradėjo atrodyti kitaip. Gal antrąją dieną, bet tikrai ne trečiąją. Ne, ne tai, kad mažai uždirbame, bet vis tiek gyvename didžiuliuose ir prabangiuose, švariuose ir puikiai suremontuotuose butuose, nors dažnai tai vertiname priešingai, ne kainų skirtumas ar kultūros sluoksniai. Šį kartą apsistojau Monmartre, netgi su vaizdu į Švč. Širdies bažnyčią, tačiau nusileidus suktais laiptukais su raudonu kilimu į gatvę mus pasitikdavo Afrika: turgus su nematytais ir nežinia kaip vartojamais vaisiais (o gal daržovėmis?), negrabiai padirbtos „Chanel“, „Louis Vuitton“, „Burberry“ rankinės, kepinti kukurūzai ir riešutai, vogti telefonai – visa tai čia pat, kaip ir švilptelėjimai, reiškiantys... Taip, vakarais stovi juodaodės merginos, lūkuriuojančios klientų, ir iš kiekvieno kampo kyšo Afrikos skurdas, tiesa, jau gerokai sutaisytas, sueuropintas, žodžiu, po euroremonto. Mums su mažąja einant iš metro, pigių D&G diržų pardavėjas prilaiko duris tardamas „madam“. Tas „madam“ – visur. Nors telefoną, žinoma, prižiūriu, tačiau įtampos ar nesaugumo jausmas maždaug toks, kaip vakare einant pro Vilniaus stoties žiedą.

 

Apie ką aš čia? Neatspėsite! Šis tekstas – apie Kęstučio Grigaliūno parodas, tik iš kiek tolimesnio rakurso, tarkim, iš Monmartro palėpės. Žiūrint pro nedidelį langą iš keturių kvadratinių metrų dydžio buto, daug kas atrodo kitaip, o menas – ypač. Paryžiuje noras tyrinėti praeitį tampa itin stiprus, nors įvairūs istoriniai aspektai valdo ir mūsų, ir pasaulio žymiųjų parodų ekspozicines erdves, virsdami Karlo Marxo „Kapitalo“ skaitymu ar paprastu Aurelijos Maknytės velvetiniu švarku. Ir mes turime daug ko toje savo praeityje, ji pakankamai ryški, nepakankamai permąstyta. O dar Maurice’o Utrillo tapytas Monmartras, nutilęs po dramatiškų teroro išpuolių, vis prikišamai klausė, ar ne per dažnai Lietuvoje sau sekame pasaldintas pasakas, kaip mums buvo smagu, nes tai mūsų vaikystė, nors iš tiesų daugiausia joje – baugumo ir smurto. Pati okupacija yra siaubinga, o totalitarizmas – tuo labiau. Federico Fellini filme „Amarcord“ taip pat per vaikystės istorijas rodo Mussolini Italiją, bet jo niekaip neapkaltintum tiesos baime. Taigi, vakarais, grįždama šoko ištikto Paryžiaus gatvėmis, prie be šviesų stūksančio „Moulin Rouge“ ir uždarytų muziejų, bandžiau prisiminti mūsų dabarties menininkų kūrinius, kurie neatrodytų kaip bejėgis apsimetimas, kad trauminių patirčių nebuvo.

 

Smurtiniai Paryžiaus įvykiai klausimus tik paryškino, priversdami susimąstyti, ką gi mes galėtume atsakyti į prancūzų klausimą: „Jūs turistai, ar Jums nebaisu?“ Ir tada aš vėl, kaip praėjusioje „Documentoje“, kai mintyse ieškojau vertų dėmesio mūsų menininkų kūrinių, atsakiau sau – „Mirties dienoraščiai“. Mintyse šiuo vardu vadinu visą Kęstučio Grigaliūno 2008–2014 m. vykdytą pirmosios sovietinės okupacijos Lietuvoje meninį tyrimą – knygas ir įvairiose erdvėse rengtas ekspozicijas „Mirties dienoraščiai“ (2010), „KPZ“, „1941“, „Aš nežinojau, Mylimasai, kad bučiuoju tave paskutinį kartą“ (2011), „Vaizdų archyvas/sąsiuvinis Nr. 1“ (2013). „Mirties dienoraščiai“, sakau sau, nes tai aktualu ir dabar.

