Pasaulio garsai Vilniuje

Šiais laikais Lietuvoje atsiranda vis daugiau muzikantų ir dar daugiau klausytojų, nuoširdžiai besidominčių kol kas mažai pas mus žinomu world music žanru. Todėl labai džiugu, kad šį žanrą į savo salę jau įsileidžia ir Nacionalinė filharmonija. 2015 m. gruodžio 28 d. šioje salėje pasirodė Saulius Petreikis su didžiuliu projektu, pavadintu „Aukštumos, lygumos, žemumos“, skirtu jo debiutiniam albumui „Lowlands“ pristatyti. Čia išgirdome ir naują Sauliaus suburtą kolektyvą „World Orchestra“, kurį sudaro kelių šalių muzikantai.

Norėdamas plačiau pristatyti šią muziką, iš pradžių trumpai papasakosiu apie jos atsiradimą ir raidą pasaulyje. XX a. 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių sandūroje JAV ir Vakarų Europoje pradėjo rastis dar viena folkloro ar jos elementų panaudojimo kryptis – world music. Iš pradžių ji pasireiškė kaip afrikiečių folkloro jungtis su roko muzika. Tai įvyko dėl dviejų priežasčių: muzikinės ir politinės. Viena vertus, labiau išprususiems ir kūrybingesniems roko muzikantams nusibodo primityvoka kvadratinė roko muzikos forma ir jie panoro praplėsti jos ribas. Plėsdami jas Afrikos gyventojų folkloru, roko muzikantai ne tik siekė dar labiau išpopuliarėti, bet ir solidarizavosi su kovotojais už politines teises. Vėliau imta domėtis ne tik Afrikos, bet ir Azijos, Lotynų Amerikos, Australijos aborigenų, Naujosios Zelandijos maorių bei kitomis kultūromis. Jos jungtos jau ne vien su roku, bet ir su džiazu, disko ir kita muzika. Tai vis dar pavadinama world music, nors daugelis muzikantų šio apibūdinimo vengia.

Lietuvą ši muzikinė banga pasiekė vėluodama mažiausiai dešimtmečiu. World music žanras Lietuvoje yra gan naujas ir menkai pažįstamas, todėl bet kokia iniciatyva skleisti šią muziką mūsų šalyje yra sveikintina ir skatintina. Šiuo metu pasaulyje šis žanras yra labai populiarus ir platus – egzistuoja daugybė nuostabių muzikantų, festivalių, kitokių renginių, leidinių ir muzikos įrašų. Ne kartą esu dalyvavęs svarbiausiame šios muzikos forume WOMEX, kuris kasmet organizuojamas vis kitoje šalyje. Galimas dalykas, kada nors šis renginys atkeliaus ir į Lietuvą. Šis žanras skatina žmones domėtis įvairiausių pasaulio tautų nacionalinėmis tradicijomis ir jas jungti į įvairiausius bendrus projektus. Žanras praktiškai neturi ribų, nes skatina bet kokios nacionalinės muzikos sklaidą grynuoju pavidalu ir jungimąsi ne tik tarpusavyje, bet ir su visais kitais muzikos žanrais – džiazu, bliuzu, roku, akademine muzika ir kt. Lietuvos publika jau pamėgo šio žanro koncertus.

Iki XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžios Lietuvos folkloro ansambliai siekė kuo tiksliau atkartoti etnines regionines dainavimo ir grojimo tradicijas, išsaugoti tarmes ir muzikinius dialektus. Taigi muzikinis folkloras buvo suvokiamas kaip muziejinė vertybė, kurią svarbu išsaugoti ir autentiškai atkartoti. Tiesa, dažniausiai tai vyksta ir dabar, tačiau apie 1983 m. šią nuostatą ėmė keisti kūrybiškesnis santykis su tradicija. Lietuvių folkloro atlikėjai ėmė ne tik patys kitaip plėtoti etninę medžiagą, bet ir derintis su kitų muzikos sričių atstovais. Tokie procesai vyksta ir šiandien, kai kuriant šiuolaikines muzikines kompozicijas folkloras derinamas su kitų žanrų muzika. Pastaraisiais metais Lietuvos folklorininkai kuria vis daugiau bendrų projektų su užsienio muzikais. Taip tradicinei liaudies muzikai suteikiama naujų spalvų ir prasmių. Toks muzikavimas patraukia naujas, jaunesnių klausytojų kartas.

Šiuo metu Lietuvoje yra labai sumišę postfolkloro, folkfusion, etnodžiazo ir world music elementai, todėl sunkoka kompozicijas aiškiai priskirti vienam konkrečiam žanrui. Panašiai yra ir su Sauliaus Petreikio muzika. Negalėčiau pasakyti, kiek kartų klausiau albumo „Lawlands“, kuris man labai patinka, bet kiekvieną sykį išgirstu kažką naujo, lyg to dar nebuvau girdėjęs, o koncerte mano ausys atrado dar kitą muziką. Čia yra ir orientalistinių elementų, ir keltų, armėnų, lietuvių muzikos, kartais pasigirsta džiazo, roko, popmuzikos elementai, net sunku būtų apibrėžti, kokio tai žanro kūryba. Tačiau kad ir kokiam žanrui priskirsime šį darbą, tai yra gera muzika, labai tvarkingai parašyta, dorai, giliai išjausta ir puikiai atlikta ir scenoje, ir įraše, nors ne visi muzikantai tie patys.

