7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Kaip ten su ta tapyba?

Kiekviena paroda yra diskusija, ypač jeigu kalbame apie gerai surežisuotą kolekcinę ir ekspozicinę struktūrą (gera laikau tokią, kuri išryškina tam tikras problemas bei aktualijas). Būtent tokia yra paroda „Jauna Kauno tapyba“, kuruota kauniškės VDA Tapybos katedros vedėjos Aušros Vaitkūnienės. Paroda yra diskusinio pobūdžio, nes kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų. O kaipgi kitaip, jeigu visa tai užprogramuota net pačioje pavadinimo ir koncepcijos formuluotėje! Sąvoka „jaunas“ yra probleminė savaime, nes jaunu širdyje visiškai motyvuotai gali jaustis net ir pagyvenęs šimtą metų. Imkime pavyzdžiu kad ir klasiką Tizianą, savo jauniausius – novatoriškiausius – darbus sukūrusį gyvenimo saulėlydyje, einant aštuoniasdešimtuosius. Jauni pagal pasinius duomenis lygiai taip pat gali būti senais vilkais...

Jaunos Kauno tapybos paroda yra institucinė, joje pristatoma Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto tapybos paskutinių kursų studentų, „šviežių“ absolventų kūryba – t.y. tų, kurie tos akademinės bambagyslės su savo alma mater ir konkrečiais dėstytojais – profesoriais, docentais ar lektoriais – dar nėra nutraukę. Tad labai korektiškas pasirodė sumanymas prie kiekvieno darbo etiketėje nurodyti ne tik jo autorių-kūrėją, bet ir kuratorių-vadovą. Per privatų pokalbį tapytoja Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė taikliai pasakė, kad ne viename darbe jaučiasi koreguotojo rankos prisilietimas. Iš tiesų – dalies jaunųjų autorių atvejais nevertėjo net pažymėti, kad šio ar kito studento dėstytojas yra Pranas Griušys ar Jūratė Jarulytė, nes tai puikiai matosi net ir plika, pedagoginio proceso tiesiogiai nestebėjusia akimi. Beje, po nesenų institucinių peripetijų, kuriose esama ir komiškų, ir tragiškų elementų (nesinori gilintis, nes tai nėra susiję konkrečiai su tapyba, tačiau regisi, jog netikęs juokelis išprovokavo skausmingesnių precedentų analizę), parodos metu visai smalsu buvo aiškintis, kuriuos kūrinius sukūrė vaikinai, o kuriuos – merginos. Vis dėlto prigimtiniai lytiškumo dalykai be galo jaučiasi tapyboje. Vyriška ji – kietesnė, net šiurkštesnė, moteriška – lengvesnė ir subtilesnė, panašiai kaip skiriasi dorėninio bei jonėninio orderių kolonos. Ir taip tiesiog yra.

Žvilgsnis į Lietuvos baleto istoriją ir šiandieną

Visą 2015 m. gruodį trukusius renginius, skirtus Lietuvos baleto devyniasdešimtmečiui, užbaigė paskutinę metų dieną išleistas meno kultūros žurnalo „Krantai“ numeris, kurio autoriai pažvelgė į pačias įvairiausias šio meno istoriją ir dabartį ryškinančias temas. Tai jau ketvirtasis toks specialus numeris per visą daugiau nei dvidešimt penkerius metus trunkančią žurnalo istoriją – baletui skirti žurnalai pasirodė 1995, 2000, 2010 metais.

Naujausiame numeryje, kurį pradeda Rolando Rastausko „Eilėraštis apie baletą“, pinasi istorija ir nūdiena, tekstai apie garsias asmenybes ir žvilgsnis į tuos, kurie liko didžiojo baleto užkulisiuose.

Dailėtyrininkė Viktorija Bruneizerytė straipsnyje „Šokio portretai“ rašo apie Olgos Švede-Dubeneckienės-Kalpokienės (1891–1967) – žinomos XX a. pirmosios pusės menininkės, baleto pedagogės, dailininkės, scenografės – fotografijas: inscenizuotus šokio portretus ir pajūrio ciklo fotografijas, atskleidžiančias modernaus šokio ir kūno sąlytį.

Sielos virpesiai fortepijonui

Koncertinis fortepijonas atstovauja tam, kas „profesionalu, vyriška ir vieša“. Tai JAV muzikologo Richardo Lepperto teiginys. Tiesa, tokia samprata labiau atspindi romantinių „kovos žirgų“ laikus – taip XIX a. didinguosius koncertus fortepijonui pavadino vienas šmaikštus šių dienų „The Guardian“ kritikas. Kaip visa tai susiję su XXI a. Lietuvos kompozitoriaus Gintaro Sodeikos kūryba? Bendras vardiklis vis tas pat – fortepijonas.