 

Neseniai galerijoje „Kairė–dešinė“ užsidarė autoriaus instaliacija, kilnojamasis paminklas ar atminties vieta „1944–45“, įvardinta kaip šio tęstinio sumanymo baigiamasis etapas, o nedidelėse „Artifex“ erdvėse, menininko dar tyčia sumažintose (čia jis instaliavo Lietuvos partizanų bunkerį), vyko paroda „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“, žyminti naujo projekto pavadinimu „Pokaris“, skirto antrajai sovietinei okupacijai, pradžią. Tiesa, čia pastatyta 2,75 x 1,25 x 2,00 m[1] medinė konstrukcija yra ne iškastas žemėje bunkeris, o lyg centrinėje galerijos erdvėje iškilęs postamentas, tačiau jos tūris ne tik sudaro nepatogumų žiūrovui, negalinčiam lengvai prieiti prie ekspozicijos tęsinio, bet ir iliustruoja tas siaubingas sąlygas, kai žmonės po savaitę gyveno tokio tūrio žeminėse, po kelis, neišlįsdami, nes buvo ieškomi su šunimis, negalėdami atsistoti, šaltyje. Dar viena Kęstučio Grigaliūno dėžė, tik šį kartą – slėptuvė, iš kurios menininkas simboliškai išbarsto rastus žemėje objektus. Arba šešėlius. O ant viršaus – eglutė, šiuo Kalėdų-Naujųjų metų laikotarpiu net nepatraukianti dėmesio, nes žvilgsnis jau įpratęs prie daugybės jų, šventiškai išpuoštų vitrinose, mirgančių įvairiausiuose interjeruose. Tik vėliau supranti, kad ši eglutė – iš to laiko, kai nebuvo jokių Kalėdų, uždraustų sovietų ideologijos. Ji – geriausia priemonė maskuoti bunkerio dangtį ir jo vietą.

 

Gretimoje patalpoje eksponuojami žaisliniai kareivėliai – taip pat iš tos praeities, kai pati Lietuvos valstybė buvo uždrausta sąvoka. Berniukai, rikiuodami savo plastikines ar švinines armijas, turėjo galimybę rinktis iš dviejų totalitarinių blogybių – būti rusais arba vokiečiais, nors per TV tuomet nuolat rodė Štirlicą, Čiapajevą arba „Keturis tankistus ir šunį“, intuityviai į juos vaikystėje niekas nenorėdavo persikūnyti, o paaugę paversdavo anekdotų personažais. Grigaliūnas savo ekspozicija „Artifex“ galerijoje ir siekia priminti tas vaikystės žaidimų tuštumas (ir kitas praeities tuštumas, kurias palieka išėjusieji, prievarta išvežtieji, žuvę, nukankinti ir dingę), tiesa, jau dabarties, menininkišku būdu, pateikdamas trūkstamą lietuvių partizanų, kovotojų kareivėlių versiją, kiekvieną atskirai apšviesdamas lyg mažyčio teatro pagrindinių vaidmenų atlikėjus. Juodos lemputės ir baltos, gerieji ir blogieji. Žinoma, čia iš atminties užkaborių žvilgčioja Williamas Kentridge’as ir Christianas Boltanskis, bet jie dar gali luktelti, nes pirmiausia man kilo visai ne meninio lauko klausimas, o toks paprastasis – kuo dabar žaidžia mūsų vaikai? Ar jie tos spragos nejaus, ar turime Lietuvos istorinius arba dabarties kariuomenės kareivėlius, o gal toliau žaidžiame „Didžiosios tėvynės“ ir korporacijų diktuojamus žaidimus? Žinau, kad galima įsigyti Karibų jūros piratus, transformerius, slibinų dresuotojus, o ar kas gamina žaislinius Gediminą, Vytautą, Jogailą? Kažkaip neteko matyti, kaip vis dar neturime memorialo Lukiškių aikštėje, nes paprasčiausiai negalime susitarti, kaip pabrėžia pasakodamas apie savo parodą menininkas.

 

Ir einant de Charonne gatve Paryžiuje pro mirguliuojančias žvakes bei kalnus gėlių prie „La Belle Equipe“ kavinės, kur lapkričio 13-ąją buvo nužudyta 19 žmonių, kyla tas pats paprastas noras, kurį nuolat jaučiu žiūrėdama į šio didžiulio Kęstučio Grigaliūno projekto etapus – parodas ir knygas: noras tyliai gedėti. Nekyla ranka kaip fotografijas suvokti žuvusiųjų nuotraukas, iškabintas šalia peršauto kavinės stiklo, kaip ir narstyti mūsų menininko tyrinėtą nusikaltėliams skirtą fotografavimo metodą (iš priekio ir profilio), kuriuo užfiksuoti visi sovietų kankinti, išvežti į lagerius, sušaudyti ar dingę be žinios žmonės, kai net fotografija tampa smurto ir galios įrankiu, o fiksavimo momentas skirtas priminti ir bauginti ateityje. Pačioje medijoje slypinti dokumentavimo galia pasirodė stipresnė už totalitarinės sistemos gyvybingumą (tikiu, kad ir už terorą), nešanti per laiką priminimą, o bauginimą verčianti gedėjimu. Šie KGB archyvuose surinkti portretai tapo pagrindu Kęstučio Grigaliūno kūriniui, kuris, nors įvertintas Nacionaline premija, yra likęs kažkur gyvų diskusijų užribyje, gal todėl, kad mes stovime per arti ir jaučiamės taip, lyg matytume tik šio galingo kūrinio pėdas, tarsi stovėtume kokio nors memorialo papėdėje.