Nelengva būtų išvardinti visus šio koncerto atlikėjus. Vien chorų buvo du – gospelų ir „Ave Vita“, puikus vokalistas iš Irano Hamidreza Rahbaralam ir mūsų Neda Malūnavičiūtė, koklininkė (latviškos kanklės) Laima Jansone iš Latvijos, būgnų ir perkusijos specialistų būrio nepavyko suskaičiuoti, net trys gitaristai, pūtikai, vargonininkas, akordeonininkas, pianistas ir žinoma, pats žmogus-orkestras Saulius Petreikis. Šis muzikas kadaise profesionaliai mokėsi groti trimitu, vėliau įvaldė daugybę pasaulio tautų tradicinių ir klasikinių muzikos instrumentų, ką puikiai pademonstravo koncerte. Jis gerai groja klasikine, indiška bansuri, kiniškomis hulusi ir dizi, graikiška flojera, Šiaurės bei Pietų Amerikos ir Nepalo fleitomis, airiškais bei škotiškais vislais (mūsų lumzdelio atitikmuo), persiškais najais, armėniškais dudukais ir zurnomis, slovakiškomis fujaromis, itališkomis, Pietų Amerikos bei vengriškomis okarinomis, australiškuoju didžeiridu, Karibų salų kriauklėmis, slovakų švilpomis, lūpine armonikėle ir kt... Taip pat jis muzikuoja havajietiška ukulėle, afrikietiška kalimba, šekere, kitais styginiais instrumentais, gaila, jų negirdėjome šiame koncerte. Žinoma, daug dėmesio skiria lietuvių liaudies muzikai: groja įvairiais ragais, švilpynėmis, birbynėmis, skudučiais, lumzdeliais, Sekminių rageliais bei kanklėmis. Groti Rytų kraštų pučiamaisiais instrumentais jis mokėsi iš šios muzikos atlikėjų.

Manau, tokią didžiulę atlikėjų sudėtį buvo galima labiau išnaudoti. Štai choras „Ave Vita“ (vadovas Kastytis Barisas) buvo sukviestas vienai dainai, Neda taip pat padainavo tik vieną kūrinėlį. Tokios didžiulės sudėties orkestrą būtų sunku kur nors dar parodyti, transportuoti, rengti koncertinius turus, jis tampa labai brangus. O tikrai būtų gaila, jei jis taip ir liktų vienkartinis. Žinoma, galime sakyti, kad yra CD – imkite ir klausykite, bet jame įrašyti kiti atlikėjai, kūriniai ir šiaip jis... kitoks.

Saulius Petreikis yra vienas iš nedaugelio world music atstovų, savo darbuose puikiai apsieinantis be Afrikos elementų. Tiesa, buvo vienas afrikietiškas instrumentas – balafonas, bet ir jis grojo kažką europietiško. Ko gero, labiausiai orientalistinis – kūrinėlis „Duende“, kuriame dalyvavo svečiai iš Irano Mohammad Rasouli (ney fleita) ir Hamidreza Rahbaralam (persiškas vokalas, perkusija). Tai tradicine persų muzika grįsta kompozicija, kurioje girdėjome persiškus instrumentus ir vokalą.

Koncerte galbūt šiek tiek svetimi pasirodė paties Petreikio šokio ir teatriniai sugebėjimai, nes jie neprilygo jo grojimui. Kompozicijos taip pat ne visos atrodė vienodai brandžios. Kartais kilo mintis, kad štai vienas ar kitas kūrinys parašytas kaip intarpas, kuris leistų pademonstruoti vieną ar kitą naujai įsigytą ir įvaldytą muzikos instrumentą. Man asmeniškai pasirodė šiek tiek daugoka popmuzikai būdingų melodikos, ritmo ir harmonijos bei formos elementų, tačiau buvo gražu.

Petreikiui yra tekę koncertuoti su daugeliu Lietuvos orkestrų, styginių kvartetais ir pavieniais muzikais. Kaip solistas jis aplankė Daniją, Latviją, Portugaliją, Belgiją ir Liuksemburgą; kitus muzikinius projektus pristatė Suomijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, Balkanų šalyse, Olandijoje, Rusijoje, ir visur klausytojai jį įvertino kaip labai originalų atlikėją bei kūrėją. Petreikis bendradarbiauja su kitų pasaulio šalių menininkais, ne tik muzikantais, bet ir šokėjais, aktoriais, režisieriais, nes jo sumanytos programos visuomet pasižymi įvairove, kiekvieną kartą būna kitokios, improvizacinės, pritaikytos erdvei, kurioje jos skamba. Manau, dar ne kartą išgirsime vis kitokias jo muzikos versijas, savotiškus novatoriškus projektus, kuriose vėl atsispindės etninis pasaulio paveldas.