2016-ųjų išvakarėse pasirodė pirmoji autorinė G. Sodeikos kompaktinė plokštelė „Tremors“ (leidėjas „Riturnelė“, 2015), skirta akustinei fortepijono muzikai. Kokia ji?

 

G. Sodeikos (g. 1961) įvaizdis bene ryškiausiai susijęs su netradiciniais kūriniais – hepeningais, garso instaliacijomis, taip pat muzika spektakliams. Vis dėlto nemažą jo kūrinių dalį sudaro ir grynoji muzika. Tik ji iki šiol buvo tarsi teatrališkosios, fliuksiškosios šio menininko asmenybės šešėlyje. Bet antai prieš kelerius metus savo Koncerto fortepijonui ir simfoniniam orkestrui premjeros Vilniaus festivalyje išvakarėse kompozitorius atskleidė: „Laiko spiralė apsisuko. Kadaise rengiau hepeningų festivalius, kūriau akcijas – plaukiau prieš srovę įrodinėdamas, kad menas gali būti visoks, net ir neturintis tradicinio meno požymių. (...) Šiandien man rūpi kitkas – noriu polemizuoti su tuomečiu Sodeika.“ (Lrytas.lt, 2014-06-02)

Kino naujienos trumpai

Amerikos kino akademija sureagavo į kritiką. Kad išvengtų kaltinimų rasizmu, Akademija iš dalies savo narių atims balsavimo teisę ir pakvies dalį naujų narių. 2020-aisiais balsuos dukart daugiau moterų ir tautinių mažumų atstovų. Penktadienį Akademijos vadovė Cheryl Boone Isaacs pranešė, kad Akademijos valdyba balsavo už permainas. Jų dar nebus šiemet, bet per kelerius ateinančius metus pakeitimai turėtų pradėti veikti ir, kalbant apie moteris ar mažumas, nominacijų bei verdiktų rezultatai, pasak jos, bus teisingesni.

 

Per kelias savaites 51 žmogaus valdyba bus papildyta trimis moterims ir mažumoms skirtomis vietomis. Iki 2020 metų jų sudėtis turi padvigubėti. Svarbu ir tai, kad asmenys, su kinu neturintys nieko bendra daugiau nei dešimt metų, negalės balsuoti už „Oskarus“. Dabar teisę pripažinti „Oskarus“ turi maždaug 6 tūkstančiai Akademijos narių. Pasak „Los Angeles Time“, 94 procentai jų yra baltieji, 77 procentai – vyrai. Juodaodžiai kūrėjai ir moterys jau keliasdešimt metų reikalavo permainų. Šiemet visi 20 „Oskarams“ nominuotų aktorių yra baltieji.

Kritikos būklė akceleracijos laikais*

Problema, kurios akivaizdoje atsidūrė šiandieninė kritika, yra jos adekvatumas pasaulyje, kuriame net pačios subversyviausios strategijos ir veiksmai – įskaitant „linksminimąsi“ ir „frendinimąsi“ – tampa kapitalizavimosi dalimis. Tai negebėjimas kalbėti „iš už“ šio su pagreičiu progresuojančio kapitalizuoto būvio ir veiksmingai reprezentuoti sistemos eksterjero ar alternatyvos.

 

Sunkumai kyla, kai apmąstant „postideologinį“ akceleracijos apimtą laiką vis dar bandoma taikyti vadinamąsias „tradicines“ ideologijos kritikos formas (čia galėtume prisiminti Frankfurto mokyklą kartu su T. Adorno, L. Althusseriu, M. Horkheimeriu, M. Foucault ir kitais). Tiems, kurie užsiima kritika, turėtų pasirodyti svarbūs būtent tie atvejai, kai į kritiką šiandien reaguojama kaip į neadekvatų dalyką. Viena iš tokio nepaisymo (ignoravimo, neėmimo domėn, atsisakymo, antagonizavimo) priežasčių, ko gero, yra įsitikinimas, jog toji XX amžių suformavusi intelektualinė tradicija, kurią P. Ricoeuras pavadino „įtarumo mokykla“ – t.y. marksiškoji kapitalistinės ekonomikos kritika, nyčiškoji moralės ir religijos kritika bei froidiškoji psichikos ir sąmonės kritika – nesugebėjo produkuoti jokių įtikinamų ir praktiškai funkcionuojančių alternatyvų ekonominei, socialinei ir psichologinei realybės sandarai. Pavyzdžiui, mums nuolat primenama apie žlugusius bandymus įsteigti demokratines santvarkas, kuriose nebūtų paminti tokie demokratiniai principai kaip lygybė, laisvė ir socialinis įsitraukimas. Regis, vienintelis pasirinkimas yra arba priimti dabarties „nekritikuojamumą“, arba kažkokiu būdu permąstyti ir reaproprijuoti „pasenusius“ kritikos naratyvus taip, kad jie būtų adekvatūs dabarties reiškiniams ir diskursams. Galbūt kritika turėtų iš naujo atrasti savo balsą, tik šį kartą naujame amžiuje.

