7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Kultūros realybės šou

Mergina juodu kostiumu sėdi ant netvarkingai sumestos didžiulės keturių tūkstančių knygų stirtos, iš jos traukia vieną knygą po kitos ir skaito. Tekstas netrunka sulaukti nuosprendžio: patinka arba ne. Pirmuoju atveju knyga laikinai pastudijuojama, antruoju – sviedžiama šalin. Tai – naujausias jaunos menininkės Monikos Dirsytės performansas „Veidaknygė“, atliktas knygyne „Juodas šuo“, be to, tiesiogiai transliuotas internetu. Dirsytė, ko gero, yra viena geriausiai žinomų jaunosios kartos kūrėjų – 2015-ųjų mugėje „Art Vilnius“ lankytojų buvo tituluota geriausia menininke. Mugėje Monika atliko performansą „Aš tavo saulė“, kurio metu susirangiusi sėdėjo vamzdžio pavidalo bokštelyje ir šaukė žodžius apie meilę; tuo metu lankytojai galėjo patekti į bokštelį ir stebėti ją pro permatomas lubas. Performansas traukė mugės lankytojų akį ir ausį, tad veikiausiai už šį žaismingą provokatyvumą jo kūrėja ir buvo įvertinta.

Piktai ir sarkastiškai

Filmo „Grėsmingasis aštuonetas“ („The Hateful Eight“, JAV, 2015) titruose iš pat pradžių lyg perspėjimas nuskamba, kad tai – aštuntasis Quentino Tarantino filmas. Vadinasi, liko dar du ir režisierius pasitrauks iš kino. Ką jis veiks, dar anksti spėlioti, nors visai nenustebčiau, jei Tarantino imtų kurti romanus ar pjeses. Dialogus jis rašo puikiai, kalbos jausmas – tiesiog tobulas: kiekvienas naujojo filmo personažas kalba taip, kad akivaizdi jo kilmė ir išsilavinimas, personažų istoriją jis gali papasakoti keliomis replikomis. Kita vertus, nežinau, kas dabar gali prilygti Tarantino darbui su aktoriais. Visiems būtų geriau, jei jis liktų kine, juolab kad Tarantino nuolat prisipažįsta jam meilę.

 

Ji akivaizdi nuo pirmųjų kadrų, kai plačiame ekrane (filmuota ant 70 milimetrų juostos, kuri buvo populiari 7-ajame dešimtmetyje), skambant Ennio Morricone’s muzikai, pamažu ryškėja pakrypusi medinė Nukryžiuotojo skulptūra, o jos fone atsiveria snieguose paskendę kalnai ir jų papėdėje skubantis diližanas. Žinoma, kalno viršūnė gana aiškiai primena studijos „Paramount“ emblemą, o nuorodų į vesterno istoriją filmas kimšte prikimštas, ką jau kalbėti apie pavadinimą. Bet šįkart režisierius nesistengia polemizuoti nei su klasikiniais vesternais, nei su antivesternais, ima tik tai, ko jam reikia. Todėl vienas amerikietiškiausių žanrų režisieriui yra būdas diskutuoti apie šiuolaikinę Ameriką, nors galiausiai noras sušiuolaikinti filmą, man regis, tapo jo silpnąja vieta.

Išdavikas veidrodis

Vidas Bareikis Kauno nacionaliniame dramos teatre, švenčiančiame 95-metį, pasirodė netikėtai. Ne tik todėl, kad jis daugiausia dirba Vilniuje, bet ir dėl to, kad pradėjęs su partizanišku „No Theatre“ vis labiau kaip režisierius įsitvirtina valstybiniuose teatruose. Dažniausiai, deja, nesėkmingai statydamas XX a. tekstus.

 

Netikėta buvo ir tai, kad KNDT statyti jis pasirinko „Hamletą“. Pirmiausia, priešingai nei, pavyzdžiui, Artūras Areima, jis neturi darbo su Shakespeareʼo tekstais patirties. O antra, pastaraisiais spektakliais pademonstravo, jog negeba kokybiškai atitrūkti nuo savo teatrinės mokyklos, o kaip tik ši pjesė gali prislėgti dar didesniu Lietuvos teatro autoritetų svoriu. Šį kartą režisierius pasirinko naują taktiką, kaip su tuo dorotis.

