7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Kaip ten su ta tapyba?

Paroda „Jauna Kauno tapyba“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Vidas Poškus
Nr. 4 (1156), 2016-01-29
Dailė
Julija Jakilaitytė, „Pradžia“. 2012–2014 m. V. Poškaus nuotr.
Julija Jakilaitytė, „Pradžia“. 2012–2014 m. V. Poškaus nuotr.

Kiekviena paroda yra diskusija, ypač jeigu kalbame apie gerai surežisuotą kolekcinę ir ekspozicinę struktūrą (gera laikau tokią, kuri išryškina tam tikras problemas bei aktualijas). Būtent tokia yra paroda „Jauna Kauno tapyba“, kuruota kauniškės VDA Tapybos katedros vedėjos Aušros Vaitkūnienės. Paroda yra diskusinio pobūdžio, nes kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų. O kaipgi kitaip, jeigu visa tai užprogramuota net pačioje pavadinimo ir koncepcijos formuluotėje! Sąvoka „jaunas“ yra probleminė savaime, nes jaunu širdyje visiškai motyvuotai gali jaustis net ir pagyvenęs šimtą metų. Imkime pavyzdžiu kad ir klasiką Tizianą, savo jauniausius – novatoriškiausius – darbus sukūrusį gyvenimo saulėlydyje, einant aštuoniasdešimtuosius. Jauni pagal pasinius duomenis lygiai taip pat gali būti senais vilkais...

Jaunos Kauno tapybos paroda yra institucinė, joje pristatoma Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto tapybos paskutinių kursų studentų, „šviežių“ absolventų kūryba – t.y. tų, kurie tos akademinės bambagyslės su savo alma mater ir konkrečiais dėstytojais – profesoriais, docentais ar lektoriais – dar nėra nutraukę. Tad labai korektiškas pasirodė sumanymas prie kiekvieno darbo etiketėje nurodyti ne tik jo autorių-kūrėją, bet ir kuratorių-vadovą. Per privatų pokalbį tapytoja Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė taikliai pasakė, kad ne viename darbe jaučiasi koreguotojo rankos prisilietimas. Iš tiesų – dalies jaunųjų autorių atvejais nevertėjo net pažymėti, kad šio ar kito studento dėstytojas yra Pranas Griušys ar Jūratė Jarulytė, nes tai puikiai matosi net ir plika, pedagoginio proceso tiesiogiai nestebėjusia akimi. Beje, po nesenų institucinių peripetijų, kuriose esama ir komiškų, ir tragiškų elementų (nesinori gilintis, nes tai nėra susiję konkrečiai su tapyba, tačiau regisi, jog netikęs juokelis išprovokavo skausmingesnių precedentų analizę), parodos metu visai smalsu buvo aiškintis, kuriuos kūrinius sukūrė vaikinai, o kuriuos – merginos. Vis dėlto prigimtiniai lytiškumo dalykai be galo jaučiasi tapyboje. Vyriška ji – kietesnė, net šiurkštesnė, moteriška – lengvesnė ir subtilesnė, panašiai kaip skiriasi dorėninio bei jonėninio orderių kolonos. Ir taip tiesiog yra.

Dar grįžtant prie įtakų klausimo reikia pasakyti, kad jos yra dvejopos. Neretai tiesioginį poveikį daro konkretūs dėstytojai arba šalia nuolatos matomi kiti Kauno tapytojai – parodoje galima aptikti ir „jonkutiškų“, ir „drazdauskaitiškų“, ir „varkulevičiškų“ darbų. Be to, pasaulis mūsų dienomis yra platus bei atviras, tad nenuostabu, jog jaunieji kauniečiai mato ne tik tai, kas vyksta Žaliakalnyje ar Šančiuose, bet ir esti inspiruojami platesnių kontekstų. Lucas Tuymansas ar Gerhardas Richteris, žinoma, čia būtų ne paskutinėje vietoje.

Vis dėlto įtakos jaunųjų kūryboje, tegul ir darydamos „sendinantį“ poveikį (nes matosi vyresniojo kolegos alsavimas į pakaušį), pedagoginiu aspektu veikia ir teigiamai. Juk didaktiniu požiūriu (nežinau, galbūt esu viduramžiškai konservatyvus, tačiau matau tame naudos ir prasmės), lygiuojantis ne į konceptualųjį, bet labiau į techninį profesionalumą, atsiranda motyvacija tobulėti. Turbūt yra teisus Jonas Gasiūnas, dar atidarymo metu pasakęs, kad Kauno tapybos katedros siela profesorius a.a. Arūnas Vaitkūnas turėtų būti ramus. Iš tiesų, kokių skirtumų pastebėčiau lygindamas Vilniaus ir Kauno „mokyklas“ (akademiniu-instituciniu, o ne geografiniu-kultūriniu aspektais)? Anksčiau, prieš keliolika ar net 20 metų, kauniečių studentų tapyba, visų pirma to paties Vaitkūno, kaip spiritus movens, dėka, pasižymėjo ypatingu laisvumu ir ekspresija, leidžiančia formuluoti tegul ir trivialų teiginį apie laikinąją sostinę kaip neoekspresionizmo įvairovės terpę (nors tos emocijos kartais nurungdavo akademinį paruošimą), o dabar Kauno jaunoji tapyba tapo gal šiek tiek santūresnė (sic!), bet labiau disciplinuota. O akademijoje to visgi kažkiek reikia. Dar matau, kad veikdami koloristinės tapybos lauke (Kaune šis požiūris į aliejinio dažo tepimą skrupulingai saugomas, ir ačiū už tai mūzoms bei dėstytojams, nes tai jau yra vertybė) studentai yra įvairūs ir nepasikartojantys, turintys savo veidus. Pavyzdžiui, negali supainioti Rasos Vilčinskaitės ir Lino Jurčiukonio, Julijos Jakilaitytės ir Povilo Ramanausko arba Julijos Klevinskaitės-Gleixner bei kitų. Tai yra labai daug.

