Autorius: Tomas Čiučelis
Tomas Čiučelis
Kritikos būklė akceleracijos laikais*
Padėties diagnozė ir alternatyvos
Problema, kurios akivaizdoje atsidūrė šiandieninė kritika, yra jos adekvatumas pasaulyje, kuriame net pačios subversyviausios strategijos ir veiksmai – įskaitant „linksminimąsi“ ir „frendinimąsi“ – tampa kapitalizavimosi dalimis. Tai negebėjimas kalbėti „iš už“ šio su pagreičiu progresuojančio kapitalizuoto būvio ir veiksmingai reprezentuoti sistemos eksterjero ar alternatyvos.
Sunkumai kyla, kai apmąstant „postideologinį“ akceleracijos apimtą laiką vis dar bandoma taikyti vadinamąsias „tradicines“ ideologijos kritikos formas (čia galėtume prisiminti Frankfurto mokyklą kartu su T. Adorno, L. Althusseriu, M. Horkheimeriu, M. Foucault ir kitais). Tiems, kurie užsiima kritika, turėtų pasirodyti svarbūs būtent tie atvejai, kai į kritiką šiandien reaguojama kaip į neadekvatų dalyką. Viena iš tokio nepaisymo (ignoravimo, neėmimo domėn, atsisakymo, antagonizavimo) priežasčių, ko gero, yra įsitikinimas, jog toji XX amžių suformavusi intelektualinė tradicija, kurią P. Ricoeuras pavadino „įtarumo mokykla“ – t.y. marksiškoji kapitalistinės ekonomikos kritika, nyčiškoji moralės ir religijos kritika bei froidiškoji psichikos ir sąmonės kritika – nesugebėjo produkuoti jokių įtikinamų ir praktiškai funkcionuojančių alternatyvų ekonominei, socialinei ir psichologinei realybės sandarai. Pavyzdžiui, mums nuolat primenama apie žlugusius bandymus įsteigti demokratines santvarkas, kuriose nebūtų paminti tokie demokratiniai principai kaip lygybė, laisvė ir socialinis įsitraukimas. Regis, vienintelis pasirinkimas yra arba priimti dabarties „nekritikuojamumą“, arba kažkokiu būdu permąstyti ir reaproprijuoti „pasenusius“ kritikos naratyvus taip, kad jie būtų adekvatūs dabarties reiškiniams ir diskursams. Galbūt kritika turėtų iš naujo atrasti savo balsą, tik šį kartą naujame amžiuje.