 

Tik įėjus į KNDT didžiąją salę aišku, kad V. Bareikis neapsimeta nematęs ir negirdėjęs apie kitus „Hamleto“ pastatymus. Eimunto Nekrošiaus, o ypač Oskaro Koršunovo spektaklių citatos Paulės Bocullaitės scenografijoje kartu su aktoriais sukasi scenoje, laukdamos, kol prasidės veiksmas. Ir tai – tik nuorodų lavinos pradžia. Tiesą sakant, panašu, kad V. Bareikio „Hamletas“ sudarytas beveik tik iš jų. O cituojami ne tik ankstesnieji šios tragedijos pastatymai, bet ir kiti spektakliai (pavyzdžiui, „Ričardas III“ Klaudijaus/Gertrūdos personažu, Kauno scenoje rodytas „Nusikaltimas ir bausmė“ virš scenos pakimbančiais skersiniais, „P.S. bylos O.K.“ Mykolaičio ir Šapranausko duetas duobkasių scenoje ar Saulių Prūsaitį „Išvaryme“ primenantis būgnininkas Gediminas Milieška, gyvai papildantis Mariaus Stavario muziką) bei populiarioji kultūra (serialai, muzikos klipai, mados fotografijos, – ypač Aistės Radzevičiūtės kostiumais).

Pernykščio sniego pilyje

Kultūros leidinių kantrybė trūko. Sausio 19 d. 12 val. leidinių „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „bernardinai.lt“, „Metai“, „Nemunas“ ir „7 meno dienos“ redaktoriai bei keli bendradarbiai susirinko Vilniuje į Vinco Kudirkos aikštę ir surengė simbolinę protesto akciją „Pernykštis sniegas“. Penkiolika minučių statėme sniego pilį priešais paminklą Lietuvos atgimimo šauklio laikraščio „Varpas“ redaktoriui, o paskui tais pačiais kastuvais grąžinome visą nukastą sniegą atgal. Taigi – padirbėjome šauniai, bet niekas nepasikeitė, jokių rezultatų nematyti.

Tiesiog graži muzika

Kompozitorius Algirdas Klova šio laikraščio skaitytojams bene labiausiai pažįstamas iš nuolatinių informatyvių straipsnių apie džiazo festivalius ar svarbius world muzikos įvykius. Taip pat dažnai jis šmėsteli TV ekranuose, griežiantis smuiku su savo kapela „Vydraga“, ištikimai dalyvauja country muzikos festivaliuose, ne kartą pripažintas geriausiu country instrumentininku Lietuvoje. O kur dar skoningos jo popmuzikos dainos, pavyzdžiui, „Vakar vakare“, „Aš noriu Kalėdų“ ir kt., kurių vis norisi pasiklausyti kaip atgaivos prie rusenančio židinio. Bet šįkart ne apie tai. Po įvairiais jo kūrybinės veiklos sluoksniais slepiasi dar vienas, ir bene svarbiausias, kurio pagrindu kompozitorius ir gali plėtoti minėtąsias kombinacijas – tai profesionalioji akademinė muzika, kurią kurti Klova mokėsi iš profesoriaus Juliaus Juzeliūno (beje, 2016-aisiais minime šios asmenybės metus). Tad šiemet Klova nutarė drąsiai atkurti savo, kaip akademinės muzikos kūrėjo, vardą, ir išleido autorinę kompaktinę plokštelę (leidybą parėmė Gedimino Kuprevičiaus fondas „Gerasis Ruonis“ ir LKS), ją sausio 12 d. pristatė Lietuvos kompozitorių sąjungoje. Atrodytų, šiais komercinės sėkmės vaikymosi laikais kompozitoriai veikiau jau elgtųsi priešingai – angažuotųsi ten, kur sulauks daugiau populiarumo, daugiau perklausų youtube, ar bandytų prisiderinti prie europinių avangardo tendencijų. O Klova elgiasi originaliai, sakyčiau, pagal kūrėjo sąžinę – kukliai, bet nuoširdžiai pateikia savo autentiškos sampratos vaisius. Tai muzika, kuri jam pačiam artima, profesionaliai sukomponuota, nesubanalinanti ir nenuleidžianti savosios gildijos meistriškumo kartelės. Kita vertus, kas, jei ne Klova, gali klasikinės, akademinės muzikos vertybes priartinti prie vadinamosios plačiosios visuomenės? Jo kūriniai bene ryškiausiai byloja apie tai, jog akademinė muzika nei nuobodi, nei sausa, juolab ji visuomet „paspalvinama“ folkloro atgarsiais ir šviesia lyrika. Artimas autoriui minimalizmas čia santūrus ir lietuviškų šaknų, o kaip svarbiausias elementas visuomet girdisi melodija. „Aš esu melodistas, noriu rašyti tiesiog gražią muziką“, – prisipažįsta Klova.