Parodos metu „Titaniko“ parodinėje erdvėje vyko diskusija tema „Ar jauna = nauja?“. Renginio negalima vadinti disputu tikrąja to žodžio prasme, nes išėjo daugiau vienakryptis pokalbis, jame dalyvavo keturi jaunųjų tapybą puikiai išmanantys meno žaidėjai – Arvydas Žalpys (Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerijos „Meno parkas“ vadovas, ne tik palaikantis, bet ir inicijuojantis naujus tapybos procesus), VDA Tapybos katedros vedėjas Jonas Gasiūnas, jo kolegė iš Kauno ir šios parodos kuratorė Aušra Vaitkūnienė bei Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, dirbanti Kauno Antano Martinaičio dailės mokykloje ir tiesiogiai veikianti tapybos kelią tik pradedančių paauglių bei jaunuolių kūrybinį formavimąsi. Regis, diskutuojant kai kam iš auditorijos kilo abejonių: kodėl apie jaunųjų tapybą nekalba patys jaunieji? Žinoma, kad įmanomas ir net būtinas toks veiksmas, tačiau apie tapybą taip pat gali kalbėti ne tik tapytojai, bet ir, pavyzdžiui, dailėtyrininkai. Kita vertus, diskusijoje (kalbame iš organizatorių pozicijos) norėjosi akademinio diskurso, nes, kaip ir buvo pasitikrinta per pokalbį, bandant megzti temą apie tapybos ir meno rinkos santykius, institucinė ir pedagoginė kalbėtojų patirtis diktavo savo specifiką (liudijančią apie iki šiol egzistuojančią atskirtį tarp tapybos ugdymo(-si) bei (iš-)gyvenimo su ja).

Glaustai apibendrindamas pokalbį galiu pasakyti, kad mane šiek tiek nustebino ir sutrikdė visi keturi prelegentai, beveik vienbalsiai ištarę, jog tapyba yra daugiau nei akademinė disciplina ar būdas pinigams užsidirbti: tai gyvenimo būdas, susijęs su tikėjimu, tegul ir ne visuomet užtikrinantis materialinę gerovę, tačiau be galo įpareigojantis ir prasmingas... Prisipažinsiu, kad suglumau iš netikėtumo girdėdamas tokį romantizuotą požiūrį į tapytojo karjerą bei pašaukimą mūsų dienomis. Kita vertus, dar kartą atidžiai apsižvalgęs po abi „Titaniko“ sales pagalvojau, kad ši mintis iš dalies teisinga, nes jaunoji Kauno tapyba optimistiškai skatina tikėti žinančių, ką ir kaip nori pasakyti, menininkų ateitimi.

 

Paroda veikia iki sausio 30 d. 

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–šeštadieniais 12–18 val.

Julija Jakilaitytė, „Pradžia“. 2012–2014 m. V. Poškaus nuotr.
Julija Jakilaitytė, „Pradžia“. 2012–2014 m. V. Poškaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, Donaros Manuk darbai. V. Poškaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, Donaros Manuk darbai. V. Poškaus nuotr.
Simona Lukoševičiūtė, „Laiko fragmentai“. 2013–2015 m. V. Poškaus nuotr.
Simona Lukoševičiūtė, „Laiko fragmentai“. 2013–2015 m. V. Poškaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, Simonos Lukoševičiūtės darbai. V. Poškaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, Simonos Lukoševičiūtės darbai. V. Poškaus nuotr.
Gintarė Marčiulynaitė, „Aš ir tu“. 2011–2013 m. V. Poškaus nuotr.
Gintarė Marčiulynaitė, „Aš ir tu“. 2011–2013 m. V. Poškaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, Kristinos Jatautaitės darbai. V. Poškaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, Kristinos Jatautaitės darbai. V. Poškaus nuotr.
Giedrius Zaura, „Atsitiktinumas ir erdvė“. 2011–2013 m. V. Poškaus nuotr.
Giedrius Zaura, „Atsitiktinumas ir erdvė“. 2011–2013 m. V. Poškaus nuotr.
Julija Jakilaitytė, „Pradžia“. 2012–2014 m. V. Poškaus nuotr.
Julija Jakilaitytė, „Pradžia“. 2012–2014 m. V. Poškaus nuotr.
Julija Klevinskaitė-Gleixner, „Tapybos žemė“. 2009–2011 m. V. Poškaus nuotr.
Julija Klevinskaitė-Gleixner, „Tapybos žemė“. 2009–2011 m. V. Poškaus nuotr.
Povilas Ramanauskas, „Introspekcija“. 2010–2012 m. V. Poškaus nuotr.
Povilas Ramanauskas, „Introspekcija“. 2010–2012 m. V. Poškaus nuotr.
Simona Lukoševičiūtė, „Laiko fragmentai“. 2013–2015 m. V. Poškaus nuotr.
Simona Lukoševičiūtė, „Laiko fragmentai“. 2013–2015 m. V. Poškaus nuotr.