 

„Kairės–dešinės“ salėse šį kartą nematėme žuvusiųjų veidų, tiek ilgai spausdintų Kęstučio Grigaliūno kitiems projekto etapams, čia panaudoti instaliacijoje „1941“ eksponuoti 1941 m. portretai („Kairė–dešinė“, 2001), papildyti naujais portretais, kurie įprasmina tyrimų pabaigą. Atspaudai susukti ir sukabinti nedidelėmis baltomis popieriaus tūtelėmis ant sienos. Viduryje – medinė dėžė, į kurią menininkas vėl tarsi sudeda laisvėn išleistus priminimus. Portretus. Konkrečių žmonių baisius likimus. Balti popieriaus ritinėliai ant baltų sienų. Pabaiga ir turi būti tokia – susilietėme mintimis su praeitimi, skausmu ir pagerbėme mirusiuosius tyla. Gedėjimas neturi žodžių. Vaizdų greičiausiai taip pat.

 

Tie susukti popieriaus ritiniai primena daugybės tautų naudojamus būdus pasiųsti slaptuosius troškimus visagaliams dievams. Norai, nukreipti į ateitį. Tik nežinau, kodėl pradžiai tiesiog prašyčiau žaislinio Vytauto, Kęstučio, brolių Radvilų ir jų sesers Barboros, karalienės Bonos, dvariškių, Žalgirio mūšio kareivėlių. Gal nebūtina net žaisti karą, galima pasiversti Geležiniu vilku, na, aš nesu animacinių serialų kūrėja, tad mano vaizduotė netrunka pasiduoti. Be abejo, žaislai arba suvenyriniai kareivėliai tėra komercinis projektas, bet nelabai jauku, kad jų neturime.

Pasikeitus rakursui, iš tolimesnio Paryžiaus, „Mirties dienoraščiai“ (palieku šį kaip viso projekto pavadinimą) šiuolaikinio meno, dabarties pasaulio kalba gali gana įtaigiai atsakyti į nuščiuvusio Paryžiaus klausimą „Ar Jums nebaisu?“. „Baisu, – sakau, – nes mes pažįstame smurtą, beprasmes mirtis, praėjome bauginimo ir teroro pamokas. Net Sausio 13-oji buvo ne taip seniai, o mūsų kaimynai neatrodo labai pasikeitę.“ „Bet mes nei pėdos neatiduosime jiems savo gyvenimo džiaugsmo, gyvensime ir mylėsime kaip anksčiau, nes Paryžius toks!“ – sako prancūzai. Man belieka pasitikrinti, ar mes turime savo gyvenimo džiaugsmą? Kaip ir savo žaislus?

Paradoksalu, kad vienas galingiausių lietuviško modernizmo memorialų – pilnas išraiškos jėgos Kauno IX fortas – buvo pastatytas dar sovietmečiu. O sovietų okupacijos aukoms skirtą paminklą ilgus metus kuria jau nebe valstybė, o... vienas žmogus. Savo iniciatyva. Ir Kęstučio Grigaliūno memorialas taip pat... Bet geriau tiesiog patylėsiu. Nes, kaip jau minėjau, gedėjimas neturi žodžių. Nors turi daugybę pavardžių.

 

Paroda „1944–45“ veikė iki 2015 m. gruodžio 19 d.

Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 11–15 val.

 

Paroda „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“ veikia iki sausio 9 d.

Galerija „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius)
Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–17 val.

 

[1] Pagal Justino Sajausko knygą „Neužmirštami Suvalkijos vardai“: „Jakimavičiams sutikus, Rimvydas ir Žaibas jų šilelyje išsikasė slėptuvę. Šeimininkas įsidėmėjo jos matmenis 2,75 x 1,25 x 2,00 m. Padorus kapas dviem.“

Kęstutis Grigaliūnas, „1944–45“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. Autoriaus nuotr.
Kęstutis Grigaliūnas, „1944–45“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. Autoriaus nuotr.
Kęstutis Grigaliūnas, „1944–45“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. Autoriaus nuotr.
Kęstutis Grigaliūnas, „1944–45“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. Autoriaus nuotr.
Kęstutis Grigaliūnas, „1944–45“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. Autoriaus nuotr.
Kęstutis Grigaliūnas, „1944–45“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. Autoriaus nuotr.
Kęstutis Grigaliūnas, „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. Autoriaus nuotr.
Kęstutis Grigaliūnas, „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. Autoriaus nuotr.
Kęstutis Grigaliūnas, „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. Autoriaus nuotr.
Kęstutis Grigaliūnas, „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. Autoriaus nuotr.
Kęstutis Grigaliūnas, „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. Autoriaus nuotr.
Kęstutis Grigaliūnas, „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. Autoriaus nuotr.