Kino naujienos trumpai

Praėjusį ketvirtadienį Amerikos kino akademija paskelbė „Oskarų“ nominacijas. Kas šiemet laimės pasaulyje populiariausius apdovanojimus, sužinosime vasario 28 dieną. Primename kelias nominacijas, nes dar galima pasižiūrėti kelis nominuotus filmus.

Geriausio filmo „Oskarui“ nominuoti: „Didžioji skola“, „Bruklinas“, „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“, „Marsietis“, „Šnipų tiltas“, „Kambarys“, „Spotlight“ ir „Hju Glaso legenda“.

Į geriausio režisieriaus padovanojimą pretenduoja: Lenny Abrahamsonas („Kambarys“), Alejandro Gonzalezas Iñárritu („Hju Glaso legenda“), Tomas McCarthy („Spotlight“), Adamas McKay’us („Didžioji skola“), George’as Milleris („Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“).

Geriausio filmo užsienio kalba „Oskarui“ nominuoti: „Krigen“ (rež. Tobias Lindholm, Danija), „Mustangės“ (rež. Deniz Gamze Ergüven, Prancūzija), „Sauliaus sūnus“ (rež. László Nemes, Vengrija), „Theeb“ (rež. Naji Abu Nowar , Jordanija), „Gyvatės apkabinimas“ (rež. Ciro Guerra, Kolumbija).

Daugiausia, 12 nominacijų gavo „Hju Glaso legenda“. „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ sulaukė dešimties, Ridley’io Scotto „Marsietis“ – septynių nominacijų.

Šeimos kaleidoskopas

Sausio 21 d. prasideda Prancūzų kultūros instituto rengiamas festivalis „Žiemos ekranai“. Jis vyks Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Anykščiuose, Marijampolėje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Palangoje.

Šįkart festivalio programos sudarytojai atrinko filmus apie šeimą. „Žiemos ekranus“ atidarys Olivier Jahano filmas „Smėlio pilys“ („Les Chateaux du sable“, 2015). Tai pasakojimas apie trisdešimtmetę fotografę Eleonorą, kuri nusprendė parduoti tėvo namą. Į Bretanę jį vyksta su senu draugu Samueliu, su kuriuo jie išsiskyrė prieš kelerius metus. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Emma de Caunes ir Yannicas Renier.

Laurent’o Larivière’o socialinė drama „Aš esu karys“ („Je suis une soldat“, 2015) šiemet buvo rodyta Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programoje. Jo herojė trisdešimtmetė Sandrina (Louise Bourgoin) priversta grįžti į motinos namus. Ji pradeda dirbti dėdės šunų veislyne. Greit paaiškėja, kad čia užsiimama iš Rytų šalių atvežtų šunų kontrabanda.

Ką jaučiame teatre

Nė vienas teatro apibrėžimas neapsieina be žiūrovų. Ar tai būtų tuščia erdvė, kurioje kas nors veikia, o kas nors kitas stebi, ar bendruomeninis ritualas, apeiga – atlikimą visada lydi ir žiūrėjimas. Skirtingi laikai žiūrovams teatre suteikia skirtingus vaidmenis: nuo pasyvaus vujeristiško rodomų pasakojimų stebėtojo iki aktyvaus dalyvavimo kartais ne tik iš salės, bet ir scenoje.

 

Šiuolaikinio teatro esama itin įvairaus. Tad įvairūs ir žiūrovo vaidmenys jame. Istorinio avangardo kūrėjai pradėjo plėsti žiūrovo funkcijas, o postmoderniame teatre žiūrovo vaidmuo perkurtas. Tokiame teatre žiūrovams nebeleidžiama būti tik pasyviais stebėtojais, pasakojamos istorijos ar perteikiamos prasmės priėmėjais, nes jie laikomi čia ir dabar kuriamos realybės bendraautoriais.