Rusenanti pabaigos ugnis

Gintaras Varnas nėra vienintelis iš lietuvių režisierių, atvirai deklaruojančių, kad nemėgsta šiuolaikinės dramaturgijos ir apskritai šios dienos. Tačiau turbūt vienintelis iš tų „nemėgstančiųjų“, tiek daug jos statantis. Tiesa, jis pats išskiria tik tris šiuolaikinius autorius – Dea Loher, Jeaną-Lucą Lagarce’ą ir Tankredą Dorstą. Prie jų, manyčiau, dar tiktų prirašyti Mariną Carr ir Thimothée del Fombelle’į. Kažkaip liko atmintyje viena Gintaro Varno frazė, pasakyta apie Carr „Portiją Koglen“: „Man ši pjesė būtų visiškai neįdomi, jei ne miręs Portijos brolis dvynys.“ Tai nebloga užuomina, ko režisierius ieško pjesėse, – lorkiškos poezijos, paslapties grožio, šalto mirties dvelktelėjimo, anapusybės horizonto.

 

Šių dalykų, panašu, jis ieško ir naujausioje pasirinktoje statyti pjesėje – Loher „Pabaigos ugnis“. O atranda tik pačioje pabaigoje, epiloge, – lyriniame ir kartu makabriškai komiškame mirusiųjų ir gyvųjų susitikime po „pabaigos ugnies“. Šiame epiloge visi spektaklyje vaidinantys aktoriai, „pakibę“ virš scenos ir užlieti mirguliuojančios žalsvai melsvos šviesos, regis, pagaliau randa tinkamą intonaciją ir iš tikrųjų pakyla virš socialinės problematikos. O visą spektaklį, sakyčiau, grumiasi su ja ir, deja, pralaimi.

Formali galimybė įtikti

Anglų dramaturgo Willyʼo Russello (g. 1943 m.) pjesė „Širlė Valentain“ pasakoja vienos vidutinio amžiaus moters grįžimo į save istoriją. Gal todėl, kad tai vyro darbas apie moters psichologiją, o gal tiesiog tam, kad jau tikrai tikrai visi viską suprastų, jos kelias į atgimimą banaliai ir paviršutiniškai paprastas. Pirmoje dalyje Širlė vargsta savo namų virtuvėje, ji – nuo nenutrūkstamos buities pavargusi, vyro dėmesio nebesulaukianti, savimi nepasitikinti moteris. Antroje – Širlė atostogauja Graikijoje, kur atgauna pasitikėjimą savimi, vėl rūpinasi savo išvaizda, atranda klitorį ir galiausiai tampa laiminga. Tai iš tiesų gana tinkama medžiaga kokiam nors komerciniam, kad ir „Domino“ teatrui, juolab kad dabar kalbėti apie moterų pasitikėjimą, nepasitikėjimą savimi labai madinga. Ir jeigu spektaklis būtų pastatytas kur nors ten, viskas stotųsi į savo vietas, o man netektų nei jo žiūrėti, nei apie tai kalbėti.

 

Iš karto krenta į akis, kad jau vien naujasis kūrinio pavadinimas „Moterims ir jų vyrams“ byloja, jog pagal šią pjesę aktorės Ligitos Kondrotaitės pastatytas ir suvaidintas spektaklis Juozo Miltinio dramos teatre pabrėžia kaip tik šį, komercinį pasirinktos pjesės pobūdį. Iš tiesų, svarbiausia čia visai ne „kas“, „kaip“ ar „apie ką“, o būtent „kam“, po ko neišvengiamai seka „įtikti“. Taigi moterys ir vyrai čia be paliovos juokinami: atpažįstamomis situacijomis, išsakomomis emocijomis, pašiepiamais charakteriais, o jeigu tiksliau – tekstu. Iš tiesų, pavadinti šį jausmingą pjesės skaitymą spektakliu ir nepabijoti pasikviesti kritikų buvo ganėtinai drąsu tiek kūrėjai, tiek ypač naujajam teatro vadovui Linui Zaikauskui.