Valdžia naikina

Vis laukiu, kada ir Lietuvoje atsiras romanas, kuriame bus aprašyta fiktyvaus politiko biografija. Tokiose knygose dažniausiai rašoma apie tai, ką slepia jų herojai, ir tai leidžia geriau apibūdinti visuomenę, kuri juos išrinko. Kol tokių knygų neturime, galima pasižiūrėti Kevino Macdonaldo 2009 m. sukurtą „Tikrąją padėtį“ (LRT, 21 d. 22 val.). Šis politinis trileris – populiaraus BBC 2003 m. serialo kino versija. Filmo herojus yra žurnalistas Makafris (Russell Crow), tiriantis žiaurius nusikaltimus. Viena iš aukų – kongresmeno Kolinzo (Ben Affleck) meilužė. Politiką žurnalistas pažįsta nuo universiteto laikų. Jis pradeda domėtis korupcija aukščiausiuose valdžios ešelonuose ir politikos sluoksniuose. Tačiau žmonės, su kuriais susiduria Makafris, nepratę, kad į jų reikalus kištųsi pašaliniai.

 

Vis dėlto režisierių, matyt, labiau sudomino žurnalistikos tema, tiksliau, dienraščių ir interneto konkurencija. Makafris – tipiškas senosios žurnalistikos atstovas: jis moka rašyti ranka, tikrinti faktus, tyčiojasi iš visokių kvailų tinklaraščių (nors imasi globoti ne pačią kvailiausią tinklaraštininkę), sugeba rinkti informaciją be kompiuterio ar mobiliojo telefono, bet svarbiausia, jis siekia tiesos, o ne šlovės ar pinigų. Man regis, pas mus apie tokią žurnalistiką jau visi pamiršo, ypač skaitantieji internetinius šiukšlynus, kuriuose svarbiausia naujiena – abejotinos reputacijos gražuolės užpakalis.

Trimakas ir Navakas

Truputį ilgiau pagyvenus, kai kas ima kartotis (o kartojimasis sukuria kažką unikalaus, tai įvyksta kaip pasipriešinimo dėsniui stebuklas, mus moko Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari). Kai saulėgrįžos virsmo laike sutapo Gintauto Trimako ir Mindaugo Navako parodos, supratau, kad tai jau kartą buvo, nors ir kitaip. Tarsi patvirtinimą radau štai tokį Alfonso Andriuškevičiaus teiginį 1987 m. Alumnato kieme vykusios parodos (joje dalyvavo ir Alvydas Lukys) kataloge: „Gintauto Trimako fotografijos kai kuo panašios į M. Navako skulptūras. Autorius, daugeliu atveju apsieidamas be žmogaus figūros, „kalbindamas“ itin neįmantrios struktūros daiktus, taip operuoja plokštumų ritmu, šviesos slinktim, stambios ir smulkios formos kontrastu, kad iš paprastumo gimsta paslaptis, elementarumas padvelkia neišsemiamumu.“

Matyt, tas tarpmedijinis panašumas lėmė, kad paskui kurį laiką Trimakas ir Navakas dalyvavo keliose parodose kartu, ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Vėliau Navakas vadovavo Trimako diplominiam darbui. Ir štai dabar tarp jųdviejų ir vėl nusitęsia jungtis, tiesa, tik mano galvoje: antradienį nuėjau į „Akademijos“ galeriją pažiūrėti Navako parodos, o šeštadienį – į Aistės Kisarauskaitės namų galeriją „Trivium“ – Trimako. Navakas eksponuoja metalines kopėčias, pailgus granito luitus ir sodrių spalvų gėlėmis išsiuvinėtą juodą liemenę – taigi ne skulptūras. Trimakas pakabino 7 popieriaus lakštus, kiekviename – du kruopščiai pieštukais nuspalvintų stačiakampių blokai, sudaryti iš 60 stačiakampių, lakšte jų – 120, parodoje – 840. Taigi Trimako parodoje – ne fotografijos. Paralelės? Abi parodos susideda iš pačių elementariausių dalykų: kopėčių ir pieštukų, granito ir popieriaus, siuvinėjimo ir spalvojimo. Abiejose vėl veikia plokštumos, šviesa, dydžiai ir skaičiai. Abiejų autoriai elgiasi mįslingai, o tai yra neišsemiamumo pažadas. Belieka parašyti tekstą, kad patikrinčiau, ar jis ištesėtas.

PUSLAPIS
IŠ
1003