Griovimo mokslai

Pirmuosius rusų teroristus sovietų istorikai vadino romantikais ir maištininkais. Fiodoras Dostojevskis romane „Demonai“ aprašė, kas iš tikrųjų yra terorizmas. Rašytojas rėmėsi 1871 metais Sankt Peterburge vykusio teismo, kuriame buvo teisiami Sergejaus Nečiajevo suburto revoliucinio ratelio nariai, medžiaga. Jų vadas pabėgo į užsienį. Jaunuoliai buvo teisiami ne tik už revoliucinę veiklą, bet ir už studento Ivanovo nužudymą. Tai buvo lyg ir ritualinė žmogžudystė, turėjusi pragmatišką tikslą: Nečiajevas manė, kad nusikaltimas, kuriame dalyvauja visi, privers grupelės narius besąlygiškai jam paklusti.

 

Vasarą skaičiau Nečiajevo biografiją ir stebėjausi, kaip lengvai sutiktus intelektualus sužavėdavo jokio išsilavinimo neturintis žiaurus manipuliuotojas ir veidmainis. Teismas turėjo milžinišką atgarsį, jį pratęsė Dostojevskio romanas. Tačiau po keliasdešimties metų valdžią Rusijoje uzurpavę bolševikai ėmėsi energingai įgyvendinti Nečiajevo parašytą „Revoliucionieriaus katekizmą“. Jame, be kita ko, rašoma, kad revoliucionierius neturi nei savo interesų, nei darbų, nei jausmų, nei prisirišimo, nei nuosavybės, nei vardo. Nečiajevas sakė, kad revoliucionierius žino tik „griovimo mokslą“, jis niekina visuomenės nuomonę ir nekenčia dabartinės moralės. Iš pradžių bolševikai visiškai uždraudė Dostojevskį, o po 1956-ųjų leido skaityti ne visas jo knygas. „Demonai“ buvo tarp uždraustųjų, kol bene 8-ojo dešimtmečio pradžioje buvo pradėti leisti akademiniai rašytojo raštai. Į juos paprastai sudedama viskas. Taip pirmąkart perskaičiau „Demonus“ kartu su nepaprastai išsamiais moksliniais komentarais ir supratau, kad gyvenu Nečiajevo išsvajotoje santvarkoje. Santvarka man ir anksčiau kėlė abejonių, tačiau „Demonai“ puikiai paaiškino jos teroristinę prigimtį.

Metų pradžia su muzikos talentais

Tris išskirtinus klasikinės muzikos koncertus Vilniaus klausytojams pateikė tarptautinė programa „Kultūrų dialogas“, kuriai vadovauja Vladimiro Spivakovo fondo direktorė Lietuvoje Irena Zacharova. Pagal susitarimą tarp Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos, Rusijos Gnesinų muzikos akademijos ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Vilniaus slavų tradicinės muzikos mokyklos, šio daugiafunkcinio projekto kontekste per 11 metų suorganizuota daugybė vertingų renginių: abiejų šalių žymių muzikų meistriškumo klasių, pokalbių, apsikeista koncertais. Palangoje jau 15 metų vyksta vasaros kūrybinė stovykla „Tradicija“, kurioje dėsto minėtų aukštųjų mokyklų profesoriai. 2015 m. gruodį – 2016 m. sausį įvyko jau dvyliktasis „Kultūrų dialogų“ kalėdinis festivalis, kuriame dalyvavo keturi jauni, bet jau aktyviai ir labai sėkmingai pasaulio prestižinėse koncertų salėse pasirodantys muzikai. 2015 m. gruodžio 16 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje koncertavo nuostabus violončelininkas Aleksandras Rammas ir pianistė Anna Odincova, 2016 m. sausio 9 d. ten pat savo pianisto talentą atskleidė Filippas Kopačevskis, o 2016 m. sausio 10 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje festivalio pabaigos koncerte solinę programą pateikė jauniausias dalyvis – Maskvoje 2001 m. gimęs pianistas Dmitrijus Judinas.

Visi buvome dalyviai

Sausio 13-osios koncertas „Širdie, giedoki laisvę!“ paliko stiprų įspūdį ir klausytojams, ir atlikėjams. Koncerte dalyvavo Vilniaus kultūros centro moterų choras „Liepos“ (meno vadovė ir dirigentė Audronė Steponavičiūtė Zupkauskienė), Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus), Jūratė Staškienė ir Vladislovas Žičkus (fleitos), Vida Taurinskaitė-Rukšienė (sopranas), Domas Jakštas (violončelė), Vilniaus kultūros centro teatro studijos „Elementorius“ nariai (Eglė Storpirštienė ir Gediminas Storpirštis), Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“  trečios klasės (vadovė Diana Mickevičiūtė), jaunių (vadovė Audronė Steponavičiūtė Zupkauskienė) chorai bei smuikininkų ansamblis (mokytoja Elvyra Vadoklienė).

PUSLAPIS
IŠ
1003